„Kasdienė duona“ | Mt 6, 19-23

19 „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. 20 Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, 21 nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.
22 „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. 23 O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“


Jėzus labai paprastai nusako esminius dalykus. Jis naudojasi kūno palyginimais, kad nupasakotų dvasinę tikrovę. Širdis ir akis, svarbiausi žmogaus kūno nariai, turintys ypatingą reikšmę dvasiniame kontekste. Širdis yra žmogaus centras, jo sielos ašis. Jeigu širdis prisirišusi prie žemiškų turtų, gėrybių ir vien rūpinasi tuo, ką šiandien reikės apsirengti, kokį geresnį naują technikos pasiekimą įsigyti, kaip labiau ištobulinti kūną, kaip sukaupti daugiau pinigų, kaip užimti geresnę padėtį visuomenėje ir panašiai, tuomet širdis yra užimta, ji nebeturi laiko dangiškiesiems dalykams, jiems nebėra joje vietos, tuomet laikini ir gendantys daiktai išstumia iš akiračio amžiną ir išliekantį lobį.

Sielos žiburys – akis, mūsų žvilgsnis į žmones, daiktus, aplinką, pasaulį ir galiausiai Dievą atspindi mūsų sielos būseną. Jei mūsų žvilgsnis pilnas arogancijos, puikybės, jei nužvelgiame ir nuteisiame žmogų iš aukšto, tokioje būsenoje yra ir mūsų siela. Jei pasaulyje matome tik blogį, kitų žmonių klaidas ir nuodėmes, gyvename tamsoje. Ir Viešpats sako: kokia baisi toji tamsa!

Tačiau jeigu žvelgiame į Viešpatį, jeigu išdrįstame su atgaila pakelti žvilgsnį į Dievą, Jis gali nušviesti mūsų sielą. Jei žvelgiame į Kryžių, mūsų žvilgsnis darosi tyresnis, kai pamatome Dievo meilę mums, galime su meile pradėti žvelgti į aplinkinius. Tam reikia laiko ir Dievo pagalbos, nes nėra lengva staiga pakeisti savo žvilgsnį ir matyti vien tik gera. Bet galime mėginti tai daryti ir pratintis iš lėto. Pavyzdžiui, kas vakarą įvardinti bent po keletą gražių dalykų, kuriuos dienos bėgyje pastebėjome. Galime stengtis atpažinti Dievo veikimą ir žmonių gerumą. O kai žvilgsnis darosi tyresnis ir dažniau matome Dangaus Karalystės atspindžius, širdis ima vis labiau jos ilgėtis. Tada keičiasi ir gyvenimo prioritetai, tada atrandame lobį Danguje.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad gydo mano sužeistas akis ir širdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad dažniau mano žvilgsnis būtų nukreiptas į Jį ir į Kryžių.

Komentarai

Populiarūs įrašai