Pagiriamasis žodis paskutiniesiems popiežiams

Kai popiežiumi 2013 m. tapo Pranciškus, ortodoksų pasaulyje reakcijų buvo įvairių. Hierarchai tai priėmė įprastai, neutraliai, o liaudyje radikalūs naujojo popiežiaus veiksmai sukėlė sąmyšį. Vieni žavėjosi, kiti ėmė kaltinti, kad visa tai - vaidyba ir melas.

Mano šis įrašas, greičiau, skirtas pastariesiems. Mano nuomone, tai, ką daro popiežius Pranciškus, viena vertus, visiškai nuosekliai atitinka ankstesnių popiežių elgesio su tikinčiaisiais linija, antra vertus, katalikybės principus (ypač Pranciškaus Asyžiečio ir išsilaisvinimo teologijos dvasią). Tai, ką daro Pranciškus yra nei vaidyba, nei pigūs triukai, o paprasčiausias pasaulietinių padorumo ir etiketo normų perkėlimas į Bažnyčios gyvenimą.

Dar popiežius Paulius VI atsisakė popiežiaus tiaros (karūnos), popiežiškųjų procesijų (sedia gestatoria), iškilmingų, puošnių Mišių.

***

IKI II VATIKANO SUSIRINKIMO

Jonas XXIII su popiežiaus tiara
Pijus XII, sedia gestatoria
Jonas XXXIII, popiežiškos Mišios
***

PO II VATIKANO SUSIRINKIMO

Popiežius Paulius VI su pijuse vietoje tiaros
Paulius VI papamobilyje
Paulius VI celebruoja Mišias
Kodėl popiežius atsisakė karūnos, iškilmingų procesijų, iškilmingų apeigų? Todėl, kad jų laikytis būtų nelogiška - pasaulio valdovai XX a. jau ėmė elgtis kukliau, nei popiežius. Net išlikusieji monarchai - Anglijos, Norvegijos, Ispanijos ir kt. - ėmė vis labiau riboti prabangos ir turto demonstravimą, o demokratinių valstybių vadovams tai tapo neįsivaizduojamu dalyku. Tokioje situacijoje popiežius, kuris iš viso turėtų būti dvasinis, o ne pasaulietinis vadovas, negali sau leisti demonstruoti didesnę prabangą, nei tai yra priimta pasaulietinėje bendrijoje.

Negali sau leisti popiežius nusileisti ir į diskriminaciją ar tautinę nesantaiką, todėl popiežiai visada stengėsi prabilti į žmones jų kalba:

Jonas Paulius II sako kalbą lietuviškai (1984):

   

Benediktas XVI sveikina ukrainietiškai (00:52-1:08) (2011):



Pranciškus prašo mergaitės, per TV tiltą JAV papasakojusios, kaip muzika jai padėjo išgyventi patyčias, padainuoti (2015):



Tai yra normalu šiuolaikiniame pasaulyje - Barakas Obama yra kreipęsis į meksikiečius ispaniškai, į kenijiečius - swahili. Ir Vladimiras Putinas yra bandęs kalbėti angliškai. Tikslas - į žmogų prabilti jo kalba. Todėl Jonas Paulius II, būdamas Vilniuje, kur yra labai daug lenkų, kalbėjo ir lenkiškai.

Popiežius Pranciškus stumtelėjo kartelę ir ne tik pats viešai atsisako prabangos demonstravimo (negyvena popiežiaus rūmuose, važinėja paprastu Fiat, paprastai bendrauja su žmonėmis ir kt.), bet ir rodo simpatiją visuomenės atstumtiesiems bei vaikams.

Popiežius Pranciškus bučiuoja ligos ir apsigimimų išvargintą vyrą
Popiežius fotografuojasi su turistais
Pagal katalikišką paprotį, popiežius plauna kojas.
Tačiau plauna kojas ŽIV sergantiems kaliniams 
Galima ilgai svarstyti, tai tiesa ar vaidyba, tačiau pats faktas, kad popiežius reikalauja tokios etikos ir iš savo pavaldinių, vienuolių bei kunigų, rodo, kad tai - ne šiaip pasimaivymas prieš kameras, o reikšmingas elgesys. Tai - pasauliečiams suprantamo padorumo prisiėmimas.

Kiek žmonių piktinasi, kad kunigas važinėja su gera mašina? O Pranciškus savo kalboje yra aiškiai pasakęs: „Taip neturi būti“. Juk žmonės piktinasi visų pirma ne todėl, kad yra blogi pavyduoliai, o kunigas - pavyzdingas krikščionis asketas, kurio niekas nesupranta, o todėl, kad žmonės mato, jog kunigas sau gali leisti didesnę prabangą, nei daugelis paprastų tikinčiųjų, nors moko neprisirišimo prie turto ir Evangelijos, kuri sako, kad apaštalaujantysis neturėtų turėti nieko nereikalingo.

Daugybė eilinių ortodoksų, girdėdami tokius dalykus, tiesiog išgyvena kognityvinį disonansą ir pereina į gynybos būklę, stengdamiesi bet kokiomis priemonėmis įrodyti, kad jų hierarchai teisūs, o katalikų - absoliučiai visame kame klysta. Tas kognityvinis disonansas geriausiai pasirodo tada, kai imama kalbėti apie Serbijos patriarchą Paulių (Павле; 1914-2009). 

Patriarchas Paulius gyveno paprastą, vienuolišką gyvenimą, kasdienybėje vaikščiojo apsirengęs kaip eilinis vienuolis, dažnai net slėpdavo savo Panagiją. Paulius nesibodėdavo naudotis viešuoju transportu, neturėjo automobilio. Į klausimą, kodėl Paulius neperka automobilio, jis atsakė: „Aš įsigysiu automobilį tada, kai kiekviena albanų ir serbų šeima Kosove ir Metohijoje turės po automobilį“. Nors serbų nacionalistai Ortodoksų Bažnyčią laiko savo tautiškumo pagrindu, patriarchas Paulius teigė, kad Didžiosios Serbijos kūrimas nusikaltimų būdu jam yra nepriimtinas, kaip ir Mažosios Serbijos išlaikymas. Jis sakė: „Net jei būčiau paskutinysis serbas ir tam, kad išgyvenčiau, būtų reikalingas nusikaltimas, aš būčiau prieš“. 

Serbijos patriarchas Paulius
Žinoma, kaip sąžiningas krikščionis, Paulius pasisakė tiek prieš antikrikščionišką Tito komunistų režimą Jugoslavijoje, tiek rėmė protestus prieš genocidams sudariusio sąlygas nacionalisto Slobodano Miloševičiaus valdžią Serbijoje. Tai galėtume palyginti su popiežiaus Pranciškaus kapitalizmo ir Europos Sąjungos lyderių kritika

Kol kas neteko sutikti nei vieno ortodokso, kuris sakytų, kad patriarchas Paulius elgėsi nekrikščioniškai, vaidino ar panašiai. Juk jis galėjo už patriarchijos pinigus ne tik automobilį įsigyti, kodėl to nepadarė? Ir jo kritika nacionalistų atžvilgiu nieko esmingai nepakeitė - genocidai įvyko. Visgi, serbai jį praminė „tautos sąžine“, nes jis savo elgesiu rodė moralinį pavyzdį. Na, ir, sakoma, iš vaisių pažinsi - o patriarcho Pauliaus vaisiai buvo išaugęs Bažnyčios autoritetas visuomenėje ir išgydyta viena iš Serbijos Bažnyčios schizmų. 

Ar nenorėtumėte, kad Maskvos patriarchas gyventų kaip patriarchas Paulius? O kaip popiežius Pranciškus? 

Komentarai

Populiarūs įrašai