Jo Šventenybės kalba šventinant diakoną Platoną Lietuvos egzarchatui
Brangusis subdiakone Vladimirai!
Šiandien, per šią didžiąją Ortodoksijos triumfo šventę, Bažnyčia iškilmingai išpažįsta Dievo įsikūnijimo pasaulyje tiesą.
Šioje garbingoje ir istorinėje patriarchinėje šventojo, šlovingojo ir didžiojo kankinio Jurgio bažnyčioje Fanare Ortodoksijos sekmadienis nėra vien formalus šventųjų ikonų gerbimo atkūrimo paminėjimas ir nėra tik graži šventė. Šią dieną iš naujo patvirtiname pamatinę antropologinę ir dogminę tiesą: pati materija tampa pajėgi priimti nesukurtąją malonę; žmogaus asmuo pašventinamas visa savo pilnatve; istorija nėra uždara prapulties erdvė. Materija sudievinama. Visa kūrinija pašventinama.
Todėl ypač šiandien dar kartą keliame savo širdis į mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų, karštai melsdami, kad mūsų giliai sužeistame pasaulyje įsiviešpatautų taika. Pasaulis tragiškai kenčia nuo karo, konfliktų, smurto ir kraujo praliejimo. Tegu Taikos Kunigaikštis išklauso mūsų maldą, tesustiprina tuos, kurie darbuojasi dėl taikos atkūrimo, ir tepasigaili mūsų visų.
Šį Įsikūnijimo lobį, neišdildomai paženklintą išpažinėjų liudijimu ir tikėjimo kankinių auka, kankinystę patyrusi Konstantinopolio Bažnyčia per amžius išsaugojo nepaliestą, nešdama sunkų atsakomybės kryžių už Dievo Bažnyčių tvirtumą ir gerovę.
Gyvą tų senųjų kovų už žmogaus dvasinę laisvę atspindį šiandien regime jūsų šalyje, Lietuvoje, naujai įsteigto mūsų Egzarchato dvasininkų asmenyse ir jų tarnystėje. Broliai, stovintys prieš mūsų kuklumą, atneša krašto, patyrusio žiaurius užkariavimus, smurtu perbraižytas sienas ir prievarta primestas tapatybes, pulsą ir skausmą, bet taip pat ir viltį.
Patriarchinio Egzarchato įsteigimas peržengia siauras formalaus juridinio akto ribas. Tai dvasinės laisvės atkūrimo ženklas. Šventoji Didžioji Kristaus Bažnyčia nepamiršta savo kaimenės. Ortodoksų tikintieji Baltijos kraštuose, atsisakę tapatinti kanoniškumą su pavergimu ar tikėjimo pajungimu pasaulietinių imperijų interesams, iš naujo atrado Visuotiniame Patriarchate savo tikrąją dvasinę širdį – tėviškuosius namus, kurie lieka plačiai atviri ir pasirengę dovanoti gyvenimo Kristuje laisvę, laisvę nuo etnofiletizmo.
Prie šio šventojo altoriaus, prisikėlimo laukimo kupinoje šventoje aplinkoje, šiandien artiniesi tu, mylimas kandidate, kad būtum aprengtas dieviškąja malone. Tu esi pirmasis, priimantis diakono laipsnį Lietuvos Egzarchate, aukodamas visą savo būtį kaip brangią pirmieną naujam ir viltį nešančiam Bažnyčios daigynui šiose šiaurinėse platumose.
Šiandien šaukiamės Švenčiausiosios Dvasios malonės – Gyvybės Teikėjos, kuri steigia ir palaiko visą Bažnyčios pilnatvę, – kad ji padarytų tave dieviškosios valios įrankiu ir nuolankiu Dievo tautos tarnu.
Būti diakonu nėra asmeninis laimėjimas – tai visiškas savęs atidavimas. Tu esi pašauktas tarnauti giliai susiskaldžiusiame pasaulyje, pats tapdamas kelrodžiu į dangaus karalystę, regimu Bažnyčios veidu, kuris pasiekia žmogų net ribinėse jo būties situacijose.
Suteikdami tau vardą, pateikiame tavo būsimam keliui konkretų pavyzdį, kad šios aukštos tiesos neliktų vien abstrakčios teologinės sąvokos. Motina Bažnyčia Konstantinopolyje su jauduliu suteikia tau šventojo herojaus kankinio Platono vardą – pirmojo Estijos vyskupo Rygoje ir Talino vikaro.
Platonas nebuvo tik administratorius, bet tiesos kankinys. Paulus Kalbušas, kilęs iš šeimos, devynioliktojo amžiaus viduryje atradusios Ortodoksų tradicijos lobį, dešimtmečius paskyrė uoliai bendruomenės sielovadai Sankt Peterburge, statydamas didingas bažnyčias ir ugdydamas sielas. Galiausiai jis priėmė sunkų vyskupystės kryžių dramatišku istoriniu momentu, kai Spalio revoliucija jau skandino Rusijos žemę ateizmo tamsoje.
Su nepajudinama pirmųjų krikščionių išpažinėjų drąsa šventasis Platonas akis į akį stojo prieš pasaulietinio smurto absurdą, siekiantį ištrinti Dievo atvaizdą žmoguje. Atsisakęs tapatintis su bolševikų melu ir ryžtingai gynęs tautos teisę į nepriklausomą valstybingumą, jis buvo suimtas, žiauriai kankintas ir atsisakė pasirašyti iš anksto parengtus tardymo protokolus. Tikėjimas nekapituliuoja. Kankinystė pasiekia savo pilnatvę.
1919 m. sausio 14 d. Tartu mieste Estijoje Platonas buvo sušaudytas kartu su ortodoksų kunigais ir liuteronų pastoriais, savo krauju užantspauduodamas bendrą krikščionišką liudijimą prieš totalitarinį tikėjimo neigimą.
Tėve Platonai, nuo šios akimirkos tu prisiimi šios herojiškos aukos šventąjį paveldą, kurį mūsų Visuotinis Patriarchatas oficialiai patvirtino, kanonizuodamas šventąjį herojų kankinį Platoną 2000 metais.
Kova už Bažnyčios įtvirtinimą šiandienėje Lietuvos visuomenėje galbūt nėra lydima kraujo kankinystės, tačiau ji neabejotinai reiškiasi sąžinės kankinyste – dėl tų, kurie siekia paversti Ortodoksiją geopolitiniu įrankiu, ištrinant asmens laisvę.
Tamsa puola. Šviesa priešinasi.
Tu esi pašauktas stovėti šalia kiekvieno kenčiančio žmogaus, toli nuo tuštybės ir supasaulietintos puikybės, artėdamas prie artimo su tikra Gerojo Samarietio dvasia ir liudydamas tikrąją ortodoksinės krikščionybės pasiaukojimo laikyseną.
Brangus Vladimirai, tau patikėta Šiaurės Rytų Europoje saugoti šią gyvybę teikiančią garbingo Ortodoksijos centro – Visuotinio Patriarchato – liepsną, kuris per amžius, eidamas kryžiaus keliu, laiduoja Bažnyčios vienybę ir tiesą Kristuje.
Tavo tarnystė Egzarchate, darniai žengiant kartu su broliais dvasininkais, liudija nenutrūkstamą vieno Bažnyčios kūno gyvenimą ir visuotinį jo pašaukimą.
Nebijok kryžiaus. Įženk šiandien į savo Viešpaties džiaugsmą, turėdamas nenugalimą globėją – šventąjį herojų kankinį Platoną. O Parakletas, kuris nuolat papildo tai, ko trūksta, tegyvena gausiai tavyje ir padaro tave tikru Evangelijos darbininku per visus tavo gyvenimo metus.
O dabar ženk artyn, subdiakone Vladimirai Platonai.
