„Kasdienė duona“ | Mk 5,21-43

21 Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. 22 Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: 23 „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. 24 Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
25 Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26 Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. 27 Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. 28 Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ 29 Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. 30 O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ 31 Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“
32 Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. 33 Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. 34 O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
35 Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ 36 Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ 37 Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. 38 Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones.39 Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. 40 Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. 41 Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ 42 Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. 43 Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.


Skaitome nuostabų pasakojimą apie stebuklus, susijusius su Jėzumi. Šiame pasakojime gausu įsidėmėtinų ir iškalbingų detalių. Tačiau esminė abu stebuklus apjungianti gija – tikėjimas. Abiem atvejais, tiek kraujoplūdžiu sergančios moters, tiek sergančios ir mirusios mergaitės, nebebuvo vilties. Moteris, kaip dažnai atsitinka ir mūsų laikais, „tradicinei“ ir „netradicinei“ medicinai išleido visas savo santaupas, praėjo visus gydytojus ir „profesorius“, bet niekas negalėjo jai padėti. O mergaitės atveju – ji jau buvo mirusi. Žmogiškai žiūrint, nebeliko jokios vilties, niekas nebepadės. Kaip dažnai taip atsitinka ir mūsų dienomis! Bet nepaisant loginių argumentų, kitų žmonių raginimo pasiduoti, kaip kad Jajiro žmonės jam sakė: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“, Jėzus drąsina: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, nekreipk į nieką dėmesio, tikėjimas ir Dievo galybė peržengia visas kliūtis, visus loginius samprotavimus ir žemiškus dėsnius. Vien tikėk! Ir šie žmonės turėjo vilties, paskutinę vilties kruopelytę jie sudėjo į Jėzų. Jie iš paskutiniųjų dar tikėjo. Ir stebuklai įvyko, jų tikėjimas išgelbėjo juos.

Kuo man šios istorijos reikšmingos? Kokie esminiai akcentai būtų šiandien man skaitant šią ištrauką? Visų pirma tai, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Tik reikia Juo tikėti ir pasikliauti. Dar vienas svarbus momentas, kurį religingi žmonės kartais paleidžia iš akiračio, tiek serganti moteris, tiek ir sinagogos vyresnysis padarė viską, kas buvo jų jėgose, kas buvo įmanoma. Jie nesėdėjo rankų sudėję ir nelaukė, kad kažkas įvyks savaime, kad Jėzus tiesiog ateis ir pagydys. Visų pirma jie išnaudojo visas galimybes, kurias turėjo: gydytojus, vaistus ir t.t. Čia svarbu neatskirti šių dviejų veiksnių – įprastų žemiškų, žmogiškų priemonių ir Dievo pagalbos. (Išbandant visas, priemones, reikia atkreipti dėmesį, kad ne absoliučiai visos priemonės yra tinkamos, reikia saugotis šarlatanų ir visokių būrėjų, užkalbėtojų ir pan.). Ir paskutinis šiam kartui dalykas – Dievas laukia iš mūsų tikėjimo ir visiško pasitikėjimo. Tai reiškia, kad prašydami kažko, mes tikime, jog Dievas gali tai padaryti, bet pasitikime, jog kaip Jis bepadarytų, ar pagydytų mus, ar leistų numirti, bus teisinga ir geriausia mums, tad paliekame galutinį rezultatą Dievo valiai. Toks pasitikėjimas yra išganingas mums. Juk jeigu tikime amžinuoju gyvenimu, svarbiausia yra mūsų sielos išganymas, o jei kūnas mirs, vis tiek gyvensime. Todėl tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra daug svarbesni mūsų amžinajam gyvenimui, negu tik stebuklui šiame gyvenime įvykti (net jei tai būtų prikėlimas iš mirties).

Šiandien dėkosiu Dievui už stebuklus, kuriuos Jis daro.
Šiandien prašysiu iš Dievo tikėjimo, o ypač pasitikėjimo Juo malonės.  

Komentarai

Populiarūs įrašai