Egzistencinė įtampa
Pokalbyje filosofas Tomas Sodeika paklausė:
- Ką žmogui reiškia Epikūro mirties nebijojimo argumentas?
Jis turėjo omenyje Epikūro mintį, kad kol mes esame, mirties nėra; o kai bus mirtis, - mūsų nebebus. Todėl mirties nereikia bijoti, nes jos nėra ir su ja mums neteks susidurti. Paklausiau:
- Ar šis argumentas analogiškas stoikų argumentui dėl valios? Kad "gali sukaustyti mano koją, bet mano valios pavergti negali nė Dzeusas"? Ir kad turiu apmąstyti, kas yra mano valioje, kas - ne?
- Nežinau... reikia pagalvoti... Gal ir taip... Bet stoikų argumentas turi aiškų pratybų elementą. Nebent Epikūro argumentą traktuoti kaip dvasines pratybas.
- Jei pripažintume, kad jiedu - analogiški, tuomet iš vieno tyrinėtojo knygos turėčiau aiškų argumentą už šių įrodymų veiksmingumą. Tyrinėtojas yra pateikęs šiuolaikinį kario, paimto Vietname į nelaisvę pavyzdį, kuris, remdamasis [stoiko] Epikteto filosofija, išgyveno nelaisvę.
Turėjau omenyje šį atvejį:
- Šis pavyzdys puikus, - pakomentavo filosofas. - Pagalvokime, kas buvo tam kariui? Turbūt sėdėjo uždarytas bambukiniame narve... Sunkiomis sąlygomis. Kas čia svarbiausia? Įtampa. Nelaisvėje visuomet buvo įtampa. Tada tie argumentai veiksmingi. O ką man tie argumentai reiškia dabar, kai mano gyvenime nėra jokios įtampos? Nežinau, tikiuosi, visiems čia susirinkusiems gyvenime nėra jokių įtampų.
Iš tiesų, be įtampos argumentai išskysta. Bet kaip stoikas galėjo būti stoiku, ar epikūrininkas - epikūrininku, nors gyvendavo gerovėje, galbūt net valstybės vadovu buvo? Platoniškoji, vėliau - tiesiog romėniškoji memento mori tradicija... Platonas filosofiją suprato kaip pasiruošimą mirčiai, stoikai aktyviai praktikavo kasdienę mirties meditaciją (mirties prisiminimą), Seneka netgi vizualiai kasdien įsivaizduodavo savo savižudybę. Epikūrininkai, ko gero, taip pat ruošėsi mirčiai (reikėtų atsiversti Epikūrą ir Lukrecijų pasitikslint). Vėliau šią nuostatą perėmė krikščionys.
Viena draugė manęs klausė: "Štai aš einu viena, maža (ji tikrai labai žemo ūgio ir smulkaus sudėjimo - G.S.) ir silpna tamsiu parku, drebu iš baimęs ir karto sau: "Viešpatie, pasigailėk". Tai čia aš. O ko gi bijoti Seriožai (jos vyras - G.S.), stipriam ir dviejų metrų ūgio?". Tiesą pasakius nepamenu, ką tada jai atsakiau, bet tikrai pamenu, kad pirmoji šovusi mintis buvo: "Mirties". Ir tai neturi nieko bendro su naiviu įsivaizdavimu, kad religija tėra savęs apgaudinėjimas, kylantis iš mirties baimės. Tai - proto ir sąžinės pratyba, kada čia ir dabar suvokiame pagrindinę gyvenimo tiesą - kad esame mirtingi ir tuomet buvimo mirties link situacijoje pasirenkame orią būtį - stoišką, galbūt netgi kinišką arba krikščionišką (ar epikūriška būtis kilni? Kilnesnė nei nefilosofinė būtis).
Mirties prisiminimas - tai yra pagrindinė filosofijos varomoji jėga, įtampa, žudanti ir gaivinanti filosofijos feniksą.
- Ką žmogui reiškia Epikūro mirties nebijojimo argumentas?
Jis turėjo omenyje Epikūro mintį, kad kol mes esame, mirties nėra; o kai bus mirtis, - mūsų nebebus. Todėl mirties nereikia bijoti, nes jos nėra ir su ja mums neteks susidurti. Paklausiau:
- Ar šis argumentas analogiškas stoikų argumentui dėl valios? Kad "gali sukaustyti mano koją, bet mano valios pavergti negali nė Dzeusas"? Ir kad turiu apmąstyti, kas yra mano valioje, kas - ne?
- Nežinau... reikia pagalvoti... Gal ir taip... Bet stoikų argumentas turi aiškų pratybų elementą. Nebent Epikūro argumentą traktuoti kaip dvasines pratybas.
- Jei pripažintume, kad jiedu - analogiški, tuomet iš vieno tyrinėtojo knygos turėčiau aiškų argumentą už šių įrodymų veiksmingumą. Tyrinėtojas yra pateikęs šiuolaikinį kario, paimto Vietname į nelaisvę pavyzdį, kuris, remdamasis [stoiko] Epikteto filosofija, išgyveno nelaisvę.
Turėjau omenyje šį atvejį:
„Remdamasis Epikteto ištaromis, admirolas Stockdale'as iš JAV Laivyno pajėgų Vietname išgyveno aštuonis metus kalėjimo, iš kurių keturis metus praleido izoliacijoje vienutėje, per kalinimo laiką devyniolika kartų buvo kankinamas. Epikteto ištaromis jis padėjo visa tai iškęsti ir savo bičiuliams. Stockdale'as nukrito į žemę iš krentančio lėktuvo. Jo parašiutas buvo peršautas ir pirmoji jo mintis krentant buvo: „Palieku pažįstamą pasaulį; ateinu į Epikteto pasaulį.“ Kaip Epiktetas, admirolas susilaužė koją (Epikteto koja buvo supančiota). Kaip Epiktetas, jis buvo kankinamas. Kaip Epiktetas, galėjo pritaikyti sau žodžius: „Gali supančioti mano koją, bet ne mane“. Svarbiausia pamoka, kurią Stockdale'as perėmė iš Epikteto, buvo pastovi pastanga atpažinti tai, kas yra jo valioje, ir kas - ne. Kankinami kaliniai išdavė daugiau informacijos, nei numatė karo taisyklės (pagal jas, jie galėjo pasakyti tik savo vardus ir karinių dalinių numerius). Dėl to kariai gėdyjosi savo bičiulių. Kalintojai galėjo išnaudoti šią gėdą siekdami svarbiausio tikslo: kad televizijos ekrane jie viešai pasmerktų JAV politiką. Stoiškai įrodinėdamas, kad kankinimuose išsaugoti visą informaciją, išskyrus vardą ir dalinio numerį, yra ne karių valioje, Stockdale'as pašalino karių gėdą. Tačiau jis taip pat parodė, kad požiūris į kančią, susidraugavimas su ja, buvo jų valioje. Vėl kankinami, jie vėl išdavė per daug informacijos, tačiau tai nebebuvo svarbu: kariai atgavo savo orumą ir kalintojai nesugebėjo pasiekti to, ko norėjo: viešo JAV politikos pasmerkimo. Svarbiausia, žinoma, ne tai, kad tyla nebuvo karių valioje, o tai, kad, galėdami atskirti, kas yra jų valioje, o kas - ne, kariai galėjo įgyvendinti svarbiausius tų, kurie jiems rūpėjo, standartus. “ - Richard Sorabji, Emotion and Peace of Mind
Iš tiesų, be įtampos argumentai išskysta. Bet kaip stoikas galėjo būti stoiku, ar epikūrininkas - epikūrininku, nors gyvendavo gerovėje, galbūt net valstybės vadovu buvo? Platoniškoji, vėliau - tiesiog romėniškoji memento mori tradicija... Platonas filosofiją suprato kaip pasiruošimą mirčiai, stoikai aktyviai praktikavo kasdienę mirties meditaciją (mirties prisiminimą), Seneka netgi vizualiai kasdien įsivaizduodavo savo savižudybę. Epikūrininkai, ko gero, taip pat ruošėsi mirčiai (reikėtų atsiversti Epikūrą ir Lukrecijų pasitikslint). Vėliau šią nuostatą perėmė krikščionys.
Viena draugė manęs klausė: "Štai aš einu viena, maža (ji tikrai labai žemo ūgio ir smulkaus sudėjimo - G.S.) ir silpna tamsiu parku, drebu iš baimęs ir karto sau: "Viešpatie, pasigailėk". Tai čia aš. O ko gi bijoti Seriožai (jos vyras - G.S.), stipriam ir dviejų metrų ūgio?". Tiesą pasakius nepamenu, ką tada jai atsakiau, bet tikrai pamenu, kad pirmoji šovusi mintis buvo: "Mirties". Ir tai neturi nieko bendro su naiviu įsivaizdavimu, kad religija tėra savęs apgaudinėjimas, kylantis iš mirties baimės. Tai - proto ir sąžinės pratyba, kada čia ir dabar suvokiame pagrindinę gyvenimo tiesą - kad esame mirtingi ir tuomet buvimo mirties link situacijoje pasirenkame orią būtį - stoišką, galbūt netgi kinišką arba krikščionišką (ar epikūriška būtis kilni? Kilnesnė nei nefilosofinė būtis).
Mirties prisiminimas - tai yra pagrindinė filosofijos varomoji jėga, įtampa, žudanti ir gaivinanti filosofijos feniksą.
