Ateizmas, mokslas ir religija
Šiemet išeina naujasis ateistų Richard Dawkins ir Lawrence Krauss dokumentinio pobūdžio filmas „Netikintysis“ („The Unbeliever“). Šie du žmonės - vieni garsiausių judėjimo, vadinamo „naujuoju ateizmu“, atstovai. Iš tiesų šiame judėjime nėra nieko „naujo“, išskyrus jo „misiologinį“, „evangelizacinį“ pobūdį, analogiška JAV protestantų užsidegimui. Savo recenzijoje (o) apie naująjį filmą filosofas dr. William Craig jį apibūdino kaip „lėkštą, nuobodų ir nacizišką“.
Šio filmo pristatymo filmuke negirdime nieko, išskyrus mokslo ir religijos konfrontaciją, „mokslinį pasaulėvaizdį“, kritinį mąstymą ir apie tai, kaip mokslas remiasi faktais. Kaip pastebi W. Craig, jokie šio filmo teiginiai pačiame filme nėra argumentuojami. O visi jie, bet kurio kvalifikuoto filosofo akimis, yra tiesiog juokingi. Peržvelkime juos nuo galo:
1. MOKSLAS - TAI PASAULĖŽIŪRA, BESIREMIANTI FAKTAIS?
Paprastai šiuo teiginiu norima pasakyti, jog mokslas remiasi faktais, t.y. pasitinka tikrovę „atviru protu“ ir visą savo pasaulėvaizdį formuoja tik pagal faktinę medžiagą. Šis teiginys, mokslo filosofijos požiūriu, yra paprasčiausia netiesa.
a) Psichologinis ir epistemologinis aspektai. Pirma, toks teiginys suponuoja, kad egzistuoja visiems vienodai patiriami faktai. Tai yra netiesa. Nors faktai turi objektyvų, aspektą, t.y. nepriklausomą nuo mūsų sąmonės, tačiau jie visada išgyvenami subjektyviai, t.y. priklausomi nuo mūsų sąmonės.
Pirmas ir silpnesnis to pavyzdys yra klasikinis socialinės psichologijos eksperimentas „Užpuolimas“, tarp kitko, rodytas tarybiniame filme „Aš ir kiti“. Į studentų pilną auditoriją netikėtai įsiveržia grupė kaukėtų užpuolikų ir pagrobia dėstytoją. Po to studentai yra apklausiami apie užpuolimo detales. Beveik kiekvieno studento parodymai skiriasi, netgi vienas kitam prieštarauja, o kai vienas studentas išgirsta kitų studentų spėjimus, jų versijos pastoviai „slenka“ ir keičiasi.
„Užpuolimas“ - socialinės psichologijos eksperimentas, demonstruojamas filme „Aš ir kiti“
Tai rodo vieną subjektyvaus faktų patyrimo aspektą. Tai, kaip mes patiriame faktą priklauso nuo mūsų psichologijos (nuo emocinės būklės, lūkesčių ir t.t.. ir t.t..). Mes kaip žmogiškos būtybės neturime faktų kaip kažko duoto, kiekvienas faktas iškart turi savyje mūsų lūkesčius. Tačiau šis reiškinys turi ir epistemologinę pusę.
Pavyzdys buvo socialinis, tačiau ta pati logika yra stebima mokslinio tyrimo eigoje. Galima duoti dviems žmonėms - mokslininkui ir paprastam žmogui iš gatvės - rentgeno nuotraukas ar pažvelgti per mikroskopą, ir tai, ką jiedu matys, kardinaliai skirsis. Nors jie turės tuos pačius juslių duomenis (prieš juos bus tas pats objektas, kuris taip pat veiks penkias jų jusles - klausą, regą, uoslę, lytėjimą, skonį), tačiau mokslininkas juodose rentgeno nuotraukos dėmėse įžvelgs žmogaus kūno organus ir t.t.., per mikroskopą matys įvairiais ląstelių struktūras. Šie efektai yra gerai žinomi mokslininkams, todėl studentai yra mokomi dirbti su rentgeno nuotraukomis ir t.t.., kad mokėtų jose įžvelgti tai, ką reikia įžvelgti. Kiekvieno mokslinio tyrimo eigoje dalyvauja tyrinėtojo lūkesčiai ir turimas teorinis žinojimas, pagal kurį mokslininkas įžvelgia dėsningumus ir savybes, kurios nėra duotos juslėse, o žinomos iš teorijos.
Tokiu pat statusu eksperimente „Užpuolimas“ veikė įvairios studentų žinios (pradedant stereotipais, baigiant mokslinėmis žiniomis apie nusikaltimus).
Tokiu pat statusu eksperimente „Užpuolimas“ veikė įvairios studentų žinios (pradedant stereotipais, baigiant mokslinėmis žiniomis apie nusikaltimus).
b) Loginis aspektas. Antra, toks teiginys implikuoja, jog mokslas remiasi indukcine logika, t.y. iš paskirų teiginių išveda bendruosius (1. Ši antis turi savybę X; 2. Ši antis turi savybę X; [...] n. Ši antis turi savybę x; Išvada: Visos antys turi savybę X). Taip mokslas neveikia.
Didžioji dalis mokslo teiginių yra paremti ne stebėjimu, o eksperimentu. Eksperimentų galima atlikti begalybę. Tai reiškia, vadovaujantis indukcine logika, vieno eksperimento teisingumo tikimybė yra vienetas padalytas iš begalybės, nes vienas eksperimentas tėra duomenys iš vieno atvejo, bet galimų yra begalybė (galime atlikti begalybę eksperimentų). Tai reiškia, jog, vadovaujantis tik indukcine logika, eksperimento teisingumo tikimybė yra lygi nuliui.
Tikrovėje mokslas naudojasi dar ir dedukcija (paskirų teiginių išvedimu iš bendrųjų). Būtent dedukciniu metodu yra gaunamos hipotezės, didžiosios teorijos ir taip toliau. Tik todėl eksperimentas yra patikimas mokslinės teorijos pamatas. O iš viso, kas pasakyta, tiesiogiai plaukia, jog mokslas nekonstruoja savo pasaulėvaizdžio „vien pagal faktinę medžiagą“, o aiškina faktus per jau egzistuojančią teoriją. Faktinė medžiaga ir teorinė medžiaga daro vienas kitam įtaką, tačiau mokslininkas nerenka faktų tarsi grybų ir nekuria pagal tai teorijos, jis daro mokslinį tyrimą jau žinodamas, ko ieško ir ko tikisi, o eksperimento baigtį, kokia ji bebūtų, jis tikisi paaiškinti savo turima teorija. Net tarkim jei eksperimentatorius tikisi vienos eksperimento baigties, o ji įvyksta priešinga, jis vis tiek gali toliau laikytis savo senosios teorijos, senojo pasaulėvaizdžio, nes tam faktui gali sugalvoti pagrindimą, blogiausiu atveju, gali sugalvoti paaiškinimą, kodėl šis atvejis yra išimtinis.
Čia dar galima pridurti tai, jog yra dar vienas rimtas socialinis moksliškumo kriterijus - tyrimo aktualumas. Tai, kad mokslas nekonstruoja savo teorijos tiesiog pagal visus iš eilės sutinkamus realybėje faktus rodo ir tai, jog mokslas tiria tik tai, kas jam pačiam atrodo svarbu. Net jeigu kas nors nustatytų vidutinį visų Lietuvos gyventojų nagų ilgį kaip faktą, tai nebūtų mokslinis faktas ir mokslininkai vargu ar į tai atsižvelgtų savo pasaulėvaizdyje, nes šis faktas nėra aktualus mokslui. Mokslinė teorija yra konstruojama tik pagal tuos faktus, kurie tai teorijai iš anksto atrodo svarbūs jos pačios atžvilgiu.
Mokslo teorijos ir pasaulėvaizdžiai keičiasi ne dėl mechaninio faktų prikaupimo, o todėl, kad sugalvojama geriau tikrovę paaiškinti teorija.
Mokslo teorijos ir pasaulėvaizdžiai keičiasi ne dėl mechaninio faktų prikaupimo, o todėl, kad sugalvojama geriau tikrovę paaiškinti teorija.
IŠVADA. Taigi, su teiginiu, jog „mokslas yra pasaulėžiūra besiremianti faktais“ sutikti galima, bet tik tuo atveju, kai šituo norima pasakyti, jog kiekvienas faktas turi ne tik objektyvų, o ir subjektyvų aspektą, kad kiekvienas faktas yra suvokiamas tik dėka jau turimos iš anksto teorijos ir kad mokslas nerenka faktų kaip grybų, o renkasi tik jam pačiam aktualius faktus.
2. AR MOKSLAS PRIEŠTARAUJA RELIGIJAI?
Apsiribojant krikščionybės ir jai artimų religijų atveju, mokslas tikrai neprieštarauja religijai ir negali jai prieštarauti, nes mokslo ir religijos teiginiai yra apie skirtingas būties sritis. Mokslinės teorijos yra apie fizinę, objektyvią juslinę tikrovę, krikščionybę apie šią tikrovę jokių teiginių nedaro (išskyrus atskirus ir antrinius, tokius, kaip Kristaus žemiškasis gyvenimas etc., kurie gali būti ir yra patvirtinti mokslo duomenimis). Religijos klausimai, tokie, kaip atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą, negali padaryti jokio tiesioginio poveikio mokslo turiniui, nes su juo nėra susijęs.
Kai kurie ateistai bando prikišti, kad neva tikėjimas Dievu sugriautų mokslą, nes tada apie bet ko priežastis galima būtų atsakyti tiesiog: „taip Dievas padarė“. Tai yra itin kvailas priekaištas. Pirma, jau aptarėme, jog mokslui kaip tokiam svarbus ne bet koks žinojimas, o tik tas, kurį konkreti mokslinė teorija apsibrėžia kaip jai aktualų. Antra, šitoks priekaištas remiasi pirminių ir antrinių priežasčių supainiojimu. Mokslas tiria tik antrines priežastis, t.y. fizinio vyksmo priežastis, o pirmąsias priežastis tiria filosofija. Pirmosios priežasties atžvilgiu teisinga sakyti, kad viskas vyksta tik todėl, kad viską padarė ir daro Dievas, tačiau tai nėra mokslinis teiginys, tai yra metafizinis arba religinis teiginys, o mokslas tiria antrines priežastis, todėl jam šio teiginio teisingumas arba klaidingumas įtakos neturi.
Yra toks anekdotinis pavyzdys, apie tai, kaip skęstant jūreiviui jis meldėsi, jog Dievas jį išgelbėtų. Besimeldžiant atplaukė vienas rąstas, po to antras, po to trečias. Jūreivis nuskendo, po mirties sutikęs Dievą papriekaištavo: „kodėl tu manęs neišgelbėjai?“, Dievas atsakė: „aš tau gi atsiunčiau tris rąstus!“. Šis anekdotas iliustruoja priežastingumo supainiojimą, nes jūreivis siekė, jog Dievas kažkokiu būdu būtų ne tik pirminė, bet ir antrinė jo išsigelbėjimo priežastis.
Kai kurie ateistai bando prikišti, kad neva tikėjimas Dievu sugriautų mokslą, nes tada apie bet ko priežastis galima būtų atsakyti tiesiog: „taip Dievas padarė“. Tai yra itin kvailas priekaištas. Pirma, jau aptarėme, jog mokslui kaip tokiam svarbus ne bet koks žinojimas, o tik tas, kurį konkreti mokslinė teorija apsibrėžia kaip jai aktualų. Antra, šitoks priekaištas remiasi pirminių ir antrinių priežasčių supainiojimu. Mokslas tiria tik antrines priežastis, t.y. fizinio vyksmo priežastis, o pirmąsias priežastis tiria filosofija. Pirmosios priežasties atžvilgiu teisinga sakyti, kad viskas vyksta tik todėl, kad viską padarė ir daro Dievas, tačiau tai nėra mokslinis teiginys, tai yra metafizinis arba religinis teiginys, o mokslas tiria antrines priežastis, todėl jam šio teiginio teisingumas arba klaidingumas įtakos neturi.
Yra toks anekdotinis pavyzdys, apie tai, kaip skęstant jūreiviui jis meldėsi, jog Dievas jį išgelbėtų. Besimeldžiant atplaukė vienas rąstas, po to antras, po to trečias. Jūreivis nuskendo, po mirties sutikęs Dievą papriekaištavo: „kodėl tu manęs neišgelbėjai?“, Dievas atsakė: „aš tau gi atsiunčiau tris rąstus!“. Šis anekdotas iliustruoja priežastingumo supainiojimą, nes jūreivis siekė, jog Dievas kažkokiu būdu būtų ne tik pirminė, bet ir antrinė jo išsigelbėjimo priežastis.
3. KRITINIS MĄSTYMAS
Šie „naujojo ateizmo šaukliai“ realiai nepasako nieko naujo, o atkartoja labai seniai paneigtus filosofinius argumentus. Tai rodo visišką jų mąstymo nekritiškumą. Tvarkingas kritinis mąstymas numato dalyko galimybės sąlygų apsibrėžimą, jo ribų nustatymą ir įvertinimą. Kritiškai vertindami „naująjį ateizmą“ matome, jog šis judėjimas neturi nieko bendro su mokslo turiniu, o stumia žmonėms grynai metafizinio pobūdžio teiginius: apie visatą valdančius atsitiktinumus, baimės atsisakymą Dievo ar mirties atžvilgiu, galimą kokybės redukciją į kokybę (virsmai aiškinami kiekybiniais sudarančiųjų dalelių pokyčiais) ir taip toliau ir taip toliau. Čia mano įvardyti teiginiai kažkada sudarė Epikūro metafizikos pagrindą, tik skirtumas tas, jog Epikūras suprato, jog jo teorija remiasi filosofine intuicija ir argumentu, o ne juslių parodymų turiniu, o Dawkinsas to nesupranta arba nenori suprasti.
Buvimas teistu ar ateistu savaime nenurodo į mąstymo kritiškumą ar nekritiškumą, nes abi šios pasaulėžiūros yra metafizinės. Nesvarbu, kad ateizmas apsibrėžia save per vienos idėjos - Dievo - neigimą, tačiau ateistas vis tiek privalo prisiimti tam tikrą metafizinį pasaulėvaizdį - materialistinį, natūralistinį ar kokį kitą.
PABAIGA
Nėra tokio pobūdžio, kokiu norėtų Dawkinsas, jokio „mokslinio pasaulėvaidzdžio“, kuris atsakytų į pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas? Ką aš turėčiau daryti? Ir taip toliau... Mokslinis pasaulėvaizdis gali tik panoramiškai aptarti mokslo atradimus fizinio pasaulio tyrimų srityje.
Taip pat skaitykite: Mokslas ir religija
Šie „naujojo ateizmo šaukliai“ realiai nepasako nieko naujo, o atkartoja labai seniai paneigtus filosofinius argumentus. Tai rodo visišką jų mąstymo nekritiškumą. Tvarkingas kritinis mąstymas numato dalyko galimybės sąlygų apsibrėžimą, jo ribų nustatymą ir įvertinimą. Kritiškai vertindami „naująjį ateizmą“ matome, jog šis judėjimas neturi nieko bendro su mokslo turiniu, o stumia žmonėms grynai metafizinio pobūdžio teiginius: apie visatą valdančius atsitiktinumus, baimės atsisakymą Dievo ar mirties atžvilgiu, galimą kokybės redukciją į kokybę (virsmai aiškinami kiekybiniais sudarančiųjų dalelių pokyčiais) ir taip toliau ir taip toliau. Čia mano įvardyti teiginiai kažkada sudarė Epikūro metafizikos pagrindą, tik skirtumas tas, jog Epikūras suprato, jog jo teorija remiasi filosofine intuicija ir argumentu, o ne juslių parodymų turiniu, o Dawkinsas to nesupranta arba nenori suprasti.
Buvimas teistu ar ateistu savaime nenurodo į mąstymo kritiškumą ar nekritiškumą, nes abi šios pasaulėžiūros yra metafizinės. Nesvarbu, kad ateizmas apsibrėžia save per vienos idėjos - Dievo - neigimą, tačiau ateistas vis tiek privalo prisiimti tam tikrą metafizinį pasaulėvaizdį - materialistinį, natūralistinį ar kokį kitą.
PABAIGA
Nėra tokio pobūdžio, kokiu norėtų Dawkinsas, jokio „mokslinio pasaulėvaidzdžio“, kuris atsakytų į pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas? Ką aš turėčiau daryti? Ir taip toliau... Mokslinis pasaulėvaizdis gali tik panoramiškai aptarti mokslo atradimus fizinio pasaulio tyrimų srityje.
Taip pat skaitykite: Mokslas ir religija
