Stačiatikybės orientalizacija

Filosofas Edwardas Saidas 1978 m. paskelbė savo epochinės reikšmės studiją „Orientalizmas“, kurioje pademonstravo, kaip orientalizmas (akademinė disciplina, tirianti Rytus) veikė kaip Vakarų imperialistinės politikos įrankis. Pasak Saido, imperializmą legitimuoja tai, kad esą orientalistai žino (iš esmės ir tiksliai) apie Orientą (lot. oriens – rytai) daugiau nei patys Oriento gyventojai. Oriento gyventojai vaizduojami kaip „egzotiški“, „peržengiantys proto ribas“. Orientas – moteriškas, silpnas, pasyvus, kamuojamas chaotiškų vidinių prieštaravimų. Jam trūksta vyriško, racionalaus ir tvirtą vertikalią hierarchiją turinčio Okcidento (Vakarų). Rytai ir Vakarai orientalistinėje politikoje sudaro neredukuojamą, viena kitą papildančią opoziciją, kurioje lyderio vaidmenį atlieka Vakarai.

Iki šiol galime matyti, kad Vakarų istoriografijoje ir viešojoje komunikacijoje yra orientalizuota ir Ortodoksų Bažnyčia (žinoma, šio teiginio nenorėčiau suabsoliutinti, nes su šia orientalizacija kovoja nemažai bizantistų). Iškalbinga, kad angliškai ši Bažnyčia netgi pradėta vadinti Rytų Ortodoksų Bažnyčia (Eastern Orthodox Church), nors oficialus Bažnyčios pavadinimas dokumentuose – Visuotinė Ortodoksų Bažnyčia (Orthodox Catholic Church; graikiškas oficialus pavadinimas – Orthódoxē Katholikē kai Apostolikē Ekklēsía). Sociologai Peteris McMyloras ir Marija Vorožiščeva yra iškėlę klausimą apie pavadinimo „rytų ortodoksai“ pagrįstumą, kai daugelis šios Bažnyčios narių priklauso Europos kultūrai, be to, egzistuoja didelės bendruomenės tradicinėse Vakarų valstybėse (pvz. autokefalinė Amerikos Ortodoksų Bažnyčia). Priedas „rytų“ nenurodo dabartinės šios Bažnyčios kultūrinės tikrovės, pritaiko jai tam tikrą politinę koncepciją, pagal kurią ji – tik dalinė, bet ne Visuotinė Bažnyčia.

Neturėdamas ketinimo kaltinti kurią nors konfesiją, norėčiau aprašyti tam tikrus orientalizacijos proceso elementus, kuriems, mano nuomone, didelę įtaką turėjo Vatikano II susirinkimas. Katalikų Bažnyčia vienija daugiausia pasaulio krikščionių, todėl jos požiūris į Rytų ritą galbūt padarė didelę įtaką tiek populiariajam požiūriui į Ortodoksų Bažnyčią, tiek akademinėms studijoms (pakanka prisiminti, kad Popiežiškajame Grigaliaus universitete stačiatikybė yra tyrinėjama Rytų institute, Pontificium Institutum Orientalium). Neabejotina, kad siekis pažinti ortodoksų tradiciją buvo geros valios aktas, sumažinęs šimtmečius trukusią tarpusavio konfrontaciją, tačiau orientalizacijos procesas paaiškina, kodėl konfrontacija vis dar nedingo.


Komentarai

Populiarūs įrašai