Evoliucija paaiškina viską be Dievo (?)
Šiandien mokslo bendruomenėje yra visuotinai priimta evoliucijos teorija, jos moko ir mokykloje. Tai teorija apie tai, kad iš kartos į kartą paveldimi gyvų būtybių bruožai keičiasi, ir perduodant pasikeitusius bruožus ateities kartoms atsiranda naujos gyvų būtybių rūšys. Šiuolaikinė teorijos versija paveldimų bruožų pokyčius aiškina atsitiktinėmis genetinėmis mutacijomis. Tačiau ne visi pasikeitę bruožai yra perduodami ateities kartoms, nes kai kurie pasikeitę bruožai tampa nebesuderinami su gyvenimu (arba atvirkščiai - senieji bruožai nebetinka gyvenimui, o tik naujieji tinka). Juk gyvos būtybės gyvena tam tikroje terpėje, tam tikromis sąlygomis, ir išgyvena tik tie, kieno bruožai tinka gyventi toje aplinkoje, kiti miršta. Tai vadinama natūraliąją atranka, kai natūralios sąlygos, kurios pačios nuolat kinta, lemia kuriuos bruožus turinčios būtybės išgyvena.
Be natūralios atrankos gyvūnų, skirtingai nei grybų, augalų, archėjų, bakterijų ar protistų pasaulyje dar egzistuoja vadinamoji seksualinė, kur bruožų perdavimui nepakanka vien išgyventi, patinai ir patelės dar vienas kitą renkasi ir vyksta antrinė selekcija (atranka). Galop dar be natūralios ir seksualinės egzistuoja žmogiškoji selekcija, kur žmogus, augindamas augalus ar gyvūnus, atrenka turinčius tam tikrų bruožų ir daugina/veisia, tuo tarpu neturinčių reikiamų bruožų nedaugina/neveisia. Taip išvedamamos ir bulvių, ir šunų veislės.
Kažkam atrodo, kad ši schema yra visiškai nauja ir puikiai be Dievo paaiškina rūšių atsiradimą. Juk gyvos būtybės tiesiog veisiasi, vienos gyvena, kitos miršta ir kas išgyvena, tas. Tik aštrus protas kelia kelis kitus klausimus - pirmas, tai kas tai per stebuklas, kad staiga viena iš milijonų biologinių rūšių pradėjo save suvokti, statyti miestus, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir kurti poeziją? Antras - kas tai per stebuklas, kad negyva materija staiga davė pradžią gyvybei apskritai, kažkam visai kitam, nei negyva materija (abiogenezė)? Nejaugi miestai, muzika, literatūra, menas - visa tai tik klaida, iš tikro maskuojanti žmogbeždžionių norą perduoti savo genus? O kam juos iš viso perduoti, jei negyvoji materija ramiai sau guli šalia kelio ir nevirsta gyvybe, kas tai iš vis per nesusipratimas, kad dalis materijos pradėjo savarankiškai judėti ir siekti perduoti savo genus, siekti išgyventi, išlikti? Kas tau yra, ameba, kad negali sau ramiai gulėti negyva kaip mineralai, o nori perduoti savo gyvybę kitam?
Iš tiesų, pati gyvybės raidos kaip ir rūšių koncepcija nėra nauja. Antikos filosofai žinojo, kad yra gyvų ir negyvų būtybių rūšys (eidai, dėl kurių rusų kalboje ir šiandien "вид" reiškia ir rūšį, ir išvaizdą), kad jos stengiasi savo išsaugoti, kad biologinės būtybės kinta, ką jie vadino entelechija. Tik entelechijoje - gyvų būtybių raidoje - visada yra telos, tikslas. Šiuolaikinė biologija, chemija ir fizika kalba tik apie Alfa, pradžios tašką, kaip pradedant didžiuoju sprogimu viskas vystėsi, augo, kūrėsi, o senoji filosofija kalbėjo ir apie paskutinę alfabeto raidę Omega - kurlink viskas juda. Šiuolaikiniam gamtos mokslui pastarasis kalbėjimas atrodo beprasmis, nes eksperimentais neįrodomas, bet jis išlieka prasmingas filosofijos ir religijos kontekste.
Juk kai žmogus veda naują šunų veislę, viską galima paaiškinti biologiškai. Štai tas šuva negavo priėjimo prie ėdalo ir patelių, o anas paliko palikuonis, visiškai natūrali atranka. O žmogus tame irgi tik gamtos jėga - juk jis pats veda šunų veislę tik todėl, kad pats tesiekia padauginti savo genus, šuo jam bus pagalbinė priemonė. Bet jei paklausime paties žmogaus, gali paaiškėti, kad tai buvo visiškai racionalus procesas neturįs nieko bendro su praktiniu aspektu - jis sąmoningai vedė šunų veislę, kuri jam atrodė graži. Jam gražu mažas šuo su nedideliu snukiu ir ilgais plaukais ir jis nesiruošia jo niekur praktiškai panaudoti. Ir iš tikro gerai pažiūrėjus į šunį, mes sakytume - na, tą galima buvo iškart suprasti...
Taip ir su visa žeme - kai susiduriame su tokiais stebuklais, kaip gyvybė, sąmonė ir kultūra, argi nekyla mintis, kad visi tie atsitiktiniai sąlygų pokyčiai, visa ta natūrali atranka turi ne tik išeigos tašką, bet ir galutinį tikslą, telos, ir visa tai yra visatos entelechijos - tikslingo vystymosi pagal Kūrėjo planą - dalis? Dargi galima prisiminti Dreiko lygtį, pagal kurią mus turėtų visoje visatoje supti ne tik gyvybė, bet civilizacijos... Jeigu ir toliau visi moksliniai tyrimai rodys, kad milžiniškoje visatoje mes vieni, tai kils pagrįstas klausimas, ar tikrai tai neturi prasmės, jeigu matematinės tikimybės požiūriu visata turėtų knibždėte knibždėti civilizacijomis?
Mokslinės teorijos neatsako į filosofinius ir religinius klausimus, jie išlieka. Tik žmogus gali pasimesti jose dėl detalių gausos. Idėjos apie visatos ir gyvybės raidą egzistavo ir 2500 m. atgal, tik tais laikais niekam nekilo mintis, kad raidos faktas gali paneigti tikslo egzistavimą...
