2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Stačiatikybė SSRS: slapti vienuoliai universitetuose ir klajokliai Kaukaze

- KGB ir Bažnyčios vyskupai

Kai 1991 metais prasidėjo liūdnieji Sausio 13-osios įvykiai, Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupas Chrizostomas kreipėsi į rusų kariškius, kad šie nenaudotų fizinės jėgos ir nepralietų kraujo. Šis arkivyskupas buvo Sąjūdžio narys, aktyviai pasisakęs už Lietuvos nepriklausomybę ir slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių) bendruomenių integraciją į nepriklausomos Lietuvos visuomenę. Už tai jam teko atremti kalnus skundų, kuriais buvo užversta Maskvos patriarchija, ir kartą netgi būti apšaudytam.

Tačiau arkivyskupas Chrizostomas – taip pat ir vienintelis Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (o gal ir visos krikščionijos) vyskupas istorijoje, prisipažinęs bendradarbiavęs su KGB. Kas tai – įžvalgus perbėgimas „kiton pusėn“ iš skęstančio Sovietų Sąjungos laivo ar pažiūrų pokytis? Pats arkivyskupas teigė jokio pažiūrų pokyčio nepatyręs, o visada bendradarbiavęs su KGB tik Bažnyčios labui.

Ši keista formuluotė – „bendradarbiavimas su KGB Bažnyčios labui“ – apibūdina visą sovietinių laikų Ortodoksų Bažnyčios nuostatą valdžios atžvilgiu, pradėtą patriarcho Sergijaus (Stragorodskio). Šventoji Tradicija, kurią aprašo šv. imperatorius Justinianas (V a.), numato, kad tobulas bažnytinės ir pasaulietinės valdžių santykis yra sąskambis (symphonia), kai valdžias tarsi Kristaus prigimtis jungia vienybė be susiliejimo. Pasaulietinė valdžia turi kurti materialines sąlygas Evangelijos sklaidai, o bažnytinė – laiminti pasaulietinės valdžios veikimą, mokyti valdžią tikėjimo. Sovietų Sąjungoje, kaip ir Osmanų imperijoje, šis santykis turėjo neišvengiamai pasikeisti į tikinčiųjų interesams atstovaujantį bendradarbiavimą su priešiška valdžia.

Tipinė istorija, iliustruojanti ortodoksų dvasininkams įprastą bendradarbiavimą su KGB, kurią remdamasis archyviniais dokumentais yra pasakojęs diakonas Andrejus Kurajevas, yra patriarcho Pimeno (1910–1990) išrinkimas. Išslaptintuose dokumentuose yra KGB agento surinkta medžiaga, kurioje pateikiama ankstesnio patriarcho Aleksijaus I nuomonė apie galimus jo įpėdinius: Pimeną jis apipila purvais, aiškindamas, kad šis yra netikintis, tarnauja vien dėl pinigų, pasižymi visokio plauko ydomis. Priešingai, Bažnyčioje nepopuliarūs ir patriarchui nepatinkantys vienuoliai aukštinami ir giriami kaip tikri maldos žmonės, fanatiškai atsidavę stačiatikybei. Nenuostabu, kad Pimeną KGB įvertino kaip palankų asmenį ir ėmė spausti vyskupus, kad jis būtų išrinktas patriarchu.

Vakaruose gyvenę Rusijos ortodoksai emigrantai tokį elgesį paniekinamai vadino „sergianizmu“ ir buvo nutraukę eucharistinį bendravimą su Sovietų Sąjungos tikinčiaisiais. Šis bendravimas buvo atkurtas tik 2007 metais. Priešiškumui buvo svarių istorinių priežasčių, siekiančių dar Spalio revoliucijos laikus.

- Šv. Tichono kankinystė ir Sergijaus linija

Spalio revoliuciją Bažnyčia pasitiko paklupdyta ant kelių. 1700 metais mirė Maskvos arkivyskupas, visos Rusijos ir Šiaurės šalių patriarchas Adrianas. Tuometinis šalies valdovas Petras I trukdė naujojo patriarcho rinkimams. Iki 1721 metų patriarcho katedrą saugojo laikinasis pavaduotojas, o minėtaisiais metais imperatorius išleido „Dvasinį reglamentą“, faktiškai uždraudusį naujus rinkimus. Bažnyčia buvo reformuota pagal protestantų modelį ir tokia išbuvo iki pat imperijos griūties. Revoliucijos metu Bažnyčia formaliai buvo viena iš valstybės institucijų.

Vienas pirmųjų Bažnyčios žingsnių po monarchijos griūties buvo vietinio susirinkimo (aukščiausio autokefalinės Bažnyčios valdymo organo) sušaukimas. 
- SKAITYTI TOLIAU -


- satenai.lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą