Kodėl Bažnyčia tokia prašmatni, tokia turtinga?

Dažnai žmones trikdo Ortodoksų Bažnyčios prabanga. Aptarkime šį klausimą atskirdami dvi pagrindines kryptis - Bažnyčios prabangą ir Bažnyčios hierarchų prabangą.

BAŽNYČIOS PRABANGA

Konstantinopolio ir Visuotinis patriarchas Bartalomiejus

Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas

Ortodoksų bažnyčios yra itin išskirtinės savo prabanga, puošnumu. Visa jose spindi auksu, žalvariu, kunigai, o ypač vyskupai dėvi gražius rūbus, deimantais inkrustuotas mitras. 

Bizantiškos Bažnyčios vidus

Atsakyti evangeliškai, kodėl egzistuoja tokia prabanga, labai paprasta. Evangelija moko Kristui skirti visa tai, kas geriausia: 

Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. (Jn 12,3-8)

Jeruzalės Šventykla, kuri yra visų cerkvių prototipas, irgi buvo be galo prašmatni ir joje buvo surinkta viskas, kas turima geriausio: 

Jeruzalės Šventykla

Į Eucharistijos puotą bažnyčioje kviečiami visi vienodai, nepriklausomai nuo to, ar kas yra turtingas, ar vargšas:

„Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk, ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai? Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?!“ (Jok 2 1-7)

Bažnyčia - tai Dievo namai ir krikščionių namai. Juos pridera išpuošti, o dvasininkų liturginiai rūbai yra prabangūs pagal bažnyčios pastato prabangumą. 

BAŽNYČIOS HIERARCHŲ PRABANGA

Kitas klausimas yra Bažnyčios hierarchų asmeninė prabanga. 

Visi ortodoksai puikiai supranta, kad vyskupams bei hierachams, skirtingai sekasi gyventi pagal Evangelinius principus.

Žymusis laikrodis

Judas Iskarijotas, pasak Teofilakto Bulgaro, tvarkė iždą, nes buvo mažiausias iš Apaštalų. Taip ir Bažnyčioje pinigai pateikiami mažiausiems. Deja, mažiausieji yra lengviausiai sugundomi.

Bažnyčia visuomet buvo turtinga:

Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: „Paguodos sūnus“) , buvo levitas, kilęs iš Kipro. Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų. Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą. Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų? Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. (Apd 4,33-37; 5,1-5)

Bet kaip buvo žmonių, kurie piktnaudžiavo Bažnyčios turtais, taip visada buvo ir tų, kurie nepiktnaudžiavo.

Serbijos patriarchas Pavelas

Tikintiesiems asmeniniai piktnaudžiavimai menkai rūpi, nes ne jiems žmones teisti. Kristus sakė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.“ (Mt 23,2-3). Todėl svarbiausia, kad vyskupai skelbtų teisingą Evangeliją, o ne jų gyvenimo būdas. Tas, kas tiki, lygiuojasi į Kristų ir į Jo šventuosius, o ne ieško priekabių prie žmonių. 

Jei tikite, kad turint dvejus marškinius būtina vienus atiduoti varšams, taip ir darykite. O jei netikite, tai ko priekaištaujate, kad kitam stinga tikėjimu tuo?