Ar šunys – nešvarūs gyvūnai?

Naujojo Skito vienuoliai su savo augintiniais

Mozės įstatymas skirsto gyvūnus į „švarius“ ir „nešvarius“, ir Bažnyčios viduramžių tekstai taip pat kalba apie tam tikrus „nešvarius“ gyvūnus, kurių negalima leisti į šventoves. Pasak senųjų papročių, šuniui užėjus į bažnyčią ji iš naujo turėjo būti „atšventinama“, tuo tarpu kai katės nuo senų laikų gyvendavo vienuolynuose ir laisvai vaikščiodavo po šventoves. Ar tai nereiškia, kad šunys – nešvarūs, o katės – švarūs gyvūnai?

Skirstymas į „švarius“ ir „nešvarius“ gyvūnus

Augintinių palaiminimas

Iš tiesų, krikščionims nėra savaime „švarių“ ir „nešvarių“ gyvūnų. Kaip rašo šventas Fotijus apie nešvarius gyvūnus Mozės įstatyme: „Švarieji nuo nešvariųjų buvo atskirti ne nuo pasaulio sukūrimo, bet dėl tam tikrų aplinkybių. [...] Tai [švarių ir nešvarių atskyrimas] buvo įvestas ne todėl, kad nešvarumas buvo jų prigimtinė savybė nuo pat sukūrimo momento, ne todėl, kad jie buvo nešvarūs iš prigimties, bet todėl, kad egiptiečių gentis juos naudojo nešvariai, blogai ir nešventai“. Krikščionių knygose tas skirstymas kyla jau ne iš Mozės įstatymo, o iš vietinių papročių. 

Dar mano seneliai, užaugę kaime, buvo pripratę sakyti, kad „šuns vieta prie būdos“ ir jiems atrodė neįprasta, kad žmonės juos leidžia į namus. Senovės miestuose buvo daug beglobių šunų, kurie užbėgę į bažnyčią galėjo ten ir pridaryti, ir atnešti ligų, todėl užsukus šuniui kunigai turėjo nurodymą viską gerai išvalyti ir iš naujo pašventinti šventovę. Katės, priešingai, save pačios valo ir dažnai buvo laikomos bažnyčiose kenkėjų gaudymui. Šiandien žmonės šunis laiko butuose, juos maudo ir kitaip jais rūpinasi, todėl juose nieko nešvaraus nėra. Jeigu su tokiu šunimi žmogus netyčia užeis į bažnyčią, nieko peršventinti nereikia. Jeigu kažkas mūsų laikais sako, kad šunys savaime yra nešvarūs, tai jau yra prietarai. 

Visgi, į pamaldas vestis šunų mums nėra įprasta – matyt, dėl tos pačios priežasties, dėl ko jų neleidžia ir įvairios kavinės ar kitos įstaigos – tai mūsų kultūroje nėra kultūrinė norma. Ne visi šunys yra vienodai gerai išauklėti, išdresuoti, kažkas iš tiesų gali tiesiogine to žodžio prasme priteršti, o kažkas – kelti pavojų aplinkiniams. Ir tai kelia diskomfortą žmonėms, o į bažnyčią einame ramiai pasimelsti ir stengiamės kitiems nekliudyti maldos ir susikaupimo. 

Gyvūnai Bažnyčioje

Pasak Biblijos, žmonės buvo sukurti Dievo kaip šio pasaulio tvarkytojai – Dievo sodo prižiūrėtojai. Esame pašaukti rūpintis kūrinija, mylėti gyvūnus. Todėl Bažnyčia nuo seno turi gyvulių laiminimo apeigas, o XX a., išplitus naminiams augintiniams, atsirado ir augintinių laiminimo apeigos. Tiesa, paprastai augintinių neveda į bažnyčią, o laimina šalia jos, bet vėlgi, tai mūsų kultūrinė norma. 

JAV yra ortodoksų vienuolynas (Naujasis Skitas) kuris profesionaliai verčiasi šunų veisimu ir dresavimu. Vienuoliai parduoda pačių užaugintus, profesionaliai dresuotus šunis, taip pat priima nedrausmingus šunis „perauklėjimui“ ir organizuoja mokymus šeimininkams. 

Prieš kelis metus ortodoksų socialiniuose tinkluose plito vaizdo įrašas iš JAV, kur policijos nuovada surengė atsisveikinimo pamaldas ortodoksų bažnyčioje su policijos pareigūnų, kuris buvo... Šuo. Žinoma, niekas jo bažnyčioje „nešarvojo“, tik pastatė nuotraukas, pasidalino prisiminimais ir atliko padėkos maldą už Dievo kūrinius, kurioje padėkojo ir konkrečiai už savo buvusį pareigūną

Šuns – policijos pareigūno – atminimo pamaldos

Šuns – policijos pareigūno – atminimo pamaldos

Apibendrinimas

Taigi, krikščionims nėra savaime „švarių“ ir „nešvarių“ gyvūnų, esame pašaukti juos mylėti ir jais rūpintis, tačiau savaime suprantama, kad turi veikti sveikas protas – kai kurie gyvūnai, patys to nesuprasdami, gali tikrai priteršti. Iš šių sveiko proto ir šventovės kaip ypatingos, šventos erdvės sampratos ir kyla įvairūs ribojimai susiję su gyvūnais. Mūsų šventovės turi būti švarios, gražios ir pašvęstos Dievui, todėl stengiamės jas saugoti. Bet su gyvūnų prigimtine „nešvara“ tai neturi nieko bendro.