„Kasdienė duona“ | Lk 7, 36-50
36 Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. 37 Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, 38 verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
39 Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ 40 O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
41 „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. 42 Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? 43 Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.
44 Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45 Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46 Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. 47 Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. 48 O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. 49 Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ 50 O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“
Šį kartą galime pastebėti dviejų žmogiškų požiūrių į save ir į kitą konfliktą, kuris kyla Jėzaus akivaizdoje. Fariziejus, kuris laiko save teisiu ir teisia kitą – žinomą mieste nusidėjėlę. Ir nusidėjėlė, kuri žino savo nuodėmes ir be galo už jas gailisi, neteisdama kitų. Nuodėmės sunkumas ar dydis šiuo atveju nėra pats reikšmingiausiais dalykas. Nors Jėzus ir atkreipia dėmesį, pasakydamas palyginimą apie du skolininkus, į tai, jog kam mažai atleista, tas menkai myli. Tačiau esmė yra ne nuodėmės ar skolos dydis, bet pats požiūris į save ir į savo nuodėmę. Jeigu nematau savo nuodėmės, manausi esąs teisus, man nereikia atleidimo. Tokioje situacijoje ir meilei nėra vietos, bet jei suvokiu savo menkumą ir savo nuodėmingumą, kuris yra kiekvieno žmogaus sudedamoji dalis, tuomet suprantu ir atleidimo poreikį man. Tik nuolankus žvilgsnis į save, tik realus savo padėties Dievo atžvilgiu, kuris vienintelis yra tobulas ir be nuodėmės, suvokimas veda mus į atgailą ir suteikia progą prašyti Jo atleidimo ir pamilti Jį. Kol jaučiuosi teisus ir lyginu save su kitais žmonėmis, tol mano širdis nelinkusi į atgailą. Visada aplinkui atsiras žmonių blogesnių už mane, daugiau „skolingų“ Dievui. Kai suvokiu, kad visi esame nusidėjėliai, visi esame paklydę, tada nebekyla noras teisti kitų, jie tampa man broliais ir seserimis, kuriems reikia atleidimo lygiai taip pat kaip ir man. Kai matau priešais vienintelį Teisųjį ir suvokiu savo nuodėmę, tuomet per atgailą ir gautą atleidimą galiu iš tiesų pamilti.
Šiandien dėkosiu Dievui už man suteiktą atleidimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės matyti realią savo padėtį ir su meile žvelgti į savo brolius ir seseris.
