Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho Šv. Velykų laiškas (2023)
+
Baltramiejus
Dievo malone
Konstantinopolio – Naujosios
Romos
arkivyskupas
ir Visuotinis patriarchas
VISAI BAŽNYČIAI: MALONĖ, RAMYBĖ IR GAILESTINGUMAS NUO ŠLOVĖJE PRISIKĖLUSIO KRISTAUS, TEBŪNIE JUMS VISIEMS!
Garbingieji broliai vyskupai ir palaimintieji vaikai
Viešpatyje,
Dievo malone
sulaukę visa gelbstinčio Viešpaties Prisikėlimo, per kurį buvo panaikinta
mirties valdžia ir visai žmonijai atverti rojaus vartai, siunčiame jums visiems
savo velykinius sveikinimus ir nuoširdžiausius linkėjimus, skelbdami pasauliui
džiaugsmą teikiančią žinią: „Kristus prisikėlė!“.
Bažnyčios gyvenimą
visose jo srityse nuolat gaivina neišpasakytas Prisikėlimo džiaugsmas.
Prisikėlimo patirtį liudija mūsų tikėjimo šventųjų ir kankinių darbai, taip pat
Bažnyčios liturginis ir sakramentinis gyvenimas, Evangelijos skelbimas „iki pat
pasaulio pakraščių“, tikinčiųjų pamaldumas ir dvasingumas, jų pasiaukojanti
meilė ir krikščioniškas elgesys, taip pat tvirtas tikėjimas, kad ateina
pasaulis, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei
sielvarto“ (Apr 21, 4).
Prisikėlime ir per
Prisikėlimą viskas juda į tobulumą Dievo karalystėje. Ši eschatologinė
motyvacija krikščionių ortodoksų gyvenimui šiame pasaulyje visada teikė
dinamikos, tarnavo kaip veiklos perspektyva. Nors kažkas sakytų priešingai,
tačiau būtent dėl eschatologinės savo gyvenimo orientacijos Bažnyčia niekada
nesileido į kompromisus su blogiu, nepasidavė įvairiausioms jo apraiškoms šiame
pasaulyje. Bažnyčia taip pat neneigė skausmo ir mirties tikrovės. Ji neignoravo
žmogiškosios būties dviprasmiškumo. Ir galiausiai ji niekada nelaikė kovos už
teisingesnį pasaulį svetima savo misijai.
Vis dėlto Bažnyčia
visada žinojo, kad skausmas ir kryžius nėra galutinė tikrovė. Krikščioniškojo
gyvenimo patirties kvintesencija yra įsitikinimas, kad per Kryžių ir „ankštus
vartus“ esame vedami į Prisikėlimą. Šį tikėjimą atspindi tai, kad bažnytinio
gyvenimo šerdis, šventoji Eucharistija, yra iš esmės susijusi su Kristaus
Prisikėlimu. Ortodoksų tradicijoje, kaip pabrėžia šviesios atminties Pergamo
metropolitas Jonas, šventoji Eucharistija „yra kupina džiaugsmo ir šviesos...,
nes ji remiasi ne Kryžiumi ir kančios idealizavimu, bet Prisikėlimu kaip
Kryžiaus kančios transcendencija“ [1]. Šventoji Eucharistija perkelia mus į Golgotą
ne tam, kad ten pasiliktume, bet kad per Kryžių būtume vedami į amžinai
spindinčios Dievo karalystės šlovę. Ortodoksų tikėjimas įveikia utopinio
„išganymo be Kryžiaus“ ir egzistencinės Kryžiaus katastrofos „be Prisikėlimo“
idėjas.
Mūsų dalyvavimas Kristaus
Prisikėlime per Bažnyčios sakramentą, viena vertus, paneigia bet kokį utopizmą
ir tariamo rojaus, žadančio nevaržomą, egoistišką savęs patenkinimą, vaikymąsi,
o, kita vertus, peržengia beviltišką vergovę tariamai neįveikiamam blogiui, nes
iš Kristaus Kryžiaus kyla Prisikėlimas,
teikiantis „begalinę linksmybę“, „amžinosios šlovės džiaugsmą“. Mirties
sunaikinimas per mūsų Gelbėtojo Kryžių ir Jo Prisikėlimą pakylėja mūsų
gyvenimus grąžindamas jiems jų pirminę dievažmogiškąją esmę ir dangiškąjį
pašaukimą.
Gyvendami Kristuje
mes suprantame, kad dabartinis gyvenimas nėra visas mūsų gyvenimas, kad mūsų
biologinė mirtis nėra mūsų egzistencijos pabaiga ar išnykimas. Biologinės
gyvenimo ribos nėra galutinės gyvenimo ribos. Juk jausmas, kad gyvenimas yra
negrįžtama „kelionė mirties link“, veda į egzistencinę aklavietę, į depresiją
ir nihilizmą, į abejingumą tam, kas gyvenime iš tiesų svarbu. Mokslas,
finansinė ar socialinė pažanga nepajėgia pasiūlyti tvaraus atsakymo ar
išeities. Krikščionys yra „turintys viltį“ (1 Tes 4, 13), jie laukia
ateinančios Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Karalystės kaip galutinės
tikrovės, kaip gyvenimo ir pažinimo išsipildymo, kaip džiaugsmo pilnatvės ne
tik būsimosioms kartoms, bet ir visai žmonijai nuo pat jos atsiradimo iki
pasaulio pabaigos.
Ši istorijos ir amžinybės vizija, ortodoksų tikėjimo, laikysenos ir kultūros „prisikėlimiška“ prigimtis (būtent neabejotinas faktas, kad didysis Tiesos stebuklas apreiškiamas tik „tiems, kurie tikėdami garbina paslaptį“) – yra tai, ką šiandien esame pašaukti liudyti transcendenciją atmetančioje civilizacijoje, kai žmogaus egzistencijos dvasinė tapatybė yra pamirštama.
Giesmėmis, himnais
ir dvasiniais gyriais šloviname Viešpatį, prisikėlusį iš numirusių ir visus
apšviečiantį amžinuoju gyvenimu. Su džiaugsmu dalyvaujame „visiems bendroje
šventėje“. Ir meldžiame Visagalį, Išmintingą ir Gailestingą visų Kūrėją ir
Atpirkėją atnešti pasauliui taiką ir suteikti žmonijai visas savo gelbstinčias
dovanas, kad Jo galingas ir didingas vardas būtų šlovinamas ir aukštinamas
dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen!
Iš Fanaro, 2023 m.
Šventosios Velykos
+ Baltramiejus
uoliai
besimeldžiantis už jus Dievui
[1] Žr. jo veikalą Eschatology and History: Works 1: Ecclesiological Studies (Athens: Domos Books, 2016), 498.