Senolis metropolitas Emanuelis: Bažnytinė ir kanoninė jurisdikcijos pokyčių reikšmė
Šiame pranešime Jo Eminencija metropolitas Emanuelis svarsto apie jurisdikcinių pokyčių prasmę Bažnyčios ir kanonų akimis. Daug kalbama politiniame kontekste apie autokefalijos suteikimą Ukrainos Bažnyčiai, apie įvairių bendruomenių perėjimą į Konstantinopolio patriarchatą – bet ką tai reiškia tikėjimo požiūriu? Kokia to prasmė Bažnyčiai?
Pranešimas buvo perskaitytas tarptautinėje konferencijoje „Konstantinopolis ir Maskva: bažnytinės priklausomybės transformacijos ir imperinės politikos poveikis“.
Chodkevičių rūmai, Vilnius, Lietuva
2026 m. vasaris
Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,
Jūsų Eminencija, Bilos Cerkvos metropolite Eustratijau,
Gerbiamieji tėvai,
Gerbiami akademinės bendruomenės nariai,
Ponios ir ponai,
Brangūs draugai,
Vilniaus miestas turi gilią atmintį. Jos negali aprėpti paprastas istorinis pasakojimas ar sutalpinti trumpa kalba. Tai miestas, kuris prisimena užkariavimus ir imperijas, nuolat perbraižomus žemėlapius ir prievarta primetamas tapatybes. Ši Vilniaus, kaip vietos, kuri tiesiogiai patyrė smurtinį pavergimą, patirtis mūsų temai suteikia ypatingą emocinį svorį, retą akademinei kalbai.
Iš tiesų mūsų klausimo centre yra pirmiausia žmogiška problema. Už šaltų teisinių žodžių – „jurisdikcija“, „kanoniniai pokyčiai“ – pulsuoja žmogaus skausmas dėl savo tapatybės, svarstymai apie bažnytinės priklausomybės prasmę ir apie savo tikrąją dvasinę tėvynę. Tai nėra praeities archyvų klausimai – jie gyvena žmonėse, slegia sąžines, skaldo šeimas ir sukrečia ištisas bendruomenes. Ukrainos Bažnyčia pastaraisiais dešimtmečiais tai patyrė neįtikėtinai skausmingai.Žmogiškoji tragedija, slypinti šiame klausime, turėtų tapti mūsų svarstymo atspirties tašku. Iš to kyla ir pripažinimas, kad šventieji kanonai ir sinodų sprendimai pirmiausia yra skirti tarnauti žmogui. Kalbu apie dalyką, kuris reikalauja ypatingo dėmesio. Kiekvienas jurisdikcijos pokytis kartu yra ir teisinė kategorija, ir dvasinis įvykis, o ši dviguba prigimtis daro pavojingu bet kokį supaprastinimą. Jei į jurisdikcinį pokytį žvelgiama tik kaip į teisės ir teisėtumo klausimą, kalba tampa techninė ir sterili, nepajėgi paliesti gilesnės klausimo esmės. Tačiau jei į jį žvelgiama vien kaip į dvasinę problemą, kyla pavojus nuslysti į abstraktų pamaldumą, neturintį praktinių pasekmių. Todėl visada būtina organiškai ir harmoningai sujungti šiuos du matmenis.
Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios istorija, ko gero, yra pats ryškiausias tokios sanpynos pavyzdys. Per šimtmečius įvykę trys skilimai sukūrė itin sudėtingą situaciją, kurios paprastai neįmanoma paaiškinti. Kaip žinome, visos šios istorijos gijos galiausiai veda į Naująją Romą – Konstantinopolį, kur glūdi ir šių Bažnyčių kanoninė kilmė. Šis kilmės ryšys – dvasinis, kanoninis ir istorinis – išlieka gyvas, nepaisant jokių administracinių sprendimų ar politinių išskaičiavimų.
Būtent čia ir slypi tikrasis sunkumas. Bažnyčia, kartais selektyviai tvarkydama savo istorinę atmintį, susiduria su paradoksu: tie patys kanoniniai tekstai, kurie turėtų garantuoti krikščionišką laisvę, kartais tampa kontrolės įrankiais. Geografija istoriškai buvo sutapatinta su teologija, vyskupijų teritorijų ribos įgavo beveik dogmų galią, o kenčiantys žmonės susidūrė su neįveikiamomis pretenzijomis.
Mūsų buvimas šiame mieste taip pat turi stiprią simbolinę reikšmę. Lietuva, po dešimtmečių okupacijos brangia kaina iškovojusi savo laisvę, puikiai žino, kad niekas neduodama veltui. Panašiai ir bažnytinė laisvė dažnai gimsta per kančią, konfliktus, o kartais net per kraują. Šios kainos pripažinimas yra būtina mūsų diskusijos pradžia.
Lengvų atsakymų aš neatnešu ir, atvirai sakant, abejoju, ar jie apskritai egzistuoja. Galiu tik pasidalyti nerimu – nerimu žmogaus, kuris žvelgia į bažnytinius reikalus ne per partinių lojalumų prizmę. Jei šis nerimas taps bendras, galbūt tuomet galėsime priartėti prie tiesos.
Galiausiai Šventasis Raštas liudija, kad turime vyriausiąjį kunigą, „kuris gali atjausti mūsų silpnybes“ (Žyd 4, 15). Tai pamatinė tiesa – Bažnyčia egzistuoja pasaulyje tam, kad kentėtų kartu su žmogumi, neštų jo naštą ir jam padėtų. Šios tarnystės atsakomybės mes negalime išvengti.
Vilniaus istorija dar kartą patvirtina, kad bažnytiniai sprendimai visada turi sunkias žmogiškas pasekmes. Ir jų vertinimas galiausiai priklausys nuo vienintelio griežto kriterijaus: ar jie tikrai tarnavo žmogaus gyvenimui, ar pavergė jį institucinių interesų naudai.
Dažnai įvairiose diskusijose apie Ortodoksų Bažnyčią pasirodo terminas, ypač tarp tų, kurie nėra susipažinę su jos vidine logika: „bizantiškumas“. Daugelis jį vartoja kaip tiesioginį kaltinimą, kaip menkinantį komentarą apie kažką neaiškaus, sudėtingo ar išsigimusio. Tačiau norint suprasti dabartinę padėtį Ortodoksijoje – jurisdikcinius ginčus, kanoninius kaltinimus ir sudėtingą tarpusavio komunikaciją – būtina sugrįžti prie mūsų bizantiškų šaknų, kurios išlieka nepaprastai stiprios.
Konstantinopolis, kaip Naujoji Roma, buvo svarbiausia vieta, kur susiformavo tam tikras mąstymo modelis apie Bažnyčios ir valstybės santykį, apie valdžios prigimtį ir apie religinės bendruomenės organizacinę struktūrą. Bažnyčios ir valstybės susipynimas buvo toks gilus, kad bizantams bet koks jų atskyrimas atrodė beprasmis, nes jos buvo suvokiamos kaip viena tikrovė. Šis susipynimas, giliai įrašytas kanonų teisėje, dar ir šiandien daro įtaką Bažnyčios gyvenimui – kartais kūrybingai, o kartais varginančiai ar slegiančiai tikinčiųjų sąžinėms
Visuotinių susirinkimų istorijoje ypatingą reikšmę turi trys šventieji kanonai:
Pirmojo Visuotinio susirinkimo Nikėjoje 6 kanonas,
Antrojo Visuotinio susirinkimo Konstantinopolyje 3 kanonas,
Ketvirtojo Visuotinio susirinkimo Chalkedone 28 kanonas.
Šie kanonai palaipsniui įtvirtino Konstantinopolio, kaip motininės Bažnyčios ir reguliuojančios institucijos visame ortodoksų pasaulyje, pirmenybinį vaidmenį. Šis istorinis ir kanoninis žvilgsnis į praeitį yra būtinas, nes jis suteikia tikslų kontekstą dabartiniams bažnytiniams įvykiams.
Ypač svarbus yra Chalkedono 28 kanonas, kuris Naująjai Romai – Konstantinopoliui – suteikė „lygias privilegijas“ su senąja Roma ir patikėjo jam centrinį vaidmenį tvarkant Rytų Bažnyčios reikalus bei steigiant naujas autokefalines Bažnyčias. Šios kanoninės nuostatos svarba yra lemiama Ukrainos atvejui. Visuotinis patriarchatas būtent šiuo kanonu rėmėsi 2018 metais, pripažindamas Ukrainos Bažnyčios nepriklausomybę ir panaikindamas ankstesnes anatemas. Tai neabejotinai buvo sprendimas, turintis didžiules pasekmes ir reikalaujantis rimto kanoninio pagrindo bei gilaus vertinimo.
Tačiau čia iškyla esminis klausimas: kas iš tikrųjų yra „kanoninė tvarka“? Ar kanonų sistema, susiformavusi visiškai kitomis istorinėmis sąlygomis, gali būti mechaniškai taikoma šiandien, ignoruojant istorijos raidą ir patį žmogų?
Visuotiniai susirinkimai buvo sušaukti ir jų kanonai priimti tam, kad tarnautų tiesai, išganymui ir Bažnyčios vienybei. Todėl šventieji kanonai yra istorinės šios intencijos išraiškos ir negali būti nuo jos atskirti. Tokia yra autentiška tradicinė kanonų teisės samprata: kanonas skirtas gydyti, saugiai vesti žmogų į Dievo Karalystę ir saugoti Bažnyčios bendruomenės gyvenimą.
Deja, ši gili teologinė kanonų prasmė dažnai pamirštama, kai visas klausimas susiaurinamas iki sauso juridinio formalizmo.
Eucharistinė ekleziologija teisingai stato vyskupą vietinės bendruomenės centre kaip gyvą Kristaus atvaizdą. Šiuo požiūriu vyskupystė pirmiausia yra teologinė, bendruomeninė ir egzistencinė tarnystė, o ne vien administracinė valdžia pasaulietine prasme.
Šis gilus ontologinis ryšys tarp vyskupo ir Dievo tautos yra stipriausias priešnuodis prieš bažnytinės savivalės ir valdžios manijos pagundas. Tačiau istorija rodo ir kitą, mažiau patrauklią pusę: aiškių procedūrų nebuvimas dažnai palieka erdvės aštriems konfliktams ir aklavietėms.
Bizantiškoji tradicija niekada iki galo nenustatė aiškių kanoninių procedūrų naujų autokefalinių Bažnyčių steigimui. Todėl šiandien Ukraina paveldėjo itin sudėtingą situaciją, kurią tenka išgyventi mokant didelę žmogišką kainą.
Pagrindinis klausimas čia yra toks: ar kanoninė tvarka tarnauja gyvenimui ir jį skatina, ar priešingai – jį riboja ir slopina?
Teoriškai atsakymas atrodo akivaizdus, tačiau praktikoje šis atotrūkis giliai sužeidė bažnytines bendruomenes. Daugybė jaunų žmonių nusigręžė nuo Bažnyčios, pavargo nuo bevaisių jurisdikcinių ginčų ir konfliktų.
Mūsų bizantiška praeitis yra didžiulis lobis, tačiau šiandien ji reikalauja kritiško ir sąžiningo perskaitymo, be ideologinių pagražinimų ar, priešingai, be paviršutiniško pasmerkimo. Tik tokiu būdu galime iš tiesų suprasti jurisdikcinių pokyčių prasmę ir atsakomybę, kuri tenka kiekvienam Bažnyčios nariui istorijos tėkmėje.
1054 metai yra data, kurią žino kiekvienas krikščionis – tiek Rytuose, tiek Vakaruose, net jei tik miglotai. Tai tragiškas Didžiosios schizmos momentas, galutinai nutraukęs bendrystę tarp Romos ir Konstantinopolio. Praėjus devyniems šimtmečiams ši žaizda vis dar lieka atvira.
Ši plačiai žinoma schizma iš esmės tapo istoriniu atspirties tašku visai eilei įvykių, kurie tiesiogiai susiję su Ukraina. Visą šios šalies bažnytinę istoriją, galima sakyti, formuoja trys didieji lūžiai, kurių kiekvienas turi savą svorį ir savą žmogiškąją tragediją.
1054 metų įvykiai neišvengiamai pastūmėjo Rytų krikščionybę kurti nacionalines ir vietines Bažnyčias, glaudžiai susijusias su besiformuojančiomis valstybėmis. Pačios Bažnyčios vietiškumas yra teologiškai pagrįstas ir evangelinis principas. Tačiau problema atsirado tada, kai vietiškumo principas palaipsniui virto nacionaliniu išskirtinumu: vyskupijų ribos pradėjo sutapti su valstybės sienomis, o tautinė tapatybė pradėjo lemti ir bažnytinę tapatybę.
Slavų žemėse, kurios šiandien sudaro Ukrainą, ši etnofiletinė painiava pagimdė naują skaudų skilimą. 1596 metais įvyko Bresto susirinkimas – iš esmės politinis projektas, kurio tikslas buvo sukurti vadinamąją graikų katalikų Bažnyčią. Tai buvo bendruomenė, kuri išlaikė Rytų liturginę tradiciją, tačiau kartu pripažino popiežiaus primatą.
Kai kurie istorikai šį įvykį skuba vadinti „mažąja schizma“. Tačiau žmonėms, kurie patyrė jos pasekmes ir tebejaučia jas iki šiol, jos padariniai buvo milžiniški. Ištisos bendruomenės buvo prievarta padalytos, šeimos atsidūrė priešingose stovyklose, o šventovės tapo nuolatinių ir aršių ginčų objektu.
Trečiasis lūžis įvyko 2018–2019 metais, kai buvo oficialiai įtvirtinta situacija, kuri formavosi jau dešimtmečius. Rusijos Bažnyčia nutraukė bendrystę su Fanaru ir taip pastatė kitas ortodoksų Bažnyčias prieš skausmingą pasirinkimą: Konstantinopolis ar Maskva?
Tai yra žaizda Bažnyčios kūne.
Už diplomatinių formuluočių slypi esminis klausimas: kam iš tikrųjų priklauso Bažnyčia? Tai iš esmės yra sielos klausimas. Tikintieji Kyjive ar Lvive, kurie kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, mąsto apie savo asmeninį skausmą ir žmogiškus poreikius, o ne Chalkedono kanonus.
Institucijos dažnai su šiuo žmogišku poreikiu elgiasi gana savavališkai, o tai sužeidžia Bažnyčios kūną taip, kad kanonų teisė ar diplomatinės pastangos nepajėgia to išgydyti.
Labai jautrus yra ir nuosavybės klausimas – šventovių ir vienuolynų, ypač dviejų Lavrų. Kyjivo olų lavra tapo liūdnų konfliktų centru. Ten kalbos apie „kanonus“ skamba tolimai ir kartais net žeidžiančiai.
Šie trys skilimai yra gyvos žaizdos, kurios kraujuoja, nepaisant sinodinių sprendimų ar administracinių žemėlapių pakeitimų. Tikras gydymas reikalauja pirmiausia atgailos ir pasirengimo prisiimti atsakomybę už savo klaidas, o ne vien kaltinti kitą pusę.
Ir čia slypi tikrasis sunkumas. Atgaila yra vidinis procesas, o ne politinė strategija ar sinodinė enciklika. Šie trys skilimai rodo, kad Bažnyčia gali šimtmečius kentėti nuo žaizdų, kurių ji nedrįsta pripažinti.
Tiesa apie mūsų pačių klaidas visada kainuoja ir retai žada garbę ar šlovę.
„Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).
Tai labai įpareigojantys žodžiai. Taikdarys yra tas, kuris įžengia į konfliktą ir prisiima jo skausmą. Jis atsisako lengvo pasirinkimo tarp stovyklų ir ieško tikrojo išgydymo. Būtent tai yra tikslas – ir kartu pats sunkiausias uždavinys.
Kai Bažnyčia išėjo iš katakombų, įvyko labai greitas pokytis. Perėjimas iš persekiojamos bendruomenės padėties į oficialios ir valstybės globojamos institucijos statusą yra vienas radikaliausių lūžių Bažnyčios istorijoje – galbūt net svarbesnis už didžiąsias schizmas.
Schizmos padalija Bažnyčios kūną, tačiau jos nekeičia pačios Bažnyčios savivokos. Tuo tarpu valdžios įgijimas iš esmės pakeičia Bažnyčios supratimą apie savo tarnystę.
Šis pokytis laikui bėgant kaupiasi ir galiausiai ima nuodyti jos liudijimo šaltinį.
Valdžios pagunda visais laikais išlieka patraukli, ir tai gerai žino tie, kurie priartėja prie sprendimų priėmimo centrų. Bažnytinė valdžia turi ypatingą „dūmų uždangą“: ji apgaubiama teologine terminija ir šventais simboliais, todėl nuo kritikos apsaugoma dar veiksmingiau nei pasaulietinė valdžia.
Tie, kas kvestionuoja Sinodo sprendimus ar pasipriešina bažnytinei valdžiai gali lengvai būti apkaltinti erezija ar nepaklusnumu.
Ortodoksų Bažnyčioje jurisdikcija išsivystė kaip sudėtingas reiškinys. Viena vertus, tai būtina kanoninė kategorija, reikalinga kiekvienai organizuotai bendruomenei. Tačiau kartu ji tapo ir pretenzijų įrankiu bei konkurencijos lauku.
Šiandien jurisdikcinė valdžia dažnai veikia kaip geopolitinės įtakos instrumentas. Tai yra vienas aiškiausių požymių, kad Bažnyčia nutolsta nuo savo pirminės orientacijos.
Ortodoksų kanoninė tradicija pažįsta sąvoką, kuri paradoksaliai šiandien, kai jos labiausiai reikia, beveik negirdima šiuolaikinėse bažnytinėse diskusijose. Tai yra „oikonomija“. Be įprastos reikšmės, susijusios su materialinių gėrybių tvarkymu ar pajamų ir išlaidų apskaita, šis žodis turi labai gilią teologinę prasmę. Jis reiškia išmintingą, apdairų, lankstų ir žmogų mylintį kanonų taikymą, kai pagrindinis kriterijus yra žmogaus išgydymas, o ne vien formalus teisinis tikslumas.
Oikonomija reiškia pripažinimą, kad kanonas egzistuoja tam, kad tarnautų žmogui. Bažnyčia turi išmintį kūrybiškai nukrypti nuo griežto kanonų taikymo tais atvejais, kai jų griežtas laikymasis sukeltų daugiau žalos nei naudos. Šis principas yra giliai patristinis ir kyla iš pačios Evangelijos logikos.
Jis atsiskleidžia Kristaus veiksmuose, kai Jis gydė šabo dieną ar kalbėjosi su samariete – nuolat iš naujo parodydamas įstatymo prasmę, kuris buvo praradęs ryšį su savo tikslu. „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Jei vietoj žodžio „šabas“ įrašytume žodį „kanonas“, prasmė liktų tokia pati ir šiandien būtų ne mažiau aktuali.
Tačiau šiuolaikiniuose jurisdikciniuose ginčuose – tiek Ukrainoje, tiek Konstantinopolio ir Maskvos santykiuose – oikonomija beveik visiškai išnykusi. Vietoj jos dominuoja vadinamasis „tikslumas“ (akrivija), tai yra pažodinis kanonų taikymas ir formalios teisės gynimas.
Nors tai kartais būtina, kad būtų išvengta savivalės, vien tik toks požiūris tampa teologiškai nepilnas. Tuomet įstatymas lieka be meilės. Bažnyčia tokį mąstymą jau yra pasmerkusi fariziejaus pavidalu, kritikuodama tikėjimo sutapatinimą su formaliu religiniu legalizmu.
Ukrainos atveju tokio požiūrio pasekmės buvo labai skaudžios. Bendruomenės, kurios dešimtmečius šventė sakramentus, buvo laikomos svetimu kūnu. Kunigai, kurie sąžiningai tarnavo, buvo laikomi neturinčiais galiojančios kunigystės, o tikintieji atsidūrė kanoninėje tuštumoje, kurios patys nesuprato.
Daugelis šią situaciją laiko savavališka ir teologiškai nepateisinama. Oikonomija reikalautų vertinti tokias bendruomenes per jų dvasinio gyvenimo prizmę. Gyvas tikėjimas, meilė ir bendruomenės gyvenimas – akivaizdūs net ir sunkiausiomis sąlygomis – įpareigoja Bažnyčią rasti būdą jas priimti.
Visuotinis patriarchatas 2018 metais pasirinko būtent tokį oikonomijos kelią, siekdamas tai padaryti.
Tačiau oikonomija turi ir savo pagundą. Ji gali būti paversta politinių interesų įrankiu. Kai ji taikoma selektyviai, kad pateisintų jau iš anksto priimtus sprendimus, ji nustoja būti ekonomija ir tampa paprastu oportunizmu.
Bažnyčia per savo istoriją sukaupė išmintį, kaip atskirti tikrąją oikonomiją nuo jos iškraipymo. Kriterijus yra aiškus: oikonomija yra tikra tada, kai ji tarnauja išganymui ir vienybei, gydo žaizdas ir nesukuria naujų. Ji išsigimsta tada, kai tampa pretekstu galingųjų interesams.
Visuotinio patriarchato sprendimas pripažinti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją ir atkurti anksčiau schizmatikais laikytų vadovų statusą turi kanoninį pagrindą. Tačiau kartu jis kelia klausimų, kuriuos istorija dar įvertins: ar pasirinkta procedūra buvo tinkama ir kokias pasekmes tai turės visai Ortodoksijai.
Bažnyčia turi priimti sprendimus su tyra intencija ir suvokdama jų pasekmes.
Savo esmėje oikonomija išreiškia motinišką Bažnyčios prigimtį, kuri siekia įtraukti, o ne atmesti. Ji įkūnija Ezekielio žodžius: „Aš nenoriu nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų“ (Ez 33, 11).
Šis principas iš esmės pakeičia mūsų požiūrį į jurisdikcinius pokyčius.
Ilgainiui geografija pradėjo dominuoti prieš teologiją. Vyskupijų ribos, kurios iš pradžių buvo nustatomos pagal pastoracinius poreikius, vis labiau buvo priderinamos prie politinių sienų. Vietinė Bažnyčia dažnai pradėjo išreikšti nacionalinę tapatybę, o ne Kristaus buvimo pilnatvę.
Tai dažnai kenkia evangeliniam Bažnyčios visuotinumui.
Etnofiletizmo praktika, nors 1872 metais oficialiai pasmerkta kaip erezija, iki šiol tebekelia sunkumų ortodoksų pasauliui. Daugelis vietinių Bažnyčių veikia tarsi valstybės diplomatijos tąsa. Sinodai šaukiami, anatemomis manipuliuojama pagal geopolitinius interesus, o ekleziologinis nuoseklumas lieka nuošalyje.
Vis dėlto istorija žino ir šviesių pavyzdžių: Bažnyčių, kurios kentėjo kankinystę, dvasininkų, kurie atsisakė paklusti politiniam spaudimui, bendruomenių, kurios išsaugojo tikėjimą.
Tačiau pagunda tapatintis su nacionaliniais ar valstybės interesais visada išliko.
Šventasis ir Didysis Kretos susirinkimas 2016 metais, kurio dešimtmetį minime šiais metais, pateikė svarbų paaiškinimą. Jo dokumentuose pabrėžiama, kad Bažnyčia pranoksta bet kokią kultūrinę ar nacionalinę formą. Jos vienybė yra Šventosios Dvasios dovana, o ne diplomatinių manevrų rezultatas.
Šis principas šiandien išlieka nepaprastai aktualus.
Kiekvienas jurisdikcinis pokytis kelia klausimus, kurie peržengia teisinius formalumus. Jie susiję su tikinčiųjų likimu – žmonių, kurie administraciniais sprendimais perkeliami iš vienos jurisdikcijos į kitą dažnai be jų pačių sutikimo.
Ar tai iš tikrųjų padeda žmogaus išganymui, ar tik plečia įtakos sferas?
Oficialiuose dokumentuose šis klausimas dažnai lieka neatsakytas.
„Kokia nauda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų savo sielą?“ (Mt 16, 26).
Šis klausimas taikytinas ne tik asmenims, bet ir institucijoms. Bažnyčios gali „laimėti pasaulį“ – teritorijas ar prestižą – bet prarasti tiesą.
Todėl būtina aiškiai atskirti tarnystę nuo dominavimo. Bažnyčioje valdžia turi būti suprantama tik kaip tarnystė Dievo tautai. Kai ji tampa savitikslė, ji nutolsta nuo savo evangelinio pagrindo.
Tuomet prisimename Evangelijos pagal Joną epizodą. Paskutinės vakarienės išvakarėse Kristus paima dubenį su vandeniu ir pradeda plauti mokiniams kojas. Tai buvo vergo darbas – visiškai priešingas mokytojo statusui.
Petras nustemba: „Tu man plausi kojas?“ (Jn 13, 6). Tačiau Kristus ir toliau lieka pasilenkęs.
Šis vaizdas yra vienas radikaliausių ekleziologinių tekstų. Jis iš esmės perkeičia valdžios sampratą. Valdžia iš dominavimo kategorijos tampa buvimo ir tarnystės kategorija.
Bažnyčia pašaukta įkūnyti būtent šį kitokį valdžios supratimą, kurį Kristus atnešė į pasaulį.
Tačiau istorijoje dažnai atsitiko priešingai. Dubenį su vandeniu pamažu pakeitė sostas. Tai istorinis faktas, kuris liečia visas Bažnyčias.
Vyskupas, kuris senovės Bažnyčioje sėdėjo Eucharistinės bendruomenės centre kaip Kristaus atvaizdas, ilgainiui virto administracine valdžia. Kartu pasikeitė ir kalba: pastoracinė tarnystė užleido vietą teisiniam formalizmui, o meilę pakeitė kompetencijų kalba.
Šis momentas tampa lemiamas, kai siekiame suprasti tikrąją jurisdikcinių pokyčių esmę. Kai vietinė Bažnyčia pakeičia savo jurisdikcinį statusą, oficialioje plotmėje pasikeičia tas, kuris yra atsakingas už šventimus ir palaiminimus. Tačiau iš esmės svarbiausia yra tai, ar tikintieji jaučia, kad turi savo ganytoją.
Kitaip tariant, kalbame apie bendruomenę, kuri pagaliau atranda bažnytinius namus ir šeimą, priešingai nei ta, kuri lieka visiškoje tuštumoje, pakibusi tarp administracinių pretenzijų, kurios jos nepaiso.
Ganytojas – teologinė tikrovė, su kuria institucijos, deja, kartais elgiasi gana savavališkai – pirmiausia yra santykis. Šis santykis tarp ganytojo ir kaimenės yra gyvas buvimas, kurio negalima užfiksuoti sausose kanonų formuluotėse ar sinodiniuose nutarimuose.
Evangelijos pasakojimas apie ganytoją, kuris pažįsta savo avis ir jas šaukia vardu – „Jis šaukia savo avis vardu“ (Jn 10, 3) – pateikia giliai egzistencinį šio santykio aprašymą. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, su savo nepakartojamu asmeniu ir asmeniniu skausmu, tampa pažįstamas ir unikalus, o ne tik anoniminis skaičius kokiame nors sąraše.
Todėl kyla neišvengiamas klausimas: kas nutinka šiam santykiui, kai keičiasi bažnytinės struktūros? Kaip tai paveikia ganytoją, kuris daugelį metų kūrė pasitikėjimo ryšį su savo bendruomene? Ir kaip tai paveikia paprastą tikintįjį, kuris netikėtai pamato, kad visas jo bažnytinis gyvenimas apverčiamas aukštyn kojomis?
Šie klausimai slegia sąžinę, o jų pripažinimas yra būtinas, jei norime prisiimti tikrą atsakomybę.
Būtent čia slypi giliausia jurisdikcinių pokyčių tragedija – jų tiesioginėse žmogiškose pasekmėse. Konkretus žmogus gali netekti savo ganytojo arba staiga gauti kitą, paskirtą iš viršaus. Pastoracinis santykis turi savo istoriją, atmintį ir trapumą, todėl jo negalima mechaniškai perkelti kaip skaitmeninio failo.
Todėl tikinčiųjų laikymas paprastais statistiniais vienetais, kurie automatiškai turi sekti naują kanoninę situaciją, yra savotiška pastoracinio barbariškumo forma.
Pastoracinė atsakomybė taip pat reikalauja, kad pati institucija sudarytų sąlygas tokiems santykiams augti. Tai reiškia, kad bet kokie jurisdikciniai pokyčiai turi išgirsti ir įtraukti pačių tikinčiųjų balsą.
Toks dalyvavimas yra grįžimas prie autentiškos patristinės tradicijos – prie pirmapradžio principo, kad Dievo tauta turi teologinę nuovoką, o Bažnyčios sprendimai priimami kartu su ja.
Todėl turime vėl prisiminti šventąjį dubenį, kuriuo Kristus plovė mokiniams kojas. Šis dubuo yra aukščiausias valdžios simbolis – valdžios, kuri laisvai pasirenka tarnystės kankinystę.
Būtent čia slypi esminis skirtumas tarp bažnytinės ir pasaulietinės valdžios.
Evangelijos žodžiai: „Tarp jūsų taip neturi būti. Kas nori būti didelis tarp jūsų, tebūna jūsų tarnas“ (Mk 10, 43) yra vienas tankiausių ir radikaliausių ekleziologinių teiginių.
Kiekvieną kartą, kai institucija pamiršta šį evangelinį „ne taip“ ir pradeda veikti autoritarinės valdžios logika, ji pakartoja esminį nuopuolį.
Sugrįžimas prie dubens su vandeniu tampa dvasiniu ir neatidėliotinu reikalavimu. Tai liečia kiekvieną Bažnyčios narį, ypač teologus, kanonistus ir bažnytinius diplomatus.
Jų „dubuo“ yra drąsa sakyti tiesą nepaisant laikino naudingumo, gebėjimas pripažinti tai, kas teologiškai teisinga, ir pamatyti kitame – net jei jis vakar buvo priešininkas – pirmiausia brolį.
Ortodoksų teologijoje vyrauja tiesa, kuri per šimtmečius tapo gyva patirtimi: Bažnyčia pirmiausia apibrėžiama per savo sakramentinį susirinkimą – per Eucharistiją.
Administracinė struktūra, kanonai ir teritorinės ribos egzistuoja, tačiau tikroji Bažnyčios esmė kyla iš Eucharistijos taurės – iš egzistencinio, bendruomeninio ir eschatologinio veiksmo, kuris įkūnija giliausią bažnytinio gyvenimo prasmę.
Prie šio šventojo stalo visi etnofiletizmo ar žmonių sukurtų sienų skirtumai praranda ontologinę reikšmę.
Tačiau istorijoje Eucharistija, kuri turėtų būti vienybės simbolis ir Dievo Karalystės ženklas, ne kartą buvo panaudota kaip išskyrimo įrankis.
Bažnytinė bendrystė ir jos nutraukimas kartais tapdavo politinio spaudimo instrumentu. Net ir šiandien anatemų vartojimas kaip valdžios priemonė dažnai sukuria teologiškai paradoksalias situacijas.
Ukrainos atvejis yra itin iškalbingas. Ištisos bendruomenės, kurios dešimtmečius gyveno autentišką bažnytinį gyvenimą ir šventė Dieviškąją Liturgiją su giliu tikėjimu, oficialiai buvo paskelbtos schizmatinėmis.
Jų sakramentų galiojimas buvo kvestionuojamas, o jų bažnytinis statusas visiškai paneigtas. Paprasti tikintieji atsidūrė teisinėje tuštumoje, kurios patys negalėjo suprasti.
Tai yra tikras papiktinimas evangeline prasme.
Jei Eucharistiją laikome aukščiausiu kriterijumi, tuomet Bažnyčia vertinama pagal bendrystės kokybę, kurią ji pati sukuria: tarp žmonių, tarp vyskupo ir jo kaimenės, tarp patriarchatų ir visų tikinčiųjų.
Būtent čia paaiškėja, ar jurisdikcija iš tikrųjų yra pasiaukojanti tarnystė, ar tik struktūra, kuri slopina gyvybę.
Kyla dar vienas, ne mažiau svarbus klausimas – jaunimo klausimas. Jauni žmonės labai jautriai reaguoja į nesibaigiančius bažnytinius konfliktus ir sunkiai suprantamą kanoninių ginčų kalbą.
Jie ieško gyvo Dievo ir bendruomenės, kurioje būtų meilė ir artumas. Todėl jie dažnai nusigręžia nuo bažnytinio gyvenimo, klausdami: kuris ganytojas ar kuris sinodas iš tikrųjų mato jų vienatvę, jų baimę ir jų gyvenimo prasmės paieškas?
Istorija primena pavojų, kad Eucharistija gali būti paversta formalia ceremonija, kuri tik patvirtina pasaulietinę valdžią.
Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistinis susirinkimas buvo visiškos lygybės momentas, kai turtingas ir vargšas, laisvasis ir vergas – šiandien galėtume sakyti ukrainietis ir rusas – susitikdavo kaip broliai prie vieno stalo.
Apaštalo žodžiai puikiai išreiškia šią radikalią lygybę:
„Nebėra nei žydo, nei graiko“ (Gal 3, 28).
Tai, ko gero, yra giliausias teologinis priešnuodis šiuolaikiniam etnofiletizmui.
Šis išganingas priešnuodis dažnai lieka neveiklus. Todėl prieš mus iškyla deginantis klausimas: kaip dažnai Eucharistijos slėpinys švenčiamas kaip skaudaus susiskaldymo patvirtinimas, o ne kaip aukščiausias vienybės veiksmas? Ir kiek kartų eucharistinė bendrystė nutraukiama dėl diplomatinių spaudimų ar trumpalaikių politinių interesų, o ne dėl tikrų dogminių ar teologinių priežasčių?
Atsakymas į šį klausimą nuolat reikalauja išgirsti skausmingą Ukrainos tikinčiųjų šauksmą – žmonių, kurie staiga pasijuto tapę geopolitinės šachmatų partijos pėstininkais, visiškai svetimos jų gyvenimui.
Tikras atsakymas gerokai pranoksta sausas kanonų formuluotes. Jis atsiranda tik ten, kur yra tikras pastoracinis buvimas, nesavanaudiška meilė ir pasirengimas atsisakyti savo teisių dėl Bažnyčios vienybės. Kaip sako pats Viešpats: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).
Taip mes artėjame prie šio teologinio svarstymo pabaigos – arba tiksliau prie ribos, kur žmogaus logika turi atsitraukti ir užleisti vietą gilesnei bažnytinei sąžinei.
Tikrieji pokyčiai paprastai prasideda nuo kažko daug gilesnio nei loginiai argumentai. Mūsų tradicija šį dalyką apibendrina vienu žodžiu – atgaila.
Atgaila, nors šiuolaikinis žmogus dažnai ją supranta paviršutiniškai, iš tikrųjų yra pati radikaliausia egzistencinė permaina tiek žmogui, tiek institucijai. Nuoširdus ir drąsus istorinių klaidų pripažinimas yra išminties pradžia, o ne silpnumo ženklas.
Vilniuje – mieste, kuris savo patirtimi pažįsta istorinio atsinaujinimo galimybę po ilgų totalitarinės priespaudos laikotarpių – ši tiesa įgyja ypatingą egzistencinį svorį. Sugrįžimas prie esmės turi būti gyvas poreikis, o ne romantiška nostalgija kokiam nors tariamam „aukso amžiui“.
Kovojanti Bažnyčia visada buvo pašaukta priešintis pagundai susitapatinti su pasaulietine valdžia, su dvasiniu savęs pateisinimu ir su pavojingu susiliejimu su politiniais interesais. Nors kiekvienoje epochoje pagundos forma keičiasi, jos esmė lieka ta pati.
Todėl būtina sąžiningai paklausti: kam iš tikrųjų Bažnyčia tarnauja šiame pasaulyje? Kam ji skirta už gražių oficialių deklaracijų ribų?
Jeigu jos pastoracinis dėmesys nutolsta nuo konkretaus kenčiančio žmogaus, ieškančio gyvojo Dievo, tuomet bažnytinis pralaimėjimas tampa labai gilus – ir jo neįmanoma išgydyti jokiu kanonu ar jokiu patriarchiniu autokefalijos tomosu.
Kiekvienas jurisdikcinis pokytis įgauna tikrą prasmę tik šiame dievažmogiškame kontekste. Pagrindinis kriterijus visada turi būti tas pats: ar šis pokytis padeda tikintiesiems artėti prie Kristaus, ar jis suteikia tikrą dvasinį išgydymą ir vienybę?
Kanoninis karkasas yra reikalingas, tačiau jis tėra struktūrinis įrankis, tam tikri pastoliai. Pastoliai padeda statyti pastatą, bet niekada nėra pats pastatas.
Šiuolaikinė Ukrainos istorija labai aiškiai veikia kaip veidrodis, atspindintis visos Ortodoksijos problemas. Skaudūs skilimai ir milžiniškos žmogiškos tragedijos atskleidžia gilias ligas, kurios susikaupė per ilgą laiką.
Tai sunki tikrovė, į kurią turime drąsiai pažvelgti, jei norime pasakyti rimtą teologinį žodį apie Bažnyčios ateitį XXI amžiuje.
Tačiau šis veidrodis kartu suteikia galimybę giliai dvasinei savivokai. Nors ji skausminga, ji yra būtina pradžia. Bažnyčia, kuri bijo pripažinti savo istorines klaidas ir vengia prisiimti atsakomybę, negali pasiūlyti gydymo kenčiančiam pasauliui.
Tačiau mūsų susitikimo giliausia žinia yra viltis. Krikščioniškoji viltis nėra paprastas optimizmas. Tai tikėjimas, kad istorija visada atvira Dievo malonei ir kad Viešpats niekada nepalieka savo Sužadėtinės – Bažnyčios.
Tiesa visada randa kelią, net ir per mūsų silpnybes ir nuopuolius.
Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia šiandien yra reali ir gyva tikrovė. Nepaisant visų neišvengiamų institucinių trūkumų, tai yra gausi tikinčiųjų bendruomenė, kuri ieško savo kelio į laisvę Kristuje.
Tuo pat metu mūsų viltingas žvilgsnis krypsta ir į skaudų trūkį tarp Konstantinopolio ir Maskvos. Nepaisant istorinio konflikto svorio ir kanoninių pasekmių, pati Bažnyčios istorija rodo, kad net giliausios žaizdos galiausiai gali būti išgydytos.
Dievo Karalystė pranoksta visas geografines ribas ir jurisdikcines schemas. Ji pasirodo ten, kur aukojanti meilė paverčia „Kitą“ – buvusį svetimą ar varžovą – tikru broliu.
Institucijos ir kanonai turi būti šios gyvenimo tikrovės tarnai.
Šiuolaikinė Vilniaus patirtis mums primena, kad tikra permaina yra įmanoma. Bažnyčia gali liudyti tiesą, kuri ją pranoksta, nes įsikūnijęs Viešpats išlieka ištikimas savo pažadams net tada, kai mes, žmonės, klystame.
Giliausia prasme kiekvienas jurisdikcinis pokytis yra klausimas apie pačią Bažnyčios prasmę šiandieniniame pasaulyje. Ši prasmė kyla tik iš gyvo Kristaus buvimo istorijoje – To, kuris yra „tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Žyd 13, 8).
Būtent Dievažmogio asmenyje yra įtvirtinta kiekviena tikra Bažnyčios ateities galimybė.
Ačiū.
***
LITERATŪRA
Pirminiai šaltiniai
Holy and Great Council of the Orthodox Church. Relations of the Orthodox Church with the Rest of the Christian World. Kolympari, Crete, 2016. Prieiga per internetą: https://www.holycouncil.org/official-documents.
The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
The Septuagint with Apocrypha. Edited by Lancelot C. L. Brenton. London: Samuel Bagster & Sons, 1851. Reprint, Peabody, MA: Hendrickson Publishers, 1986.
Šventojo Rašto citatos
Ezechielio 33:11. In: The Septuagint with Apocrypha. Edited by Lancelot C. L. Brenton. Peabody, MA: Hendrickson Publishers, 1986.
Galatams 3:28. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Hebrajams 4:15. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Hebrajams 13:8. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Jono 10:3. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Jono 13:6. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Jono 13:35. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Morkaus 2:27. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Morkaus 10:42–43. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Mato 5:9. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Mato 16:26. In: The Greek New Testament. 4th rev. ed. Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft / United Bible Societies, 1994.
Antriniai šaltiniai
Babie, Paul. “All Roads Lead to New Rome: The Canonical Origins and Status of the Orthodox and Greek Catholic Churches of Ukraine.” Ecclesiastical Law Journal 25/2 (2023): 211–236. https://doi.org/10.1017/S0956618X23000066.
Olszański, Tadeusz A. “The Ecumenical Patriarchate Recognises the Independence of the Orthodox Metropolis of Kiev.” Centre for Eastern Studies (OSW), October 12, 2018. https://www.osw.waw.pl/en/publikacje/analyses/2018-10-12/ecumenical-patriarchate-recognises-independence-orthodox-metropolis.
