2015 m. sausio 31 d., šeštadienis

Stačiatikybė SSRS: slapti vienuoliai universitetuose ir klajokliai Kaukaze

- KGB ir Bažnyčios vyskupai

Kai 1991 metais prasidėjo liūdnieji Sausio 13-osios įvykiai, Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupas Chrizostomas kreipėsi į rusų kariškius, kad šie nenaudotų fizinės jėgos ir nepralietų kraujo. Šis arkivyskupas buvo Sąjūdžio narys, aktyviai pasisakęs už Lietuvos nepriklausomybę ir slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių) bendruomenių integraciją į nepriklausomos Lietuvos visuomenę. Už tai jam teko atremti kalnus skundų, kuriais buvo užversta Maskvos patriarchija, ir kartą netgi būti apšaudytam.

Tačiau arkivyskupas Chrizostomas – taip pat ir vienintelis Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (o gal ir visos krikščionijos) vyskupas istorijoje, prisipažinęs bendradarbiavęs su KGB. Kas tai – įžvalgus perbėgimas „kiton pusėn“ iš skęstančio Sovietų Sąjungos laivo ar pažiūrų pokytis? Pats arkivyskupas teigė jokio pažiūrų pokyčio nepatyręs, o visada bendradarbiavęs su KGB tik Bažnyčios labui.

Ši keista formuluotė – „bendradarbiavimas su KGB Bažnyčios labui“ – apibūdina visą sovietinių laikų Ortodoksų Bažnyčios nuostatą valdžios atžvilgiu, pradėtą patriarcho Sergijaus (Stragorodskio). Šventoji Tradicija, kurią aprašo šv. imperatorius Justinianas (V a.), numato, kad tobulas bažnytinės ir pasaulietinės valdžių santykis yra sąskambis (symphonia), kai valdžias tarsi Kristaus prigimtis jungia vienybė be susiliejimo. Pasaulietinė valdžia turi kurti materialines sąlygas Evangelijos sklaidai, o bažnytinė – laiminti pasaulietinės valdžios veikimą, mokyti valdžią tikėjimo. Sovietų Sąjungoje, kaip ir Osmanų imperijoje, šis santykis turėjo neišvengiamai pasikeisti į tikinčiųjų interesams atstovaujantį bendradarbiavimą su priešiška valdžia.

Tipinė istorija, iliustruojanti ortodoksų dvasininkams įprastą bendradarbiavimą su KGB, kurią remdamasis archyviniais dokumentais yra pasakojęs diakonas Andrejus Kurajevas, yra patriarcho Pimeno (1910–1990) išrinkimas. Išslaptintuose dokumentuose yra KGB agento surinkta medžiaga, kurioje pateikiama ankstesnio patriarcho Aleksijaus I nuomonė apie galimus jo įpėdinius: Pimeną jis apipila purvais, aiškindamas, kad šis yra netikintis, tarnauja vien dėl pinigų, pasižymi visokio plauko ydomis. Priešingai, Bažnyčioje nepopuliarūs ir patriarchui nepatinkantys vienuoliai aukštinami ir giriami kaip tikri maldos žmonės, fanatiškai atsidavę stačiatikybei. Nenuostabu, kad Pimeną KGB įvertino kaip palankų asmenį ir ėmė spausti vyskupus, kad jis būtų išrinktas patriarchu.

Vakaruose gyvenę Rusijos ortodoksai emigrantai tokį elgesį paniekinamai vadino „sergianizmu“ ir buvo nutraukę eucharistinį bendravimą su Sovietų Sąjungos tikinčiaisiais. Šis bendravimas buvo atkurtas tik 2007 metais. Priešiškumui buvo svarių istorinių priežasčių, siekiančių dar Spalio revoliucijos laikus.

- Šv. Tichono kankinystė ir Sergijaus linija

Spalio revoliuciją Bažnyčia pasitiko paklupdyta ant kelių. 1700 metais mirė Maskvos arkivyskupas, visos Rusijos ir Šiaurės šalių patriarchas Adrianas. Tuometinis šalies valdovas Petras I trukdė naujojo patriarcho rinkimams. Iki 1721 metų patriarcho katedrą saugojo laikinasis pavaduotojas, o minėtaisiais metais imperatorius išleido „Dvasinį reglamentą“, faktiškai uždraudusį naujus rinkimus. Bažnyčia buvo reformuota pagal protestantų modelį ir tokia išbuvo iki pat imperijos griūties. Revoliucijos metu Bažnyčia formaliai buvo viena iš valstybės institucijų.

Vienas pirmųjų Bažnyčios žingsnių po monarchijos griūties buvo vietinio susirinkimo (aukščiausio autokefalinės Bažnyčios valdymo organo) sušaukimas. 
- SKAITYTI TOLIAU -


- satenai.lt

2015 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Ekskursija į stačiatikių vienuolyną ir senąsias vietas



2015 m. vasario-kovo mėn. Laisvasis universitetas (LUNI) surengs 3 keliones į Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyną ir pirmąsias cerkves. Kelionės bus rengiamos kas antrą antradienį: vasario 3 d., vasario 17 d. ir kovo 10 d. nuo 15:30 val. Registracijos į keliones (iki 20 žmonių) vyks penktadieniais: sausio 30, vasario 13 ir kovo 6 d. nuo 15:30 val. Registruojamasi bus LUNI renginių grupėje: https://www.facebook.com/groups/123395940111/

Kelionių programa:

1) Susitikimas su vienuoliu Nikita Šventosios Dvasios stačiatikių vienuolyne 
2) Architektūrinis šv. Teresės bažnyčios interjero stilius 
3) Šv. Antano, Jono ir Eustachijaus kankinystės vieta ir unitų bažnyčia 
4) Seniausia Baltijos šalyse mūrinė šventovė - šv. Paraskevės cerkvė

Gidas - filosofijos mokslus baigęs Gintaras Sungaila, LUNI skaitęs keletą paskaitų apie religiją ir stačiatikybę.

Ką daryti, jei piktžodžiavau prieš Šventąją Dvasią?

Taip pat skaitykite: Kas yra piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią?


Dažnai žmonės griaužiasi kamuojami klausimo, ar nepiktžodžiavo prieš Šventąją Dvasią, nes tai - vienintelė neatleistina nuodėmė. Man ir pačiam yra tekę dėl to kankinti. Galiu jus apraminti - jeigu kankinatės šiuo klausimu, tai reiškia, kad jūs nepiktžodžiavote prieš Šventąją Dvasią.

Tai nebuvo piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią, nes piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra sąmoningas ir kyląs iš tokio širdies užkietėjimo, kad neįmanoma atgaila. Kadangi turite Dievo baimę, tai reiškia, kad jūsų širdis neužkietėjusi. Piktžodžiavimo prieš Šventąją Dvasią pavyzdžiai: 

1. Kai buvęs krikščionis, žinantis apie Kristaus egzistavimą ir kt., sąmoningai dalyvauja satanistinėse „Juodosiose Mišiose“; 
2. Kai krikščionis persekioja šventuosius (pvz. kai šventasis nužudomas už savo nuolankumą ir atsidavimą Kristui). Šventųjų persekiojimo pavyzdžių buvo daug, pvz. Bažnyčios hierarchai persekiojo šv. Joną Auksaburnį, šv. Atanazą Didįjį, tačiau, aišku, labai retai širdies užkietėjimas pasiekdavo tokią siaubingą ribą, kad, būdami krikščionys, jie prisidėdavo prie šventųjų žudymo, kas ir yra tikrų tikriausias satanizmas kita forma. Šventasis veikia (daro stebuklus, demonstruoja Dievo dovanas) Šventosios Dvasios galia ir tas, kuris persekioja šventąjį, piktžodžiauja prieš Šventąją Dvasią (taip piktžodžiavo Senajame Testamente žudydami pranašus, nes per pranašus kalbėjo Šventoji Dvasia ir jie apie ją žinojo). 

Daugeliu atveju, kaip buvo ir manuoju, galima įtarti „klasikinį“ šėtono gundymą - kartais jis tikina mus padaryti nuodėmę, aiškindamas mums, kad Dievas yra be galo gailestingas. Po to, kai tai padarome, jis bando nuvaryti mus į neviltį įrodinėdamas, kad Dievas - rūstus ir baudžiantis nusidėjėlius. Dažnai iš amžinybės perspektyvos tai, ką padarėme, net neatrodo reikšminga.

Kartą, kai vieni parapijiečiai nevalgė laukdami kunigo palaiminimo, mano draugas pasakė: „tegu valgo be palaiminimo, jei nepalaiminto maisto valgymas yra didžiausia nuodėmė, kurią jie daro, tai padėk jiems Dieve“. Tą patį šiuo atveju galima būtų pasakyti ir apie daugelį atvejų, kai imamės griaužtis, kad Dievas mūsų neatleis. Susimąstykime, ar tai tikrai yra blogiausia, ką apdarėme gyvenime? Dievas tikrai atleis viską, dėl ko nuoširdžiai gailėsimės. O piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra toks dalykas, dėl kurio ir nėra gailimasi. 

Baisiausią nuodėmę - sunkiausia padaryti.

Kodėl svarbu sekti Bažnyčios Tėvų mokymu ir savo vyskupu?

Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms (mythos). Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę. (2 Tim 4, 3-5)
Visa, kas žmogiška, yra apgaulinga. Šventajame Rašte Dovydas sako: „visi žmonės - melagiai (pas anthropos pseudos)“ (Ps 115,2 (116,11)). Teodoritas Kirietis komentuoja, kad čia melu vadinamas žmogiškasis klestėjimas, kuris yra apgaulingas. Šv. Atanazas Didysis - kad melu pavadinima viskas, kas žmogiška („visi žmogiškieji sumanymai“). Kaip sako šv. Bazilijus Didysis, kad žemiškose aistrose paskendęs žmogus, kuris nėra perėjęs į angelišką būklę (nėra pašventintas Šventosios Dvasios), yra paskendęs iliuzijose ir meluose. Žmogus gali sakyti tiesą tik kai yra įkvėptas Šventosios Dvasios.

VYSKUPAS IR ŠV. TRADICIJA

Kaip atskirti, kas pasakyta iš Šventosios Dvasios, o kas - žmonių? Be jokių kompromisų laikytis Kristaus mokymo ir viską su juo lyginti. O kaip būti Kristaus mokymo sekėju? Apaštalaus Paulius rašė savo dvasios vaikams: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje. Taigi raginu jus: būkite mano sekėjai! Tam ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, savo mylimą ir ištikimą sūnų Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kurių aš mokau visur, kiekvienoje Bažnyčioje (en pasē ekklēsia)“. Taigi, Apaštalas moko, kad sektume juo.


Atkreipkime dėmesį - Apaštalas nesako tiesiog „būkite Kristaus sekėjai“, jis sako: „būkite mano sekėjai“. Tą patį jis kartoja laiške Filipiečiams: „visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį“ (Fil 3,17). Nes Apaštalas žino, kad neįmanoma būti Dievo sekėju, ko jis reikalauja kitoje vietoje (Ef 5,1), jei nesame Apaštalo sekėjais. O tam, kad neesant jo, turėtume kuo sekti, jis siunčia savo įpėdinį - vyskupą Timotiejų.

Apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Antiochietis kartoja tą patį: „...ėmiausi jus raginti, kad gyventumėte pagal Dievo protą (gnōmē). Juk Jėzus Kristus, mūsų neatskiriamoji gyvybė, yra Tėvo proto (gnōmē), panašiai kaip vyskupai, paskirti iki žemės pakraščių, yra Jėzaus Kristaus prote (gnōmē - įsitikinime, dvasioje, supratime). Taigi, jums privalu susiderinti su savo  vyskupo protu, kaip, beje, ir darote“. Žinoma, vyskupas taip pat nėra apsaugotas nuo klaidos, todėl Apaštalas Paulius yra davęs ir kitus kriterijus: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (lot. traditiones), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Kitaip tariant, Apaštalas Paulius liepia sekti žodine ir rašytine Bažnyčios Tradicija, tam, kad ja remdamiesi, tikintieji galėtų atskirti vyskupą esantį Kristaus valioje, nuo vyskupo, kuris protauja anapus Kristaus.

Apaštalas sako griežtai: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną (euangelizētai), negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Kitaip tariant, jis sako - „jei aš ar vyskupas Timotiejus ar net angelas iš dangaus imtų skelbti kitokį mokymą, nei prieš tai esu skelbęs žodžiu ir raštu, tebūna atskirtas nuo Bažnyčios“. 

Galią atskirti turi Bažnyčia, atstovaujama vyskupų, šią galią paveldėjusių iš Apaštalų. Kristus sako: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas [...]. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,15-17; 18,18). Todėl vyskupai turi galią prakeikti (atskirti nuo Bažnyčios, paskelbti anatemą) eretikus (mokančius kitokio mokymo, nei Bažnyčia) - juk Apaštalas tai nurodo daryti, nes ereziją (skelbimą kitokio mokymo, nei Apaštalai gavo iš Kristaus, o vyskupai - iš Apaštalų) jis laiko vienu didžiausių nusikaltimų.

Kaip atskirti, kas yra mokymas, perduotas Kristaus - Apaštalams, Apaštalų - vyskupams, žodžiu ir raštu (t.y. Šventoji Tradicija)? Šv. Jonas Damaskietis Šv. Tradiciją apibrėžia kaip „ribas, kurias nubrėžė Tėvai“, o šv. Atanazas Didysis – kaip „Visuotinės Bažnyčios tikėjimą, kurį davė Viešpats, skelbė Apaštalai, išsaugojo Tėvai“. Bažnyčios Tėvai - tai Bažnyčios pripažinti, šventą gyvenimą gyvenę krikščionys, kurie mokė tikrojo tikėjimo. Tai, dėl ko vienareikšmiškai sutaria visi Bažnyčios Tėvai, yra Šventosios Dvasios įkvėpta Šventoji Tradicija.

Visgi, jei kiekvienas savarankiškai ieškotų, dėl ko nesiskiria visų Tėvų nuomonės, būtų kebloka nustatyti, kas yra Tradicija. Todėl Apaštalas siūlo tam tikras tikėjimo taisykles (regula fidei), pavyzdžiui: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie jiems ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!“ (Gal 6,14-16). Senovėje visi krikščionys išmokdavo tam tikrą tikėjimo išpažinimą, tikėjimo taisyklę, pagal kurią jie ir atpažindavo, kas yra jų tikėjimo, o kas - ne.

Kadangi ilgainiui, augant Bažnyčiai, taisyklės ėmė gerokai skirtis ir atsirado daugybė interpretacijų, buvo surengti 7 Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai, kuriuose vyskupai, atstovaujantys visą Bažnyčią, priėmė apibrėžimus (oroi), kuriais nurodė, kas yra krikščionybė, ir kas ji nėra. Pagrindinė tikėjimo taisyklė krikščioniui ortodoksui yra Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolis, kurį aiškina penkių vėlesnių Susirinkimų apibrėžimai. Stačiatikybėje Visuotiniu laikomas toks susirinkimas, kuriame dalyvavo vyskupai, atstovaujantys visą Bažnyčią, ir kurį priėmė visos Bažnyčios tikintieji.

Apaštalas sako: „Neprisimąstyti (mē phronein) daugiau, negu parašyta“ (1 Kor 4,6). Žinoma, Apaštalas Paulius čia neturi omenyje „vadovaukitės tik Šventuoju Raštu“ - tuo metu nebuvo nei parašyta daugelis jo laiškų, nei Evangelijos. Kaip rašo šv. Teofanas Atsiskyrėlis, Apaštalas čia turi omenyje, kad tikintieji neturėtų prisimąstyti daugiau, negu jiems parašė Apolas ir Paulius, t.y. jis moko to paties, ką sakė kitoje vietoje - tvirtai laikytis mokymo, kurį žmonės gavo žodžiu ir raštu ir nesamprotauti viršaus. Tikintieji turi vieną, suvienodintą Tikėjimo simbolį, turi Susirinkimus, aiškinančius Simbolį, turį Tėvų raštus ir norėdami sekti Kristumi, gali jį atrasti per Šventąją Tradiciją. 

Ortodoksų Bažnyčios vyskupai (kaip ir Romos Katalikų, ir monofizitų) yra išsaugoję Apaštališkąją Įpėdinystę, t.y. juos rankų uždėjimu įšventino vyskupai, kuriuos įšventino kiti vyskupai, bet ši visa įšventinimų grandinė nusitęsia iki Apaštalų, kurie įšventino pirmuosius vyskupus. Ortodoksų Bažnyčios vyskupai teigia, kad jie yra išsaugoję tikrąjį tikėjimą (ortodoksiją), kurį jie gavo iš ankstesnių vyskupų ir t.t.., ir kurią saugojo Bažnyčios Tėvai. Šventoji Tradicija nežino kito kelio kaip pasiekti Kristų, tik per Bažnyčią, kurią sudaro žemiškoji ir dangiškoji bendruomenės.

KODĖL BAISI EREZIJA?

Erezija graikiškai reiškia tiesiog „nuomonę“, o Bažnyčioje taip vadinama asmeninė nuomonė, prieštaraujanti Bažnyčios mokymui. Kartais šiuolaikiniai žmonės nesupranta, kas tokio baisaus, kad kas nors mąsto kitaip. Tačiau Šventoji Tradicija moko, kad erezija yra be galo pavojingas dalykas.

Šv. Kiprijonas Kartaginietis sakė: „erezijos nuodėmė nenuplaunama netgi kankinystės krauju“. Dalykas yra tas, kad erezija gali pakirsti patį bendravimo su Dievu pamatą, jo šaknis. Pavyzdžiui, Šventajame Rašte yra daugybė įspėjimų apie tai, kad homoseksualus gyvenimo būdas yra nuodėmė. Tačiau eilė protestantų, kurie priešingai Dievo Žodžiui (kuris yra išreikštas ne tik Šventajame Rašte, bet ir Šventojoje Tradicijoje), paskelbė, kad reikia vadovautis vien Šventuoju Raštu ir ėmė jį savavališkai aiškinti, pradėjo tvirtinti, kad homoseksualūs santykiai nėra nuodėmė. Taip dalykas, kuris visais laikais krikščionių buvo smerkiamas kaip didžiulis blogis, tapo gėriu.

Jei pažiūrėtume ankstyvuosius Apaštališkųjų Tėvų raštus, pavyzdžiui, Didachę (parašyta 40–60 a. po Kr.; ilgą laiką buvo įtraukiama į Naujojo Testamento kanoną; po to – toliau gerbiama kaip pirmųjų Apaštalų mokinių veikalas), tai ten rastume platesnius aptarinėjamų moralinių nurodymų apibūdinimus. Jei šv. Pauliaus laiškuose kalbos apie „sanguliavimą“ gali pasirodyti nepakankamai tikslios, tai Didachėje galima rasti homoseksualizmą smerkiamą kitais graikiškais žodžiais - „ou paidofthoreseis“ (Did. 2:2). Kitaip tariant, neaiškumus, kurie gali kilti skaitant Šventąją Raštą, jau nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų aiškino Tėvai. Homoseksualių santykių atveju jų smerkimą randame ir pas šv. Justiną Kankinį, ir pas Tertulijoną, ir pas šv. Teofilį Antiochietį, ir pas šv. Joną Auksaburnį ir visoje, visoje krikščioniškoje Tradicijoje nuo Apaštalų laikų. O tai rodo, jog Bažnyčia labai aiškiai nuo pradžių suvokė homoseksualius santykius kaip nuodėmę (norėčiau pabrėžti, kad Bažnyčia smerkia nuodėmę, elgesį, o ne žmogų).

Dėl šios priežasties šv. Petras rašė: „[Laiškuose] esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“ (2 Pt 3,16). Šiuolaikinėje visuomenėje tai ypač aktualu, nes Šventojoje Tradicijoje yra labai aiškiai išreikštos pozicijos dėl abortų, eutanazijos ir kitų dalykų, kuriuos kai kurie žmonės bando peraiškinti savo pačių pražūčiai. Padaryti nuodėmę gėriu.

Šventasis Raštas - tai tik Šventosios Tradicijos dalis. Tai svarbi jos dalis, nes jis visas yra įkvėptas Šventosios Dvasios, žmonės jį surašė veikiami Dievo. Bažnyčios Tėvų raštuose Šventąją Dvasią atspindi tik tam tikros ištarmės, kurios visoms yra bendros, tačiau paskiri Tėvai netgi darė daugybę klaidų. Kaip Tradicijos dalis, Raštas negali būti interpretuojamas be jos. Juk be Šventosios Tradicijos net nežinotume, kokios knygos įeina į jį, kokios - ne. 

Be tokių radikalių atvejų, erezija gali sugriauti žmogaus ryšį su Dievu iškreipdama jo pamatą, maldą. Apaštalas Paulius rašo: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8,26). Origenas pastebi, kad Apaštalas nerašo: „mes nežinome, ko turėtume melsti“, bet: „ko turėtume deramai melsti“. Nepakanka žinoti ko turime prašyti Dievo, koks turi būti maldos turinys, bet turime žinoti ir koks turi būti maldos nusistatymas, kaip turime melstis. Erezija gali visiškai sugriauti ir maldos turinį (prašant vien žemiškų dalykų) ir maldos formą (maldą keičiant vaizduotės pratybomis ar jausminėmis egzaltacijomis). Apaštalas moko blaivyti protą ir budėti (1 Tes 5,6), o nuo neteisingos maldos galima taip apgirsti, kad ir žvakės liepsna pasirodys saule.

AR KLAUSYTI BLOGO VYSKUPO?

Vyskupas, kuris tvirtai stovi Šventojoje Tradicijoje, skelbia tikrąjį tikėjimą (ortodoksiją), kas ir yra kone viena pagrindinių jo pareigų, yra mums kelrodis, nes jo protas, kaip sakė šv. Ignotas, yra Kristaus proto atspindys. Kristus sakė: „Į Mozės krasę (kathedra) atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mt 23,2-3). Jis perspėjo, kad ateis žmonių, kurie bus „avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7,15). Tai reiškia ne ką kitą, kad vyskupo, kuris tvirtai stovi Tradicijoje (nėra eretikas) reikia klausyti ir sekti jo mokymu, nepaisant to, kad jis pats gali būti veidmainys ir labai morališkai netobulas žmogus.

Norėčiau pateikti palyginimą apie paklusnų novicijų. Viena istorija pasakoja, kaip novicijus (ortodoksinėje krikščionybėje - tai kandidatas į vienuolius, duodantis vienintelį, paklusnumo įžadą ir privaląs paklusti dvasios tėvui visame kame, išskyrus tai, kas prieštarauja Evangelijai) su dvasios tėvu po valgio skaitydavo kartu maldas. Kartą novicijui gavus paliepimą skaityti maldas, senas dvasios tėvas užmigo. Dvasios tėvui užmigus, novicijus nežinojo, ką daryti - atėjus vakarui jis irgi norėjo eiti miegoti, tačiau negalėjo to daryti be savo dvasios tėvo palaiminimo. Žadinti dvasios tėvą taip pat būtų buvę nepriimtina. Todėl jis liko budėti visą naktį.

Ryte atsikėlęs dvasios tėvas nustebo: „tu ką, visą naktį nemiegojai?“. Novicijus atsakė: „taip, nebuvo palaiminimo, nenorėjau nusižengti jūsų valiai“. Dvasios tėvas nustebo: „Tai buvo neprotinga, kitąsyk jei panašiai atsitiks, eik miegoti. Aš juk senas žmogus, man sunku budėti“.


Parėjus keliems mėnesiams jaunasis novicijus mirė. Dvasios tėvas meldėsi ir pergyveno, kaipgi pasisekė novicijui danguje. Vieną naktį sapne jį aplankė regėjimas. Sapne jis pamatė save, miegantį bažnyčioje, o šalia novicijų, visą naktį sėdintis ir budintis. Virš jo buvo devynios ugninės būtybės, laikančios devynis vainikus, kurių novicijus tarsi nematė. Balsas paaiškino dvasios tėvui, kad tai jo novicijus tą naktį paklusnumu kovojo, idant įgytų šventumo vaikinus ir kad dabar jis paklusnumu išgelbėtas. Dvasios tėvas visą gyvenimą kovojo su aistromis ir meldėsi, o novicijui pakako vienas paklusnumo nakties, kad įgytų šventumą.


Panašiai mes šventumą galime įgyti per ištikimybę sutuoktiniui ar ištikimybę vyskupui, nes tai ištikimybė Bažnyčiai - „kur pasirodo vyskupas, ten tebūna daugelis [žmonių], kaip ten, kur Jėzus Kristus, yra Visuotinė Bažnyčia“, rašo šv. Ignotas. Jis sako „klausyti vyskupo, kaip Jėzus Kristus klausė Tėvo, o kunigijos - kaip Apaštalų“. 


KAM ORTODOKSIJA, KAI YRA GERI DARBAI?

Visų pirma, jau sakiau, kad tas, kuris netiki ortodoksų tikėjimo, nežino, nei kaip dera melstis ir ko prašyti, nei kas yra geri darbai, ir kas - blogi (gali, pvz., galvoti, kad abortas yra geras ar neutraulus dalykas). Kartais klausydami sąžinės balso ir ugdomi savo vidinio Dievo paveikslo, kuris yra mumyse visuose esanti Dievybės Sėkla (logos spermatikos, šį pavadinimą įveda šv. Justinas Kankinys, pagal palyginimą su sėjėju Evangelijoje), nors ir ne Dievo Žodžio pilnatvė (Logos), gali pasiekti tam tikrą teisumo lygį. Bet niekas negali būti išganytas be Dievo malonės, kaip ir to suvokti be Dievo Žodžio.

Jei užtenka būt geru žmogumi, kad patektum į dangų, tai Kristus mirė veltui. Tėvas veltui atsiuntė savo Sūnų, Sūnus veltui kentėjo ant kryžiaus. Nereikia kalbėti apie prigimtinę nuodėmę anei apie nuodėmes apskritai, šnekėti apie kančią, kraują, kryžių, trečią dieną prisikėlimą - visa tai nereikšminga. Nieko iki nukryžiavimo ir po jo nepaskeitė. Tačiau tai yra visiškai priešinga Dievo Žodžiui.

Dievas davė žmogui pasirinkimą - žmogus galėjo neliesti Gėrio ir blogio pažinimo medžio, tačiau priėmė Gėrio ir blogio pažinimą, tokiu būdų padarydamas nuodėmę. Nuodėmė turi pasekmę - mirtį, bausmę. Dievas gali atleisti nuodėmę, tačiau jos pasekmės vis tiek lieka. Mes patys norėtume, kad būtų nuodėmės už pasekmes - juk mes norime Dievo teisingumo.

Pavyzdžiui, jeigu nebūtų nuodėmių pasekmių, teisieji galėtų amžinai kentėti dėl neteisiųjų jiems daromos skriaudos. Apskritai, be bausmės už nuodėmę nebėra moralinio įstatymo. Juk koks skirtumas tada, ką mes padarėme, jei veiksmai neturi pasekmių? Todėl Dievo teisingumas reikalauja įstatymo, įstatymas - bausmės. 

Paimkime žmogišką analogiją. Jei aš apvogiau žmogų, tai jis neteko turto, patyrė turtinę žalą. Jei aš jo atsiprašysiu, žala nebus atitaisyta. Jei užmušiau žmogų, net jei gailiuosi, jis nebeprisikels. Todėl yra įstatymas, kuris reikalauja atitinkamo atpildo už tam tikrus veiksmus. Priešingu atveju, jei mano veiksmai nepadarytų jokios žalos, tai įstatymo nereikėtų.

Kadangi protėviai padarė milžinišką žalą, mes gimstame su polinkiu į nuodėmę, nors ir nesame kalti nei dėl savo sužalojimų, nei dėl aplinkui stebimos žalos. Bet gyvendami patys prisidarome krūvą nuodėmių, už kurias jau esame kalti. Dievo teisingumas reikalauja, kad būtų padengta žala, tačiau tai žmonėms yra neįmanoma. Todėl Dievas atsiuntė savo Sūnų, kuris savo kryžiumi padengia.
„Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.“ (Rom 3,21-26)

Nei vienas iš mūsų nėra toks tobulas kaip Jėzus Kristus, kuris vienintelis buvo be nuodėmės, kuris buvo toks nuolankus ir romus, kad piktieji Jo neapkentė ir nužudė. Nei vienas iš mūsų negali daryti darbų be Dievo-Šventosios Dvasios įkvėpimo. Nei vieno iš mūsų mirtis neatpirktų mūsų nuodėmių, nes mes esame neteisūs, mūsų mirtis, lyginant su Kristaus - niekas. Kristaus kryžiaus auka yra atmainančioji - perkeičianti mus ir perkeičianti pasaulį, tuo būdu - nuteisinanti, t.y. suteikianti mums teisumą Šventosios Dvasios vykdomą mūsų perkeitimą. 

Tikėjimas be darbų yra savyje miręs (Jok 2,17), tačiau žmogus išgelbėjimas ne todėl, kad pradėjo savo valia ir savo jėgomis gerai elgtis, o todėl, kad atsigręžė į Dievą. Esame „išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2,8-9). Šv. Bazilijus Didysis ir daugybė kitų Tėvų maldose sakė: „išgelbėk mane tikėjimu, nes nesu prieš Tave nieko gero padaręs“. Ėjimas išgelbėjimo keliu yra Dievo ir žmogaus bendro darbo vaisius (sinergeia), dviejų valių sąveika, kurioje žmogus yra paremiamas Dievo malone.

Išoriškai geri darbai be tikėjimo gali būt visiškai blogi. Žmogus gali aukoti vargšams ne todėl, kad juos myli, o dėl to, kad myli save (aukojimas tenkins jo savimeilę - „štai koks aš geras, aukoju vargšams“). Žmogus gali laikytis celibato ne dėl to, kad myli Dievą, o todėl, kad myli save („štai koks aš doras, netgi nemiegu su moterimis, visiškai atsidavęs“, ar dar blogiau - „fuj, moterys“). Žmogus gali melstis ne todėl, kad nori bendrauti su Dievu, o todėl, kad myli save („štai koks aš teisus, meldžiuosi Dievui“). Darbai turi būti lydimi tikėjimo, o tikėjimas - darbų.

Jei žmogus nesuvokia, kad jo bandymai daryti gerus darbus neatperka gausybės blogio, kurį jis iki tol visą gyvenimą darė (tą blogį atperka Kristas kryžiaus mirtis), jei jis nesupranta, kad naujai daryti gera gali tik su Šventosios Dvasios pagalba, tai tas žmogus yra pavojuje. Ortodoksija - tai švyturys žmogaus gyvenime, kuri nurodo žmonėms, kaip pasiekti krantą - Dievo Karalystę.

Teisinga reakciją į Evangeliją - atgaila, Kristaus aukos priėmimas už mūsų nuodėmes, kova su aistromis, žengimas gyvenimo keliu. Be Tėvų mes negalime suvokti, kaip būti išgelbėtais. Mes negalime suvokti Dievo Žodžio. Be Tėvų visokie Biblijos „tyrinėtojai“ gali pripasakoti tokių dalykų, kurie visiškai išmuš iš mūsų pasitikėjimą Dievu. O be vyskupų neegzistuotų tikėjimą Tėvais sauganti bendruomenė - Bažnyčia. 

2015 m. sausio 26 d., pirmadienis

Elgesio cerkvėje taisyklės

Kaip elgtis cerkvėje?

TRUMPAI

TRYS PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Jei į cerkvę einate pirmą kartą, pakanka žinoti  principus:

1. Įėjus. Įėję į cerkvę triskart persižegnokite ir po kiekvieno karto nusilenkite. Po to prieikite prie centre esančios ikonos, ją pabučiuokite (kaip tai daryti, žr. žemiau). Dabar susiraskite vietą, atsistokite ir ramiai melskitės, o po Liturgijos darykite tą patį, ką ir įeidami, tik atvirkštine tvarka. Pirma pabučiuokite ikoną, po to - triskart persižegnokite prieš išeidami.

2. Pamaldų metu. Pamaldų metu pradžiai užtenka žinoti vieną dalyką - kai ko nors meldžiate, žegnokitės (stebėkite, kada žegnojasi kiti). Kai kunigas jus laiminama arba smilko, pasilenkite (kai laimina kryžiumi - persižegnokite ir pasilenkite).

3. Žvakių statymas. Žvakes už gyvuosius statome prie visų ikonų, o už mirusiuosius - ant specialaus stalo, vadinamo „panichidų stalu“. Žvakes galima statyti prieš ir po pamaldų, bet ne jų metu.

Jei esate moteris, einant į cerkvę derėtų užsidėti kokį nors galvos dangalą (skarelę, kepurę ar panašiai), jei vyras - nusiimti galvos dangalą. 

Kiekvieną kartą, kai einame per bažnyčios vidurį (pro Altoriaus Vartus), persižegnokime ir nusilenkime.

Jei į pamaldas vėluojat, neeikite bučiuoti ikonų, o iškart susiraskite maldos vietą ir melskitės. Pamaldų metu pageidautina nevaikščioti iš vienos vietos į kitą. Jei pavargote, prisėskite.

KAIP BUČIUOTI IKONĄ

Bažnyčios statutas numato prieš bučiuojant ikoną persižegnoti, nusilenkti ir dar kartą persižegnoti. Tada pabučiuoti ikoną ar relikvijas, po ko dar kartą persižegnoti ir nusilenkti. Šventojo ar Kristaus atvaizde nepriimta bučiuoti veido - Kristaus atvaizde bučiuojame ranką arba kojas, šventųjų atvaizduose - rankas, jei nematyti nei rankų, nei kojų - plaukus. Jei ikonoje pavaizduoti keli šventieji, vis tiek ikoną bučiuojame tik vieną kartą.

IŠSAMIAU

ĮVADAS

Egzistuoja tam tikros taisyklės, kaip pridera žmogui elgtis cerkvėje. Kai kurios iš jų kyla iš Šventosios Tradicijos, kai kurios - iš Šventojo Rašto, o kai kurios - tėra vietiniai papročiai, kurie skirtingose šalyse yra vis kitokie. Jos yra surašytos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Statute.

Kodėl verta išmanyti bent pagrindines elgesio cerkvėje taisykles? Šv. Filaretas (Maskvos metropolitas) pabrėžia, jog bent minimalus statuto išmanymas padeda laikytis minioje, niekuo neišsiskirti: „kad neatkreiptume į save besimeldžiančiųjų dėmesio, sulaikome kvapą, nors ir mūsų širdis - išjudinta, arba ašaras, nors ir jos pasiruošusios veržtis iš akių [...], o tada ir minioje [...] meldžiamės Tėvui slaptoje... (Mt 6,6)“. Netvarkingas elgesys gali blaškyti, o tada, kai visi seka tvarka, melstis yra lengviausia. Taigi, taisyklės savaiminės vertės neturi, bet palengvina bendruomenės susirinkimų eigą. 

Iš to seka principas - jei parapijos bendruomenės įpročiai skiriasi nuo statuto, reikia sekti parapijoje priimtu elgesiu, o ne statutu. Apskritai, jeigu kas nors nesilaiko Statuto taisyklių, derėtų pažvelgti į tai broliškai ir atlaidžiai, o ne fariziejiškai. Mūsų priekaištai neturėtų trukdyti žmonėms melstis. Toliau bus pateiktos taisyklės, kokios nurodytos Statute.

BAŽNYČIOJE

Etiketas: Įeidami į bažnyčios pastatą triskart žegnojamės ir tiek pat lenkiamės. Rekomenduojama mintyse skaityti maldas: „1. Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui (muitininko malda); 2. Sukūręs mane, Viešpatie, pasigailėk manęs; 3. Viešpatie, pasigailėk manęs, nesuskaičiuojamai nuodėmių padariusio“. Bažnyčios viduje įėję bučiuojame centrinę ikoną. Kiekvieną kartą, kai einame per bažnyčios centrą (pro Altoriaus Vartus), persižegnokime ir nusilenkime. Liturgijos metu reikėtų stengtis nevaikščioti po cerkvę. Pamaldų metu draudžiama bučiuoti ikonas, statyti žvakes ir atlikti kitus blaškančius veiksmus, nesusijusius su pamaldomis.

Pagal Tradiciją, vyrai turėtų stovėti dešinėje cerkvės pusėje, Kristaus ikonos pusėje, o moterys - kairėje, Dievo Motinos ikonos pusėje. Tačiau šios tradicijos jau beveik nebesilaikoma. Bučiuojant kryžius, ikonas ir kt. paprastai pirmi užleidžiami vyrai (skirtingai nei mes pratę pagal pasaulietinį etiketą, kur užleidžiamos moterys).

Apranga: tiek vyrams, tiek moterims Šventieji Tėvai nurodo rengtis kukliai. Šv. Izaoko Siro pamokymu, tiek vyrai, tiek moterys turėtų stengtis nedemonstruoti atviro kūno; juo labiau - nesirengti gundančiai. Moteris turi būti prisidengusi galvą apdangalu, o vyras turi nusiimti tai, kas dengia galvą (1 Kor 11,5). Savo išvaizda, stipriu kvepalų kvapu ar pan. neturime trukdyti kitiems melstis. Ant ikonų ir kryžiaus po bučiavimo neturėtų likti lūpdažių - geriau, jei ruošiamės bučiuoti šventenybes, susilaikyti nuo lūpų dažymo. Moterims nedera nešioti vyriškų rūbų, o vyrams - moteriškų.

ŽEGNOJIMASIS IR LENKIMASIS

Yra dviejų rūšių nusilenkimai - mažieji (lenkiamės iki juosmens) ir didieji (prostracijos; iki žemės - klaupiamės ir galva liečiame grindis). Žegnojamasi neskubant, lenkiamasi tik pilnai persižegnojus. Geriausia lenktis visiems esantiems bažnyčioje vienu metu.

Žegnojamės be nusilenkimų:

1. Kai skaitomas Tikėjimo išpažinimas, malda „Dangaus valdove...“, giesmė „Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi....“;
2. Baigiamosios maldos (Otpust) „Kristus, tikrasis mūsų Dievas...“ metu;
3. Šventojo Rašto (Apaštalo ir Paremijų (Senojo Testamento)) skaitymo pradžioje.

Žegnojamės su nusilenkimu:

1. Įeidami ir išeidami iš cerkvės (triskart);
2. Kunigo žodžių metu: „Imkite, valgykite...“; „Gerkite iš jos visi...“; „Tavąsias iš Tavųjų...“;
3. Liturgijos metu, po giesmės „Tėve mūsų“ - švenčių dienomis (ir sekmadieniais);
4. Kunigo žodžių metu: „Švenčiausia - šventiesiems“ švenčių dienomis (ir sekmadieniais);
5. Po giesmės „Garbingesnę už cherubinus...“;
6. Trišventos maldos metu, kai skaitomas arba giedamas trigubas „Aleliuja“, „Ateikite, nusilenksime...“, po paskelbimo „garbė Tau, Kristau mūsų Dieve...“, prieš taip vadinamą Otpustą (baigiamąsias maldas): „Kristus tikrasis mūsų Dievas...“ - trys nusilenkimai;
7. Litijos metu: po kiekvieno iš pirmų dviejų ektenijos prašymų - triskart nusilenkiame, po dviejų kitų - po vieną. Maldos „Gailestingasis Valdove“ metu persižegnojam ir palenkiam galvą;
8. Kai pradedama skaityti arba giedoti malda „Viešpatie, padaryk mus vertus“ vakarinės metu ir per Doksalogiją, t.y. rytmetinės metu (tada daromi trys nusilenkimai); 
9. Kanono skaitymo metu, 1 ir 9 giesmių metu, pirmojo maldos kreipinio metu (per priedainį) į Išganytoją, į Dievo Motiną, į šventuosius;
10. Giedant „Tebūna Viešpaties vardas...“ Liturgijos ir vakarinės pabaigoje;
11. Visų atliepų „galvas Viešpačiui palenkime“ metu persižegnojam ir palenkiame galvas iki kunigo šaukinio;
12. Po giesmės „Garbė, Tau, mūsų Dieve, garbė Tau“ prieš ir po Evangelijos skaitinio, o po atliepo „Dėmėkimės“ persižegnojame ir palenkiame galvą;
13. Liturgijos metu, prasidėjus „Cheruvimų“ giesmei persižegnojam ir palenkiame galvą iki Šventųjų Atnašų išnešimo. po kunigo žodžių „Teatmena jus visus Viešpats...“ - trys nusilenkimai.

Žegnojamės su prostracija:

1. Pasninko metu įžengiant į bažnyčią ir išeinant iš jos (trys prostracijos);
2. Pasninko metu, per rytmetinę, po kiekvienos giesmės Dievo Gimdytojai: „Aukštink, mano siela, Viešpatį...“, po žodžių „Tave aukštiname...“;
3. Pasibaigus giesmei „Tau giedame...“;
4. Po „Tikrai verta“;
5. Po „Tėve mūsų“ šiokiadieniais;
6. Po šaukinio „Švenčiausia - šventiesiems“ šiokiadieniais;
7. Išnešant Šventąsias Atnašas, žodžių „Dievobaimingai prieikite...“ metu, antrą kartą - per žodžius „visais laikais, dabar ir visados, ir per amžių amžius...“;
8. Gavėnios metu, per Iš Anksto Pašventintųjų Atnašų Liturgiją, skambant šaukiniui „Kritaus Šviesa teapšviečia jus“;
9. Gavėnios metu, per Iš Anksto Pašventintųjų Atnašų Liturgiją, per giesmę „Priimk mano maldą kaip smilkalų atnašos dūmus...“ ir „Dabar Dangiškosios Galybės...“;
10. Gavėnios metu, per didžiuosius pavakarius, giedant „Švenčiausioji Valdove...“ (nusilenkimas po kiekvieno posmo); giedant „Sveika, Marija...“ ir kita Gavėnios pavakarių metu (trys prostracijos);
11. Gavėnios metu, skaitant šv. Efremo Siro maldą;
12. Gavėnios metu, giedant baigiamuosius žodžius „Atmink, mus, Viešpatie, kada ateisi į savo Karalystę“ (trys prostracijos); 
13. Per didžiąją vakarinę Švenčiausios Trejybės (Sekminių) šventės metu, diakonui skelbiant: „Dar ir dar, kelius palenkime...“, priklaupiama ir nuleidžiama galva iki žemės iki maldų pabaigos.

Lenkiamės be žegnojimosi: 

1. Kunigui tariant: „Ramybė visiems!“, „Viešpats palaiminimas tebūna...“, „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo ir Tėvo meilė...“, „Ir tebūna Aukščiausiojo Dievo ir mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gailestingumas...“;
2. Otpusto gale, jei kunigas jį tarią be kryžiaus.

Prostracija be žegnojimosi:

1. Gavėnios metu, didžiųjų pavakarių pabaigoje, per maldą „Gailestingasai Valdove...“ atliekama prostracija ir liekama prie žemės iki maldos pabaigos;
2. Gavėnios metu, didžiųjų pavakarių pabaigoje, kai kunigas kreipiasi: „Atleiskite, garbingieji tėvai ir broliai“.

Žegnotis nedera:

1. Šešiapsalmio skaitymo metu;
2. Psalmių ir sticherų skaitymo ir giedojimo metu. Sticherų ir psalmių skaitymo metu tik tada dera lenktis, kai tam kviečia patys žodžiai: „nusilenkime“, „parpulkime“ ir kt.

Draudžiamos prostracijos:

Sekmadienį, dvylikos didžiųjų švenčių metu, dienomis nuo šv. Kalėdų iki Viešpaties Krikšto, nuo šv. Velykų iki Sekminių. Prostracijos baigiasi po vakarinio įėjimo (kai giedama „Džiaugsmingoji Šviesa“ - „Svete Tichij“) šventės išvakarėse iki giedojimo „Viešpatie, padaryk mus vertus“ šventinės dienos vakarinėje. 

PAPROČIŲ REIKŠMĖ

Kaip jau minėjome šv. Filareto mintį, svarbiausia cerkvėje yra neišsiskirt. Nuvykę į skirtingas parapijas, juo labiau - į skirtingas šalis, susidursime su skirtingais elgesio papročiais. Pavyzdžiui, Graikijoje moterys nevilki galvos dangalų, kas simbolizuoja jų laisvę Kristuje (priešingai greta Osmanų imperijos laikais gyvenusioms musulmonėms, kurios turėjo slėpti veidą). Rytų Europos šalyse ir Rusijoje egzistuoja maldos, kurių metu klūpima, tačiau klūpėjimas yra grynai katalikiškas paprotys, nežinomas Rytų dvasingumo tradicijai. Taigi, kiekvienu atveju dera atsižvelgti į bendruomenės papročių ypatybes.  

2015 m. sausio 23 d., penktadienis

Lietuviškoms ortodoksų (stačiatikių) pamaldoms – 10 metų


Lygiai prieš dešimt metų, 2005 metų sausio 23 d. tuometinio Vilniaus ir Lietuvos metropolito Chrizostomo palaiminimu šv. kankinės Paraskevės cerkvėje pradėta nuolat tarnauti pamaldas lietuviškai. Ši nedidukė cerkvė XIV a. buvo pastatydinta kunigaikščio Algirdo pavedimu ir yra seniausia mūrinė cerkvė Pabaltyje. Ši šventovė kažkada tapo dvasinio peno šaltiniu Vilniaus kankiniams, o dabar ji tapo pirmosios nuolat besimeldžiančios lietuviškai parapijos maitintoja.

Pirmasis krikščionių ortodoksų Dieviškosios Liturgijos (šv. Mišių) vertimas į lietuvių kalbą buvo atliktas dar XIX a. pabaigoje, tačiau istorikai menkai žino, kiek plačiai ji buvo naudota. Tradiciškai slaviškose bendruomenėse liturgija vyksta bažnytine slavų kalba, specialia, pietų bulgarų kalbos pagrindu sukurta sakralia kalba. Neslaviškose kraštuose liturgija vyksta vietinėmis kalbomis (Japonijoje – japonų, JAV – anglų), daugelis senųjų patriarchatų turi specialią sakralinę kalbą (bažnytinę gruzinų, bažnytinę graikų ir kt.). Lietuvių kalbos poreikis augo daugėjant mišrių šeimų, asimiliuojantis Lietuvos slavams ir augant lietuvių tautybės ortodoksų skaičiui. 


Šiuolaikinio ortodoksų liturgijos vertimo ruošimas – puikus ekumeninio bendradarbiavimo pavyzdys. Rengiant vertimą darbavosi ne tik patys krikščionys ortodoksai, bet pagalbos ranką ištiesė ir Romos katalikų dvasininkai. Galimybė bent išgirsti šv. Jono Auksaburnio, šv. Bazilijaus Didžiojo ir šv. Grigaliaus Didžiojo Dieviškosios Liturgijos variantų žodžius lietuvių kalba, o nuo praeitų metų ortodoksų Kalėdų – ir pamatyti televizijoje (ortodoksų Kalėdų Mišios yra transliuojamos per LRT kultūra kanalą) atveria kelią net ir neortodoksams lietuviams į gilesnį rytų krikščioniškosios tradicijos ir rytų Bažnyčios Tėvų dvasingumo pažinimą. 


Dešimtmečio proga Mišias šv. Paraskevės parapijoje laikė Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Inocentas, kartu su juo meldėsi kunigai iš kitų Vilniaus parapijų. Vyskupas džiaugėsi, kad per dešimtmetį apie parapijos kleboną kun. Vitalijų Mockų susiformavo tvirta, broliška parapija, kuriai Dievo šlovinimas lietuvių kalba yra organiška kasdienybės dalis.


Pirmoji reguliari Dieviškoji Liturgija lietuvių kalba:



Šiųmetinės Liturgijos įrašas - http://www.ortodoksas.lt/search/label/%C5%A0v.%20Paraskev%C4%97s%20parapija

2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

Kodėl Bažnyčia tokia prašmatni, tokia turtinga?

Dažnai žmones trikdo Ortodoksų Bažnyčios prabanga. Aptarkime šį klausimą atskirdami dvi pagrindines kryptis - Bažnyčios prabangą ir Bažnyčios hierarchų prabangą.

BAŽNYČIOS PRABANGA

Konstantinopolio ir Visuotinis patriarchas Bartalomiejus
Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas
Ortodoksų bažnyčios yra itin išskirtinės savo prabanga, puošnumu. Visa jose spindi auksu, žalvariu, kunigai, o ypač vyskupai dėvi gražius rūbus, deimantais inkrustuotas mitras. 

Bizantiškos Bažnyčios vidus
Atsakyti evangeliškai, kodėl egzistuoja tokia prabanga, labai paprasta. Evangelija moko Kristui skirti visa tai, kas geriausia: 
Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. (Jn 12,3-8)
Jeruzalės Šventykla, kuri yra visų cerkvių prototipas, irgi buvo be galo prašmatni ir joje buvo surinkta viskas, kas turima geriausio: 


Jeruzalės Šventykla
Į Eucharistijos puotą bažnyčioje kviečiami visi vienodai, nepriklausomai nuo to, ar kas yra turtingas, ar vargšas:

„Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis. Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk, ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Argi jūs nesate šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys teisėjai? Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?!“ (Jok 2 1-7)
Bažnyčia - tai Dievo namai ir krikščionių namai. Juos pridera išpuošti, o dvasininkų liturginiai rūbai yra prabangūs pagal bažnyčios pastato prabangumą. 

BAŽNYČIOS HIERARCHŲ PRABANGA

Kitas klausimas yra Bažnyčios hierarchų asmeninė prabanga. 


Visi ortodoksai puikiai supranta, kad vyskupams bei hierachams, skirtingai sekasi gyventi pagal Evangelinius principus.


Žymusis laikrodis
Judas Iskarijotas, pasak Teofilakto Bulgaro, tvarkė iždą, nes buvo mažiausias iš Apaštalų. Taip ir Bažnyčioje pinigai pateikiami mažiausiems. Deja, mažiausieji yra lengviausiai sugundomi.

Bažnyčia visuomet buvo turtinga:
Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: „Paguodos sūnus“) , buvo levitas, kilęs iš Kipro. Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų. Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą. Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų? Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. (Apd 4,33-37; 5,1-5)
Bet kaip buvo žmonių, kurie piktnaudžiavo Bažnyčios turtais, taip visada buvo ir tų, kurie nepiktnaudžiavo.

Serbijos patriarchas Pavelas
Tikintiesiems asmeniniai piktnaudžiavimai menkai rūpi, nes ne jiems žmones teisti. Kristus sakė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.“ (Mt 23,2-3). Todėl svarbiausia, kad vyskupai skelbtų teisingą Evangeliją, o ne jų gyvenimo būdas. Tas, kas tiki, lygiuojasi į Kristų ir į Jo šventuosius, o ne ieško priekabių prie žmonių. 

Jei tikite, kad turint dvejus marškinius būtina vienus atiduoti varšams, taip ir darykite. O jei netikite, tai ko priekaištaujate, kad kitam stinga tikėjimu tuo? 

2015 m. sausio 17 d., šeštadienis

Kodėl Lietuvos Stačiatikių bažnyčia nėra savarankiška?

http://bendraukime.lrytas.lt/man-rupi/kodel-lietuvos-staciatikiu-baznycia-nera-savarankiska.htm

Gintaras Sungaila

Neseniai lrytas.lt pasirodė provokacinis Alvydo Medalinsko straipsnis „Ar Lietuvos stačiatikiai paseks kitų Baltijos šalių pavyzdžiu?“. Jame autorius nuogąstauja, kad lietuviai „stačiatikiai“ neseka užsienio šalių pavyzdžiu ir nediskutuoja apie savarankiškumą nuo Maskvos patriarchato. Kaip krikščionių stačiatikių tikėjimą (dar – stačiatikiai, pravoslavai) išpažįstantis žmogus pajutau pareigą atsakyti į šį nesupratimo ir faktinių klaidų kupiną autoriaus pamąstymą.

Pradėkime nuo faktų. Autorius rašo: „Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dėka, po pokalbio su patriarchu Konstantinopolyje, dar įkurta ir nepriklausoma Stačiatikių bažnyčia, valdoma Kijevo patriarchato.“ Matyt, šį teiginį autorius sudėliojo iš nuogirdų, nes nieko panašaus niekada neįvyko. 1992 metais kanonis Ukrainos stačiatikių bažnyčios (Maskvos ir visos Rusios patriarchato dalies) laikinasis vadovas (locus tenens) Filaretas paskelbė savo valdomos bažnyčios autokefaliją, t.y. nepriklausomybę nuo Maskvos. Kadangi šiuo veiksmu jis sulaužė savo asmeninę priesaiką, duotą priešais evangeliją ir altorių (tai – aukščiausio lygio priesaika Stačiatikių bažnyčioje), tai asmeniškai buvo ekskomunikuotas, o viso pasaulio stačiatikiai su jo sekėjais nutraukė eucharistinį bendravimą.

Tai reiškia, kad vadinamasis „Kijevo patriarchas“ Filaretas viso pasaulio stačiatikių akyse net nėra krikščionis, o jo ganomieji „stačiatikiai“ – visai ne stačiatikiai ir negautų Komunijos nei vienoje iš kanoninių Stačiatikių Bažnyčių. Taip, jis bandė išsisukti nekanoniškai prašydamas Konstantinopolio patriarcho užtarimo, tačiau patriarchas kategoriškai atsisakė net diskutuoti šiais klausimais. Jokios „Kijevo patriarchato“ Bažnyčios nei Filaretas, nei Juščenka nesukūrė ir vienintelė Bažnyčia, kurią Ukrainoje pripažįsta viso pasaulio stačiatikiai, yra autonominė Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia Maskvos patriarchato sudėtyje.

Autorius taip pat sako, kad nepriklausomos Stačiatikių Bažnyčios veikė ir sovietiniais laikais Gruzijoje bei Armėnijoje. Priminsiu, kad Armėnijos Apaštališkoji Bažnyčia dar V amžiuje nutraukė eucharistinį bendravimą su Stačiatikių Bažnyčia ir nėra jos dalis. Ji išpažįsta miafizitų (arba „monofizitų“) tikėjimą. Jie nėra stačiatikiai, kaip ir nėra katalikai.

Kaip dar vieną sektiną pavyzdį autorius įvardija Kinijos Stačiatikių Bažnyčią. Priminsiu, kad komunistinė Kinijos valdžia griežtai reikalauja iš visų krikščionių nutraukti bet kokius ryšius su užsieniu ir prisiekti ištikimybę komunistinei Kinijai. Krikščionių priespauda yra tokia didelė, kad net Kinijos katalikai yra atplėšti nuo Romos popiežiaus. Yra sukurta marionetinė „Kinijos Patriotinė Katalikų Bažnyčia“, kuri nepripažįsta Romos popiežiaus (nes jis yra užsienietis) ir deklaruoja lojalumą komunistiniams idealams. Nemanau, kad tokios bendruomenės gali būti sektinas pavyzdys.

Galima būtų komentuoti kiekvieną faktinę detalę, kiekvieną tolesnę nuogirdą apie Vilniaus hierarchus ir kt., kurios straipsnyje perduodamos tarsi per „sugedusį telefoną“. Tačiau, manau, jau pakankamai parodžiau, kad autorius visiškai neturi suvokimo apie tai, ką „komentuoja“.

Kas yra autokefalija? Graikiškai „autokephalia“ reiškia „savivaldą“ (gr. „autos“ – pats, „kephale“ – „galva“, „valdžia“). Stačiatikių Bažnyčioje, skirtingai negu Romos Katalikų, neegzistuoja žemiškas, vienvaldis Bažnyčios valdovas.

Stačiatikių Bažnyčia – tai absoliučiai nepriklausomų viena nuo kitos Bažnyčių šeima, kurias vienija bendras tikėjimas, priimtas visų Bažnyčių atstovų Visuotiniuose Susirinkimuose ir eucharistinis bendravimas (tarpusavio pripažinimas švč. Komunijos sakramente). Šiuo metu yra 15 Stačiatikių Bažnyčių. Kiekviena autokefalinė Bažnyčia pati renkasi vyskupus, Bažnyčios vadovą, tvarkosi vidinius reikalus. Vienintelis dalykas, kurio negali keisti Vietinė Bažnyčia – Visuotinio tikėjimo, priimto bendrai visų Bažnyčių.

Šitoks Bažnyčios sutvarkymas remiasi mokymu, kad aukščiausias galios šaltinis yra vyskupo sostas (gr. kathedra). Kiekvieno vyskupo sostas, kaip rašo šv. Grigalius Didysis, – tai Petro uola, ant kurios laikosi Bažnyčia. Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra aukščiausia valdžia, tačiau, praktiniais sumetimais, vyskupai jungiasi į bendruomenes, kurioms vadovauja vyskupų tarybos (sinodai), o sinodams pirmininkauja vienas vyskupų (vadinamas arkivyskupu, metropolitu arba patriarchu).

Nesvarbu, kas bebūtų pirmininkaujantis vyskupas, jis tėra pirmas tarp lygių (lot. primus inter pares) ir neturi išskirtinės galios kitų vyskupų atžvilgiu. Pavyzdžiui, Maskvos patriarchas be Vilniaus arkivyskupo palaiminimo negali laikyti Mišių Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje.

Iš išvardytų sąlygų akivaizdu, kad tam, jog Bažnyčia galėtų būti autokefalinė, ji turi gebėti visiškai save išlaikyti. Ji turi galėti iš savo atstovų išsirinkti vyskupą, turėti įstaigas dvasininkų ruošimui. Kadangi, pagal Stačiatikių Bažnyčios kanonus, nuo VI-ojo amžiaus kandidatais į vyskupus gali būti tik vienuoliai, tai autokefalinei Bažnyčiai itin svarbūs stiprūs vienuolynai ir bent minimali seminarijų sistema, kuri leistų ruošti dvasininkus.

Dabar turėtų būti lengva suprasti, kad ponas A.Medalinskas visiškai nesiorientuoja situacijoje, kurią komentuoja. Tarkime, rytoj Lietuvos stačiatikiai paskelbia autokefaliją. Apsimeskime, kad įvyko stebuklas ir visos kanoninės Bažnyčios ją pripažino (nes, šiaip jau, autokefalija yra ne skelbiama, o suteikiama ir netrukus viso pasaulio stačiatikiai nutrauktų su lietuviais eucharstinį bendravimą, t.y. atskirtų juos nuo Bažnyčios). Iš ko Lietuvos stačiatikiai rinks vyskupus? Iš dešimties vienuolių, atsitiktinėmis gyvenimo aplinkybėmis atsidūrusių Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne? O kur ruošime savo dvasininkus? Vienuolyno valgykloje įrengsime apmokymus?

Tam, kad Bažnyčia taptų autokefaline, ji turi, visų pirma, sugebėti savarankiškai išgyventi, apsirūpinti iš vidaus. Paprastai Bažnyčios nėra autokefalinės todėl, kad jos tokios negali būti, o ne atvirkščiai. Kaip žinia, Maskva dar 1970 m. suteikė autokefaliją Amerikos Stačiatikių Bažnyčiai. Autokefalija – ne politinis, o ekleziologinis (religinis) klausimas.

Kaip rašo stačiatikių misiologijos teoretikas Nikolajus Iljinskis, autokefalija visada buvo ir yra bet kokios ortodoksų misijos tikslas. Cariniais laikais Lietuvoje buvo ir daugybė vienuolynų, ir stipri seminarija Vilniuje, tačiau sovietmečiu viskas buvo uždaryta ir sunaikinta. Šiuo metu Lietuvoje beliko vienas stačiatikių vienuolynas ir viena moterų vienuolių bendruomenė be vienuolyno. Todėl, nors savo finansinėje ir kt. veikloje esame absoliučiai nepriklausomi nuo Maskvos, vyskupai pas mus atvyksta iš užsienio, o savo dvasininkus, kuriuos taip pat šventinti galime be Maskvos žinios, ruošiame taip pat užsienyje.

Kai kurie žmonės, kaip Viktoras Juščenka (kurį gerbiu už jo indėlį į ukrainiečių kultūros gaivinimą) ar pseudopatriarchas Filaretas bando autokefalijos klausimą padaryti politiniu klausimu, tačiau panaši traktuotė buvo pasmerkta Stačiatikių Bažnyčioje dar 1872 m. Konstantinopolio sinode kaip eretinė. Šiuo metu nei Viktoras Juščenka, nei patriarchas Filaretas nėra mūsų Bažnyčios nariai, o pastarasis dar ir ekskomunikuotas asmeniškai. Autokefalijos klausimas – pačių stačiatikių reikalas, kaip ir popiežiaus išrinkimas – pačių katalikų.

Pabrėždamas, kad autokefalijos klausimas yra religinis, o ne politinis klausimas, manau, kad demokratinėje visuomenėje kitatikiams yra visiškai nepriimtina kištis į stačiatikių religinės bendruomenės vidaus gyvenimą ir aiškinti, kas turi būti nepriklausomi, o kas – priklausomi. Tai yra norma minėtoje komunistinėje Kinijoje, kur iš stačiatikių buvo išreikalauta, kad jie būtų nepriklausomi nuo Maskvos, kaip ir iš katalikų – nuo Vatikano. Tačiau jei ponas Medalinskas tikrai nuoširdžiai nori Lietuvos stačiatikių autokefalijos, siūlau jam priimti stačiatikių tikėjimą, tapti vienuoliu ir įkurti naują vienuolyną kur nors Žemaitijoje. Manau, mūsų vyskupas neprieštarautų ir turėtume daugiau potencialių kandidatų į vyskupus.

lrytas.lt

2015 m. sausio 12 d., pirmadienis

Ortodoksų požiūris į jogą ir karatė

Šv. Polikarpas Smirnietis, vyskupas, rankose laikantis kankinio vainiką. Nužudytas už atsisakymą garbint stabus.
Manęs ne kartą klausė apie tai, kaip krikščionybė žiūri į rytietiškus dvasinius pratimus, meditacijas ir kt. Kartais žmonės nustemba, kad vieni dvasininkai pasisako labai griežtai prieš jogą, karatė ir panašiai praktikas, o kiti į tai žiūri labai atsainiai ir palankiai. Štai, pavyzdžiui, a.a. kun. Daniilas Sysojevas griežtai prisakinėjo žmonėms neužsiimti nei joga, nei karatė, o patriarchas Kirilas teigia, kad karatė galima užsiimti, jei tik į tai žiūrima ne kaip į dvasinę sistemą, o į sportą ir fizinius pratimus. Jokio nenuoseklumo tarp šių dviejų pozicijų nėra.

Priežastis yra ta, kad rytų religingumas iš esmės skiriasi nuo krikščionybės ir, dažnai, jo centre yra ne tikėjimas, o veiksmai ir rezultatas. Rytiečiai siūlo tam tikras dvasines sistemas, kurios nutaikytos į nekrikščioniškus tikslus (amžina jaunystė, fizinė sveikata kaip prioritetas ir kt.) ir taip „pro galines duris“ įbruka vakariečiams savo religingumą - tikėjimą karma, reinkarnacija, čiakromis ir t.t... Net jei ir mokymo neįbruka, tai kartais tokiu būdu krikščionys yra apmokomi dvasiškai žalingų praktikų. Tai galioja ir karatė, ir jogos ir daugeliui kitų mokymų.


TIBETO PRATIMAI

Palyginimui galėtume pažiūrėti į Tibeto pratimus, pristatomus tinklalapyje tibetas.lt (http://tibetas.lt/penki-tibeto-pratimai/, šių pratimų tikslas ir priemonės prieštarauja krikščionybės tikslams ir priemonėms. Šių pratimų tikslas yra atjaunėjimas, o krikščioniui jaunumas nėra savaiminis gėris. Antropologiškai šie pratimai remiasi hinduistine čakrų sistema (čakros - septyni „išgrynintosios energijos centrai“ žmogaus „astraliniame kūne“). Atliekant kundalinijogos pratimus žmogus patiria savotišką palaimą ir yra tikima, kad įgija tam tikrų galių. Kundalinijogos principai prieštarauja krikščioniškai maldos sampratai ir yra pakankamas pagrindas įtarti, jog jos poveikis yra tipinė dvasinio paklydimo apraiška. Krikščioniui taip pat būtų pavojinga remtis šia čiakrų antropologija.

KARATĖ

Masutatsu Oyama, praktikuojantis dzadzeną
Analogišką pavojų galėtume įžvelgti tradicinėje karate kyokushin praktikoje. Karate japoniškai reiškia „tuščia ranka“, tai kovos menas (nes sportas), nenaudojantis ginklų. „Kyokushin“ japoniškai reiškia „galutinė tiesa“. Ši tiesa, pasak stiliaus įkūrėjo Masutatsu Oyama yra pasiekiama per nuolatinį savo prigimties išmėginimą sunkiomis fizinėmis treniruotėmis, bushido (jap. „Kovotojo Kelias“ - samurajų garbės kodeksas) laikymąsi ir dzen budizmą. Panagrinėkime šiuos elementus atskirai.

Apie krikščionišką požiūrį į sportą ir fizines treniruotes esu rašęs senesniame straipsnyje. Fizinė veikla gali būti naudinga, jei ji teisingai dvasiškai įprasminama. Tačiau kaip ją įprasmina Mas Oyama? Jis teigia: „Karatė yra labiausiai dzen budizmą atitinkantis kovos menas. Jis paliko kardą. Tai reiškia, kad transcenduojama pergalės ir pralaimėjimo idėja, karatė tampa mąstymo ir gyvenimo žmonių labui būdu pagal Dangaus kelią. Taigi, tai yra giliausiųjų žmogaus minties sluoksnių pasiekimas“. Nuo sporto kovos menas, kaip matome, skiriasi būtent tuo, kad jis jau turi dvasinį mokymą, įprasminanti fizinius pratimus. M. Oyama karatė įprasmino visiškai dzenbudistinėje perspektyvoje ir tai yra kertinis jo treniruočių elementas jau vien todėl, kad kiekvienoje treniruotėje kyokushin stiliaus atstovai paprastai naudojasi dzen meditacija (jap. dzadzen).

Kas yra tie dzenbudistiniai idealai, kuriais remiasi kyokushinPagal keturias budizmo „tauriąsias tiesas“ gyvenimas yra kančia, o kančia kyla iš troškimų. Kad sumažėtų kančia, reikia riboti trokšimus, o kaip tai padaryti nurodo aštuonlypis kelias. Aštuonlypiame kelyje atsikartoja daugelis tiesų, kurios išreikštos ir Masutatsu Oyamos knygoje „Tai yra karatė“ pateikiamose bendruomenės taisyklėse (Dojo Kun). Oyama liepia savo mokiniams išsižadėti troškimų, siekti išminties ir jėgos, susilaikyti nuo smurto, išsižadėti savęs, mokytis budrumo ir įgyti nepajudinimą dvasią. Visa tai įgyjama per sunkias fizines treniruotes ir zen. 

Žodis „zen“, pasak „Rytų išminties enciklopedijos“, yra „proto sutelkimas arba meditacinis nugrimzdimas - būsena, kai sunyksta bet koks dualizmas, pvz. aš/tu, subjektas/objektas, teisinga/klaidinga skyrimas“. Šiuo žodžiu vadinama mahajanos budizmo mokykla, kuri pagrindiniu nušvitimo (išsilaisvinimo iš atgimimų rato) būdu laiko ne ritualus ar mokytumą, o tiesioginę zen meditacijos praktiką - zazen (jap. za - sėdėjimas, zen, kaip rašyta - nugrimzdimas). Tai - meditacija, kuomet negalvojama apie nieką.
„Tikriausias dazdzenas - tai būsena, kai išsilaisvinama iš bet kokių minčių ir drauge išsaugomas budrus dėmesingumas nesusisaistant su jokiu objektu, su jokiu turiniu. Ilgą laiką atsidėjus praktikuojant dzadzeną „sėdinčiojo“ protas pasiekia tobulą, su jokiu turiniu nesiejamą budrumo būsena, kuri, ūmiai patyrus nušvitimą, paskatina savo tikrosios prigimties, arba budos prigimties, tapačios visatos esmei, įžvalgą.“ 
- Michael S. Diener, „Rytų išminties enciklopedija“
Iš to, ką  pasakiau, galima lengvai rekonstruoti dzen meditacijos (dzadzeno) centrinę reikšmę kyokushin karate praktikai. Tai patvirtina ir pats stiliaus kūrėjas:
„Svarbesnis už techniką ar jėgą karatė mokyme yra dvasinis elementas, kuris leidžia tobulėti ir veikti laisvai. Stengiantis įgyti tinkamą sąmonės nuostatą, zen yra labai svarbus. Nors sakome, kad meditacija įtraukia neveikimą ir visišką minčių nebuvimą, turime omenyje, kad meditacijoje įveikiame jausmus ir mąstymą, duodame daugiau valdžios mūsų vidinėms galioms nei prieš tai. Zen kaip savo patybės atsisakymas yra ta pati savanaudiškų minčių ir asmeninės gerovės rūpesčio įveikos būsena, kurią menininkas jaučia kūrimo metu. Žmogus, kuris nori eiti karatė keliu negali sau leisti neigti zen ir dvasines pratybas.“
- Masutatsu Oyama, „Vital karate“ 
 Ar dzen būsena yra krikščioniška būsena? Dzenbudistų pateikiami šios būsenos aprašymai rodo, kad ne. Daisetsu Teitaro Suzuki apie budistinę būsena rašo, kad žmogus, kuris išsižadėjęs visų troškimų ima kardą to nenorėdamas, nežudo. Nes „ne jis žudo, o kardas: jis [budistas] neturi troškimo kam nors pakenkti, bet priešas pasirodo ir padaro save auka. Kardas tarsi automatiškai atlieka teisingumo funkciją, gailestingumo funkciją“. Lengva suprasti, kad tai toli gražu ne krikščioniškos meilės, agapės būsena. Juk šv. Bazilijus Didysis net tarnyboje atlikusiam „teisingą“ žmogžudystę kariui pataria daugelį metų susilaikyti nuo Komunijos ir atgailauti.

Be to, kad pats Mas Oyama teikė centrinę zen svarbą karatė kelyje, ne mažiau svarbu tai, kad jis skatino laikytis bushido. Šis samurajų garbės kodeksas yra nekrikščioniškas. Jo nekrikščionišką orientaciją rodo jau vien tai, kad bushido tauria laiko ritualinę savižudybę, atliekama tam, kad samurajus nepatektų priešams į rankas arba išvalytų savo suteptą garbę. Be to, bushido numato pagarbą vyresniesiems, dažnai įgaunančią stabmeldystės pavidalą (pvz. lenkimasis karatė stiliaus įkūrėjo portretui prieš treniruotė kyokushin salėse).

Taigi, nors kas nors ir galėtų teigti, kad „užsiima karatė žiūrėdamas į tai tik kaip į sportą, fizinius pratimus“, galima būtų pagrįstai kelti klausimą, ar tai dar karatė. Kaip matėme, dzenas yra labai svarbus karatė. Be to, budistinė meditacija, lenkimasis įkūrėjo portretui ir t.t.. sudaro kiekvienos karatė treniruotės integralią dalį. Todėl jei kunigo klausia - ar gali ortodoksas praktikuoti karatė - atsakymas yra labai nevienareikšmis, nes karatė kaip karatė ortodoksas praktikuoti negali, jis gali praktikuoti tik išoriškai panašų į karatė sportą. Kita vertus, jei kunigas kategoriškai pasakys „ne“, jis gali likti nesuprastas, nes daugelis galvoja, kad karatė - tik sportas.

Man yra žinomas atvejis, kai vyskupas davė leidimą noviciatui užsiimti karatė. Žinoma, noviciatas išmetė iš treniruočių meditaciją, lenkimąsi stiliaus įkūrėjui ir t.t... ir paliko tik techniką. Taip iš kovos meno liko tik sportas, kurį praktikuoti - visiškai ortodoksiška.

JOGA

Vakarietis, medituojantis lotoso pozoje
Jogos taip pat dažnai asmens kultą. Įvairios jogos sistemos gali įvairiai inkorporuoti guru puja - mokytojo garbinimą, kuris gali turi tiek atnašų (smilkalų, gėlių ar kt. atnašavimą) tiek nusilenkimą ar meditavimą greta. Mokytojo garbinimas gali vykti tiek garbinant patį mokytoją, tiek garbinant jo atvaizdą. Pavyzdžiui, vienas iš mano pažįstamų, užsiėmęs joga, medituodavo priešais savo guru atvaizdą.

Be abejonės, joga, kaip ir aukščiau minėti Tibeto pratimai, įtraukia į save nekrikščionišką antropologiją. Tačiau net jei iš jogos išmestume mokytojo garbinimą ir antropologiją ir paliktume tik darymą, turėtume atsisakyti ir meditacijų (pvz. dhyana, kuri yra beveik analogiška budistiniam dzadzen), o tada lieka tik asanos (tam tikros kūno pozicijos, tampymo pratymai) ir pranajamos (kvėpavimo pratimai). Bet ir sakyti žmogui „jei tai tik kvėpavimo ir kūno pratimai, tai leistina“ yra pavojinga.

Visų pirma, Vakaruose žmonės dažnai yra įviliojami į religines praktikas apgaulės būdu. Yra įvairių organizacijų, kurios teigia, kad siūlo tik kvėpavimo pratimus ir asanas (kad prie jų jungtųsi krikščionys ir kiti, kurie vengia kitų religijų praktikų), tačiau iš tiesų siūlo religines praktikas. Lietuvoje veikianti organizacija „Gyvenimo menas“ teigia, kad jie nėra religinė bendruomenė, nors mokslininkė Milda Ališauskienė savo tyrime parodė, kad jie yra religinė bendruomenė. Kai keli tinklaraštininkai JAV įvardijo šią organizaciją kaip „kultą“ ir pateikė jos apgaulingos veiklos įrodymų, jie buvo paduoti į teismą, tačiau teisme sugebėjo įrodyti savo nuomonės teisingumą. Taigi, net teisine prasme, šią organizaciją, besiskelbiančią „nereligine“, galima mažų mažiausiai vadinti religine bendruomene.

Antra, pats žodis joga reiškia „susisaistymą su Dievu“ (pažod. sanskr. jungas, kinkinys). Hinduizme yra įvairios jogos formos: karmajoga - nesavanaudiška elgsena, bhaktijoga - meilė ir atsidavimas Dievui ir kt. nors vakaruose geriausiai žinoma hathajoga, t.y. kvėpavimo pratimai ir kūno pozicijos, tačiau jos yra lygiai taip pat susijusios su kitomis jogos formomis, kaip ir karate kyokushin  yra susijusi su dzenbudizmu. Kaip pastebi dr. Christine Mangala, „net populiariausi rašytojai, rašantys apie jogą, kaip B. K.S. Iyengaras, pabrėžia, jog dvasiniai tikslai yra pirmaeiliai jogoje“.  Dažniausiai net asanos ir kvėpavimo pratimai nėra atsiejami nuo dzadzeno tipo meditacijos, o apie tai, kad žmogus, nuturėdamas dvasinių orientyrų, nuo hathajoga praktikavimo gali susikelti sau psichosomatinių problemų, žino ir patys jogai.

Kaip rašoma „Rytų išminties enciklopedijoje“, „bet kuris žmogus, siekiantis vienybės su Dievu, t.y. mistinės patirties, kad ir kas jis būtų - indėnas šamanas ar krikščionis mistikas, - yra jogas“. Priešingai, ortodoksinėje krikščionybėje bet kuris žmogus, siekiantis mistinės patirties, kad ir kas jis bebūtų, laikomas esantis dvasiniame paklydime. Mistinė patirtis niekada negali būti ortodokso tikslas ar apskritai pageidaujamas dalykas. Todėl su joga kyla ta pati problema, kaip ir su karatė - tarkime, žmogus tik kvėpuoja ir tik daro kūno pratimus, kaip fizinę mankštą, be jokio medatyvumo. Ar tai dar yra joga? Ir kam tada apskritai joga, kai yra medikų sukurtos sveikatingumo mankštos?

APIBENDRINIMAS

Šv. Apaštalo Jono mokinys šv. vyskupas Polikarpas buvo vienas iš daugelio kankinių, nukankintų ir žiauriai nužudytų dėl to, kad atsisakė garbinti stabus. Mes žinoma, kad iš pradžių kankintojai reikalaudavo išsižadėti Kristaus, po to - atnašauti stabams mėsos, jei šie nesutikdavo, atnašauti smilkalų imperatoriaus atvaizdui. Jei ir to krikščionis nedarydavo, iš jo buvo reikalaujama sukalbėti imperatoriui specialią priesaiką. Tačiau Polikarpas, kaip ir tūkstančių tūkstančiai kitų, atsisakė ir priėmė mirtį.

Šv. Barlaamo Antiochiečio pagonys pareikalavo paaukoti smilkalų „dievo“ ar imperatoriaus statulėlei. Jie prievartą įgrūdo jam į rankas smilkalų, rusenančią anglies žarija ir laikė jo ranką virš liepsnojančių anglių. Jei jis būtų atgniaužęs klaikiai skaudančią ranką ir tiesiog išmetęs iš rankų smilkalus, pagonys jį būtų paleidę. Tačiau jis laikė ranką tol, kol ji nudegė ir kankinys krito atiduodamas dvasią Dievui.

Per du tūkstantmečius nesuskaičiuojami kiekiai krikščionių atidavė gyvybės, nes atsisakė atlikti ką nors, kas būtų išorinis Kristaus išsižadėjimo ženklas. Nes jie bijojo Kristaus perspėjimų: „
Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (
Mk 8,38
); „
Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (
Mt 10,32
); „
O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (
Mt 10,33
). Šiandien žmonės taip gėdijasi Kristaus netikinčiųjų akivaizdoje ir taip bijo jį išpažinti, kad mielai karatė salėje garbina savo stiliaus įkūrėją ir jam lenkiasi, bijodami sakyti, kad šitokios pagarbos vertas tik Dievas. 



Forma įgyja prasmę tik tada, kai ji yra paremiama tikėjimo turiniu. Tačiau ne viskas taip vienareikšmiška, kartais kontekstas suteikia veiksmui prasmę, pripažįstame tai, ar ne. Viena vertus, krikščionis gali užsiimti joga ir karatė, jei nežiūri į tai kaip į dvasines praktikas. Antra vertus, tokiu atveju jis turi labai tvirtai skirti, kur yra dvasinės praktikos, o kur - ne. Galų gale kyla klausimas, jei iš jogos ir karatė išmesti viską, kas dvasiška, - kam to iš viso reikia?



Galbūt čia ir tiktų tėvo Dmitrijaus Smirnovo atsakymas į klausimą, ar krikščionims priimtina kremacija. Dievui vienodai, ar kūnas bus užkastas, ar sudegintas, ar įmestas į jūrą, ar kas ten dar jam padaryta. Bet jei žmogus mąsto krikščioniškai, jei gyvena Kristaus mokymu, jis tokių laidotuvių nenorės, nes nematys tame prasmės. Užsiėmimą joga ar karatė be dvasinio turinio, žinoma, galima suprasti, jei tai žmogus, kuris atsivertė į krikščionybę būdamas karatistu ir tai yra gerai jam žinoma fizinės mankštos forma, iš kurios jis kompetentingai gali pašalinti dvasinį turinį - nes tada tikrai nėra prasmės mokytis visko iš naujo.

Mokate angliškai? Paklausykite indės dr. Christine Mangala interviu apie jogą ir krikščioniškąją ortodoksiją - http://www.ancientfaith.com/podcasts/illuminedheart/yoga_and_orthodox_christianity_are_they_compatible

Virtualūs pasivaikščiojimai po Romos katakombas

Ar žinojote, kad su Google Maps pagalba galite pasivaikščioti po senovines Romos krikščionių katakombas? Šiuo metu jau pasiekiamas Google Street šv. Priskilos (st. Priscilla) katakombų vaizdas.



Nuoroda pasivaikščiojimui po šv. Priskilės katakombas - https://www.google.com/maps/@41.929327,12.50909,3a,90y,17.25h,79.55t/data=!3m5!1e1!3m3!1sYe7NvV1aflAAAAQJOCIaFQ!2e0!3e2!6m1!1e1 

Katakombos - viena seniausių išlikusių krikščionių šventovių. Jose yra išlikę ir seniausi (kartu su Dura Europos) krikščioniškojo meno pavyzdžiai. Jos buvo įkurtos II a. ir skirtos krikščionių laidojimui ir jų minėjimo apeigoms. Yra paplitęs mitas, esą persekiojami krikščionys čia rinkdavosi „Mišioms“, tačiau istorikai yra atmetę tokią galimybę.

Daugelis žmonių buvo laidojant tiesiog suvyniojant į drobules ir dedant į „lentynas“ (lokulus). Garbingesniesiems buvo įrengiamos net ir atskiros salės. Barbarams nekart siaubiant regioną buvo nusiaubtos ir katakombos, X-ajame amžiuje jos pateko į visišką užmarštį ir vėl atrastos tik XVI a.


2015 m. sausio 9 d., penktadienis

„Mokantiems“ slavų kalbą

Taip pat skaitykite: Bažnytinė slavų kalba




Ankstesniame straipsnyje rašiau apie tai, kad slavų kalba labai apgaulinga - kartais girdėdami žodį, kuris lygiai taip pat skamba rusiškai, galvojame, kad jį suprantame, nes jis turėtų reikšti tą patį, ką slavų kalboje. Tačiau dažnai žodžiai slavų kalboje reiškia visai ką kita, nei rusų. Be to, kalbos mokėjimas - tai ne tik paskirų žodžių reikšmės žinojimas, bet ir sintaksinių konstrukcijų (sakinio visumos reikšmės) suvokimas.

Mano du mėgstamiausi pavyzdžiai - „Свете Тихий“ ir „аще бабы слышала еси, убивающыя иногда безвозрастное мужеское, душе окаянная, целомудрия деяние, ныне, яко великий Моисей, сси премудрость“. Pirmuoju atveju rusai galvoja, kad supranta žodžius, nes jie skamba taip pat, kaip rusiškai („Свете Тихий“ reiškia „Džiaugsmingoji Šviesa“, t.y. „Свете Радостный“  ir su tyla neturi nieko bendro), antruoju atveju rusai kiekvieną atskirą žodį tikrai supranta, bet nesupranta sintaksinės konstrukcijos, todėl netgi patyręs filologas slavistas šį sakinį išversti galėtų sunkiai (jis žiūrėtų į graikišką originalą, kad suprastų tekstą). 

Bet pabandykite jūs tai pasakyti rusui, kuris sako, kad „supranta širdimi“. Juk Apaštalas Paulius moko: „jei meldžiuosi kalba, meldžiasi tik mano dvasia, o protas lieka bevaisis. Ką daryti? Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu. Jei tu šlovini dvasia, kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką tu kalbi?“ (1 Kor 14,14-16). Bet skaitant šias eilutes bažnyčioje, rusai girdi (jei apskritai girdi) tik tai: „А́ще бо молю́ся язы́комъ, дýхъ мóй мóлит­ся, а ýмъ мóй безъ плодá éсть. Чтó ýбо éсть? Помолю́ся дýхомъ, помолю́ся же и умóмъ: воспою́ дýхомъ, воспою́ же и умóмъ.  Понéже áще благослови́ши дýхомъ, исполня́яй мѣ́сто невѣ́жды кáко речéтъ ами́нь, по тво­емý благодарéнiю? Понéже не вѣ́сть, чтó глагóлеши.“ - ir nesu įsitikinęs, ar jie girdi, ko moko Apaštalas. 

Kol daugelis rusų ortodoksų „viską supranta“ Liturgijoje ir jiems bažnytinėje slavų kalboje „skiriasi tik keletas dešimčių žodžių“ nuo rusų kalbos, slavų filologijos specialistai 2005 metais išleido visą slavų kalbos paronimų žodyną. Šį žodyną sudaro žodžiai, kurie skamba taip pat rusų kalboje ir sudaro suprantamumo iliuziją, bet kurie, iš tiesų, turi visai kitą reikšmę slavų kalboje (kaip minėtas „тихий“).

http://imwerden.de/pdf/sedakova_cerkovnoslavyano-russkie_paronimy_2005.pdf

Dar vienas įdomesnių pavyzdžių būtų žodis словесный. Slavų kalba šis žodis pirmąja reikšme reiškia „духовный “, pvz. „я́ко новорождéни младéнцы, словéсное и нелéстное млéко возлюби́те“ - „lyg naujãgimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno“ (1 Pt 2,2). Čia kyla seniai daugelio užduodamas klausimas - ar yra prasminga tikintiesiems, norintiems suprasti Liturgijoje skaitomą Šventąjį Raštą (kaip ir pačią Liturgiją) mokytis kitą kalbą? Nes bažnytinė slavų kalba, nors ir šiuo metu kiek rusifikuota, yra tikrai kita kalba (ji sukurta pietų bulgarų, o ne rusų kalbos pagrindu). Ko gero, net jei Liturgija šiandien Rusijoje vyktų ukrainietiškai ar baltarusiškai, ji būtų suprantamesnė, nei dabartinė, vykstanti bažnytine slavų kalba. O jei norima liturginio autentiškumo, tai galima švęsti Liturgiją graikų arba hebrajų kalbomis - naudotis originalu, o ne vertimu. 

Tai - proga prisiminti filologo Andriejaus Desnickio pasiūlymą ne iš naujo versti visus liturginius tekstus, o tik ją rusifikuoti, t.y. skaityti rusiškai kintamas dalis (Apaštalą, Evangeliją, kanoną, paremijas) ir pakeisti sudėtingesnes frazes/žodžius į rusiškesnius, leidžiant norinčioms parapijoms toliau švęsti viską slavų kalba. Esu bendravęs su daugybe rusų ir klausinėjęs jų apie tai, kaip supranta Liturginius tekstus. Niekas manęs neįtikins, kad daugelis krikščionių ortodoksų Rusijoje juos supranta. Taip, uoliausieji slavų ortodoksai supranta bendrą daugelio tekstų prasmę, bet jų supratime nėra gelmės, kuriai dirbtinai užkertamas kelias slavų kalba.

Yra tekę matyti, kaip kunigas per pamokslą turėjo atpasakoti visą Evangelijos skaitinį rusų kalba, tam, kad jo tekstas būtų iki galo aiškus visiems susirinkusiesiems. Ar ne geriau tada vertimo darbą palikti specialistams, o ne leisti kunigui atpasakoti šventąjį tekstą savo nuožiūra? Yra tekę ir girdėti katechizatorius ir pamokslininkus, kurie, nežinodami graikiško originalo ir neteisingai suprasdami slavišką, kuria savo nuosavus išvedžiojimus, neturinčius bendro su teksto turiniu. 

Tiems, kurie vis tiek viską supranta (nors filologai iki šiol rašo disertacijas apie sudėtingiau suprantamas graikiško Naujojo Testamento teksto vietas), prašau išversti Pauliaus pamokymą ir be žiūrėjimo į komentarus paaiškinti pagal slavišką tekstą, ko jis moko: „Еди́ному же комýждо нáсъ дадéся благодáть по мѣ́рѣ даровáнiя Христóва. Тѣ́мже глагóлетъ: воз­шéдъ на высотý, плѣни́лъ еси́ плѣ́нъ, и дадé дая́нiя человѣ́комъ. А éже, взы́де, чтó éсть, тóчiю я́ко и сни́де прéжде въ дóлнѣйшыя страны́ земли́?“. 

2015 m. sausio 7 d., trečiadienis

Ar krikščionys niekina kūną?

Taip pat skaitykite: Asketikos ir tradicijos prasmė


Mūsų Tėvai tarp Šventųjų Makarijus, Onufrijus ir Petras Atonietis
APAŠTALAS PAULIUS APIE KŪNĄ 
 „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas! Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui.  Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu. Taip pat kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo. Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,12-20)
Kaip pažymi daugelis naujųjų laikų komentatorių (Matthew Henry, The Pulpit Commentary) žodžiai „viskas man valia!“ (pánta moi éxestin), t.y. „viskas man leidžiama“ (gr. žodis éxesti reiškia legalumą, buvimą įstatymo ribose, leidžiamumą) galėjo būti šūkis, naudojamas korinietčių bendruomenėje arba žodžiai, šios bendruomenės parašyti laiške šv. Pauliui. Panašu, kad pirmųjų krikščionių tarpe būta tokių, kurie, galbūt, piktnaudžiavo tokiais Kristaus žodžiais kaip „šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2,27) ar „ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!“ (Apd 10,15). Panašus mąstymas, neteisingai suprantant laisvę, kurią žmogus įgija Kristuje, vėliau istorijoje lėmė daugybės sektų atsiradimą, kurios dažnai išvirsdavo į seksualinio pobūdžio kultus (pvz. kai kurie gnostikai pirmaisiais amžiais, chlystai XVII-XX a. Rusijoje).

Korintiečiai, teigdami, kad dėl įtikėjimo Kristumi jiems galima bet kas, pradėjo elgtis neprotingai, nusidėti. Apaštalas palenkė jų garbę atskleisdamas jų poelgių beprotybę: teigdami, kad yra laisvi, todėl jiems viskas galima, jie save pavergia. Juk jei mes sakome: „aš esu laisvas ir nepriklausomas pilietis“ ir džiaugdamiesi tuo atsiduodame tironui ir tampame jo vergais, tai mūsų vergovė paneigia mūsų ankstesnę laisvę. Taip ir su nuodėme - grįždami į vergovę nuodėmei mes paneigiame savo laisvę Kristuje.

Kaip komentuoja Teofilaktas Bulgaras, Apaštalas Paulius tarsi sako korintiečiams: „jūs atsiduodate ne todėl, kad turėtumėte valdžia virš jų [valgių], bet todėl, kad pats esi jų valdžioje“. Valgius Apaštalas glaudžiai sieja su svetimavimo, palaidumo nuodėme, nes, kaip pastebi ir daugybė Tėvų, palaidumas yra tiesiogiai susijęs su apsirijimu. „Pataikavimas pilvui yra paleistuvystės motina“, rašo šv. Nilas Sinajietis.

Apaštalas Paulius moko, kad visame kame būtinas saikas. Jei prarandame saiką valgyme, tai tampame apsirijimo vergais. Jei prarandame saiką alkoholio gėrime, tampame girtuokliavimo vergais. Na, o erotinės meilės atžvilgiu Apaštalas moko, kad ji turi būti suvaldyta: „nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. Verčiau tuoktis negu degti“ (1 Kor 7,8-9).

Lytinė meilė yra ypatinga, nes susijungdami su kita lytimi mes tampame vienu kūnu (Pr 2,24). Jei du žmonės visokeriopai myli vienas kitą ir yra pasiryžę bendrai eiti gyvenimo keliu, tai krikščioniška santuoka gali tapti priemone pažinti Dievo ir Bažnyčios santykio slėpinį. Apaštalas rašo: „vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų [...]. Vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. [...] Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“. Kristus atidavė save mirčiai, kad apvalytų mūsų nuodėmes ir įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad su juo galėtume tapti vienu kūnu. Buvojantysis Bažnyčioje buvoja vienu kūnu su Kristumi. Lygiai taip pat vyras, aukodamasis dėl savo vienintelės mylimosios, su kuria per santuoką tampa vienu kūnu, gali pažinti Kristaus meilę Bažnyčiai. O kadangi jiedu yra vienu kūnu, tai šią meilę kontempliuoja ir moteris.

Nesutvarkyta meilė ir nesaikingas valgymas bei gėrimas veda į besaikį palaidumą, vergystę gašlumo ydai. „Viskas valia“, bet pasirinkti derėtų tai, kas yra naudinga ir tai, kas mūsų nepavergs. Tik išlikdami laisvi galime „šlovinti Kristų savo kūnu“.

KŪNAS IR LAISVĖ

Tačiau krikščionių asketų radikalumas kartais gali pasirodyti perdėtas ir niekinantis kūną. Dažnas šiuolaikinės visuomenės atstovas, pripratęs vaikytis malonumo ir tenkinti visus įgeidžius, stebisi krikščionių požiūriu į kūną. Šį požiūrį XIX a. išreiškė Friedrichas Nietzsche:


„[Krikščionybė] turi tik blogus tikslus: gyvenimo nuodijimas, šmeižimas, neigimas, panieka kūnui, žmogaus žeminimas ir savinieka per nuodėmės sąvoką [...]. Kaipgi galima duoti vaikams ir moterims į rankas knygą, kurioje esama tokių niekingų žodžių: „Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą... Verčiau tuoktis negu degti“?“ (Nietzsche, Antikristas § 56)
Krikščionį galima visiškai prilyginti anarchistui: jų tikslas yra, jų instinktas nukreiptas tik griauti. Šio teiginio įrodymą tereikia perskaityti istorijoje [...]. [Pagoniškosios įstatymdavystės] tikslas buvo „įamžinti“ didžiulę visuomenės organizaciją - svarbiausią sąlygą gyvenimui klestėti; padaryti galą tokiai organizacijai, nes joje klesti gyvenimas, tapo krikščionybės pašaukimu.“ (Nietzsche, Antikristas § 58)

Centre F. Nietzsches filosofijos samprata - gyvenimas arba gyvybė, išreiškiama graikišku žodžiu bios. Būdamas klasikinės filologijos specialistu, Nietzsche jautė, kaip bio-logija yra glaudžiai susijusi su gyvenimo filosofija (tai juntama ir pas Aristotelį, kurio kūrybos 25% sudaro biologijos traktatai). „Stipriojo morale“, teisinga etika Nietzsche laikė sąlygų sudarymą gyvybės plėtrai (apskritai Nietzsches etika labai artima Aristotelio etikai, pastaroji samprata - eudaimonijos, tai pastebima šiuolaikinių tyrinėtojų veikaluose). Tačiau žmogiškasis buvimas yra kitoks buvimas, nei gyvūniškasis.

Filosofas Vladimiras Solovjovas yra pastebėjęs, kad vien žmogiškosios lytinės meilės fenomenas atskleidžia žmogaus būtybės ypatingumą. Daugeliui žemesniųjų organizmų būdingas nelytinis dauginimasis, pavyzdžiui, augalai, bakterijos ir grybai dauginasi vegetatyvinio dauginimosi būdu. Motininis augalas tėra klonuojamas (augalo „ūselių“ ar kt. pagalba). Tą galime stebėti braškėse, alijošiuje ir kt. augaluose.

Sudėtingesni organizmai turi lytis, tačiau jų dauginimasis vis tiek nėra žmogiškas. Gyvūnų, tokių kaip šunys, karvės, paukščiai dauginimasis remiasi seksualine selekcija, t.y. lytiškumas tarnauja tik tam, kad gyvūnų individai galėtų pasirinkti sau genetiškai tinkamiausius (stipriausios prigimties) kitos lyties atstovus ir tokiu būdu išvestų stipresnius palikuonis. Kadangi silpnos prigimties individų niekas nesirenka, jie neturi palikuonių, ir taip gryninama rūšis.

Tiek nelytiškai, tiek lytiškai vykstančio gyvūniško dauginimosi tikslas - rūšies (gr. eidos) išlikimas. Vieni bando išlaikyti rūšį per kuo didesnį palikuonių skaičių, kiti - gimdydami stipresnius palikuonius. Kaip pastebi Platonas, paskiro gyvūnų buvimas yra realizuojamas per rūšies būtį. Gyvūnas įsibūtina pratęsdamas savo rūšies buvimą pasaulyje.

Žmogiškoji lytinė meilė yra visai kitokios rūšies. Žmogiškoji meilė dažnai neveda į palikuonių atsiradimą ir žmonės gali sąmoningai pasirinkti genetiškai „nepatrauklius“ partnerius. Kaip teigia Solovjovas, žmogiškoji meilė - tai sąmoninga būtis kitame, savo egoizmo, savo patybės peržengimas, kito prasmės atpažinimas. Ši meilė realizuojasi ne tik kaip fizinė sueitis, bet kaip tęstinis dvasinis bendradarbiavimas, dviejų valių sąveika, kurios pasekoje du žmonės vienas kitame išlieja, suformuoja tobuląsias žmogiškas savybes, reikalingas abiejų tobulam sambūviui.

Žmogiškoji meilė yra glaudžiai susijusi su kita išskirtine jo galia - laisvu apsisprendimu ir protingumu. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri gal visiškai transformuoti pasaulį remdamasi savo laisvaisiais sprendimais. Jei gyvūnas gali atlikti tik tai, kas yra užkoduota jo prigimtyje, tai žmogus turi laisvą kūrybinę galią (apsidairykite - miestai, automobiliai, kompiuteriai, menas, muzika - visa - žmogaus kūrinys). Žmogiškoji meilė - šios kūrybinės galios panaudojimas tarpasmeniniame santykyje.

Tikroji degradacija yra ne žmogaus prigimtinės kūrybinės galios (galios mylėti ir mylėjimo akto) išlaisvinimas, o bet kokios galios žmogiškai mylėti sunaikinimas. Žmogus, kuris tarsi gyvulys pradeda sekti kiekvienu savu kūno įgeidžiu, pradeda būti gyvuliškai. Jo būties horizontą ima sudaryti tik valgis, seksas, alkoholis, rūkalai ar dar blogiau. Narkomanijos suluošintas žmogus - liūdnas žmogaus, sekančio vien įgeidžiais, pavyzdys. 

Krikščioniškosios asketikos tikslas - žmogiškosios galios mylėti išlaisvinimas (atstatymas) ir jos naudojimo pradžia. Tai Bažnyčios Tėvų Tradicijoje vadinama Dievo atvaizdo ir panašumo atstatymu žmoguje. Per šią, o ne per gyvulišką Nietzsches prizmę reikia žvelgti į krikščioniškąją asketiką, kuri yra žmogiškojo orumo ir taurumo spindesys.

DYKUMOS TĖVAI APIE KŪNĄ

Kaip pastebi Ioannis Chryssavgis, lengva krikščionių asketų raštuose rasti daugybę gąsdinančių posakių apie kūną ir apie aistras. Tačiau nelengva suprasti, ką iš tiesų jais norima pasakyti. Menamasis krikščionių negailestingumas kūnui iš tiesų tėra to, kas nesaikinga atsikratymas.

Pažvelkime, ką mokė Dykumos Tėvai:
Aba Anatanas, 11. Dar jis sakė: „Yra tokių, kurie asketizmu sužalojo kūną, bet jiems stinga įžvalgumo (diakrisin - gero ir blogo skyrimas - G. S.), todėl jie toli nuo Dievo.“
Aba Agatonas 8: Kažkas paklausė abos Agatono: „Kas geriau, kūno askezė ar vidinis budrumas?“ Senolis atsakė: „Žmogus kaip medis: kūno askezė - tai lapija, vidinis budrumas - vaisiai. Yra parašyta: „kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10), tad aišku, kad rūpintis reikia vaisiais. Kitaip tariant - sergėti dvasią, o ją globoti ir paruošti turi lapija, arba kūno askezė.“ 
Aba Poimenas 184: „Aba Izaokas atėjo aplankyti abos Poimeno ir rado jį mazgojantį kojas. Kadangi su juo galėjo laisvai kalbėtis, paklausė: „Kaip čia yra, kad kiti visko išsižada ir yra griežti savo kūnui?“ Aba Poimenas atsakė: „Mus mokė žudyti ne savo kūnus, o aistras.“

Kaip vaistingai sako aba Agatonas, kūno askezė yra lapija, kuri maitina vidinį budrumą, t.y. stipriną žmogaus sąmonę. Savaime pasninkas, fizinis darbas ir kt. tėra tušti užsiėmimai, jei nevirsta dvasinėmis pratybomis, nėra tinkamai įprasminami. Askezė - tik priemonė.

Ioannis Chryssavgis cituoja šv. Atanazo Didžiojo parašyto „šv. Antano Didžiojo Gyvenimą“, kuriame pasakojama, kad, nepaisant pasninko, ilgo nejudrumo ir kovos su demonais Antanas atrodė „visiškai harmoningas, kaip žmogus klausantis proto ir liekantis prigimtinės būsenos“. Antano gyvenimas nekenkė jo gyvenimui, jis nugyveno visą šimtmetį. Priešingai, jo askezė jį stiprino.

To nepasakysi apie tokius žmonės kaip Friedrichas Nietzsche, kuris ne tik neliko visą gyvenimą blaivaus proto ir tvirto kūno, bet paskutiniuosius gyvenimo metus, deja, praleido beprotnamyje. Šv. Grigalius Nazianzietis viename savo pamokslų pateikia gausybę pagonių filosofų pavyzdžių, kurie turėdami neteisingą gero ir blogo suvokimą nugyvendavo toli gražų ne taurų gyvenimą: Sokratas be „meilės grožiui“ (philokalia) turėjo „meilę berniukams“ (paiderasteia), Platonas, pasak populiarių pasakojimų, dėl savo pasidavimo apsirijimo ydai buvo parduotas į vergystę, o Empedoklis „pats save sudievinęs (heautòn theṓsas) [...], įšoko į Sicilijos vulkano duobę; bet jo mylimas sandalas, atmestas ugnies, pamatė, kad nepasidarė Empedoklis iš žmogaus dievu, o tebuvo pražudytas tuščiagarbiškumo (kenódoxos)“. Ar tai yra siekiamybė? Ar suvokia tie, kurie sako „viskas man valia“, kad tai - jų gyvenimo tikslas?

KŪNO PERKEITIMAS

Krikščioniškoji kūno asketika yra neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo Dievo Sūnaus atpirkimu ir Šventąja Dvasia. Dievas įsikūnijo, priėmė kūną, tam, kad prisiimtų žmogaus savavališkai atliekamą blogį. Kiek buvo didingas įsikūnijusio Dievo rodytas tobulai gero žmogaus pavyzdys, tiek pat niekingas ir žiaurus buvo blogas, kurį Jis prisiėmė. Ši amžinoji Kristaus auka yra viso mūsų daromo blogio atpirkimas. 


Kiekvieną kartą, kai mes darome ką nors blogo, žalojame save ir žalojame aplinkinius, sukeliame blogio pasekmes. Dievas yra pasiryžęs prisiimti visas mūsų blogio pasekmes ir ištaisyti ne tik jas, bet ir padėti mums tokiu būdu, kad mes daugiau to nebedarytume - jei tik mes to norime. Kadangi Dievo tikslas - išlaisvinti mumyse galią mylėti, kuri remiasi mūsų laisve, tai siekdamas šio tikslo Dievas nedaro nieko, kas pažeistų mūsų laisvą valią, nes tai prieštarautų Dievo tikslui.

Mirdamas ir prisikeldamas Kristus parodė pavyzdį, pasiekiamą kiekvienam. Penkiasdešimtą dieną po prisikėlimo Jis atsiuntė į pasaulį iš Tėvo kylančią Šventąją Dvasią, t.y. Dievas kaip Asmuo toliau buvoja greta mūsų. Šventoji Dvasia gali įsikurti bet kuriame žmogui, kuris Jos šaukiasi ir perkeisti tą žmogų pagal Dievo planą žmogui - kad išlaisvintų jame Dievo atvaizdą ir panašumą.

Turiu atsiprašyti dėl mano teologinio netikslumo - Kristaus auka yra Šventosios Dvasios bendrystė yra sudėtingiausi krikščionybės slėpiniai, „kietas maistas“ ir todėl savo apibūdinimuose galiu klysti. Tačiau Kritus paliko galybę pavyzdžių, kad suprastume, kas gali vykti su žmogumi. Vienas svarbiausiųjų - Taboro kalno apreiškimas.


Jėzaus Kristaus atsimainymas Taboro kalne. XV a. ikona
Pabaigęs savo žemiškąją tarnystę Kristus prieš nukryžiavimą pasikvietė tris savo mokinius Taboro kalną. Ten jis atsimainė:
„Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17,1-9)
Šis įvykis minimas ne tik trijose iš keturių Evangelijų, bet ir Petro laiške (2 Pt 1,16–18), kas liudija ypatingą įvykio reikšmingumą. Be to, jį komentuoja daugybė Bažnyčios Tėvų. Taboro kalne Kristus apreiškė savo dieviškumą, bet apreiškė ypatingu būdu - parodydamas savo žmogiškosios prigimties sudievinimą.

Atsimainymas parodo, kaip Šventosios Dvasios veikimu kūnas gali būti perkeistas. Dabartinis mūsų kūnas dėl mūsų nuodėmių yra tiek sudėvėtas, kad net nebeturime galimybės pilnai buvoti meilėje. Tačiau Dievas jau čia, jau dabar per mūsų valią Jo atžvilgiu gali pradėti veikti mumyse ir laisvinti mus.
„Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ [...]. Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną. Kūnai nevienodi. [...] Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. [...]kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.[...] mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. [...] Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.“ (ištraukos iš 1 Kor 15)
Taboro atsimainymas - centrinis ortodoksų dvasingumui įvykis, siejamas su Mozės regėtos Dievo Šviesos apsireiškimu per žmogiškąją prigimtį, t.y. kūrinijos atsimainymu (metamorphosis, transfigūracija), reiškiančią Dievo buvimą visame kame ir galimybę šventiesiems tiesiogiai kontempliuoti Dievą. Metamorphosis paaiškina kūno nuskaistinimo, aistrų daigų išdeginimo galimybę. Dieviškoji Šviesa dažnai minima šventųjų gyvenimuose (pvz. šviečiantis šv. Serafimo Saroviečio veidas), be to, šventųjų kūno kitoniškumą dažnai liudija jų palaikų (relikvijų) amžinumas. Apaštalas Lukas rašo: „tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti“ (Apd 2,27), to liudijimų gausybę turime nepūnančiose šventųjų relikvijose, per kurias veikia Šventoji Dvasia.


Šv. Ambraziejaus Milaniečio nepūnantys palaikai
Šv. Aleksandro Šviriečio (XV a.) nepūnantis palaikai
Nepūnantys šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus palaikai (XIV a.)
Na, o jeigu ko neįtikina šventųjų relikvijos, tai galime sekti šv. Grigaliaus Nazianziečio patarimu ir pažiūrėti į tikruosius gyvus krikščionis, kurie „neturi nei pragyvenimo, nei namų, nei beveik ir kūno (asárkous), nei kraujo ir tuo artėja prie Dievo; jų ir kojos neplautos, ir miega ant žemės. [..] Jie gyvena nužeminti, bet virš žemo; tarp žmonių, bet virš žmogiškumo; supančioti, bet laisvi; spaudžiami, bet nesulaikomi; nieko neturi pasaulyje, bet turi viską, kas virš pasaulio; gyvena dvipusį gyvenimą, vieną pusę peržengdami, kita rūpindamiesi; marina save nemirtingumui, atsiskirdami jungiasi su Dievu; iš ilgesio siekia per beaistrę meilę (apathoûs érōtos) Dievo, kuris yra Šviesos Šaltinis, jau dabar jiems švytintis; jų angeliškas psalmių giedojimas, jie stovi visą naktį, ir jų protas (nou) jau dabar, anksčiau laiko, imamas pas Dievą; jie tyri (kátharsis) ir pastoviai valosi, nežino saiko kylime ir sudievinime (theṓseōs)“. Šiuos Šventosios Dvasios vaisius sunku pastebėti šiandien, kai daugelis nešioja krikščionio vardo net netikėdami krikščionių mokymu, tačiau būdami ir atidūs ir ieškodami krikščioniško gyvenimo jį tikrai rasime.

PAGARBA DABARTINIAM KŪNUI

Sakydamas „kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“ aukščiau cituotoje vietoje Apaštalas žaidžia graikiškų žodžių sarx ir soma panašumu. Abu žodžiai lietuviškai verčiami „kūnas“, tačiau žodis sarx turi ir mėsos prasmę, todėl dažnai yra vartojamas niekinama prasme. Nors nuosekli skirtis daroma retai, dažnai tiek Apaštalo, tiek Bažnyčios Tėvų raštuose žodis sarx yra vartojamas pūnančio kūno prasme, „mėsos“, kuri pastoviai genda ir yra kupina nesaikingumo. Soma vartojamas dvasinio kūno prasme, tokio, kuriame yra saikas ir Šventosios Dvasios bendrystė.

Kūnas reikalauja ypatingos pagarbos, nes mes dvasinis kūnas yra įgyjamas ne nusimetant senąją kūną tarsi sraigei kiautą, o jį perkeičiant. Šis kūnas, kuriame mes esame, gali tapti Dvasios šventykla. Šv. Paulius rašo krikščionims: „jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“ (1 Kor 6,19). Šv. Antanas Didysis, kaip jau minėjome ankščiau, nesigadino sveikatos. Jis turėjo ir puikią regą, ir puikius dantis. Tas, kas niekina savo kūną nėra krikščionis, nes šis kūnas nėra kažkas atskira nuo jo, kūnas ir siela yra vienas ir tas pats asmuo. Šv. Antanas nebebūtų Antanas, jei gautų kitą kūną. Kūnas liks tas pats, bet perkeistas.

Apsivalymo (katharsis) esmė - kova su ydomis ir nuodėmėmis, kurios naikina mūsų kūno ir sielos vienovę. Pasninkas, miegas ant žemės, naktinės maldos, atgailos ašaros ir išmaldos davimas yra vertingi tik tada, jei jų tikslas - kova su nuodėmėmis, kylanti iš atgailos (giliaus, egzistencinio noro pakeisti savo gyvenimo kelią). Visa tai turi būti atliekama protingai - su gilia pagarba savo kūnui, suvokiant jį kaip savo savasties, savo asmenybės dalį. Sakramentai - krikštas, atgaila, Komunija ir kt. - mums padeda dvasiškai atgimti ir keistis. Jie naikina mumyse nuodėmę, išlaisvina nuo ydų ir įkurdina mumyse Šventąją Dvasią. Taip žmogus tampa dievišku.

Šv. Atanazo Didžiojo žodžiais, „jis [Dievo Žodis] tapo žmogumi (enēnthrṓpēsen), kad mes taptume dievais (theopoiēthṓmen).