V.Seliavko: Pamokslas apie muitininką ir fariziejų

Fariziejus ir muitininkas

Palyginimas apie muitininką ir fariziejų

¹⁰ „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. ¹¹ Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. ¹² Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. ¹³ O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' ¹⁴ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18, 10-14)

Palyginimas apie fariziejų ir muitininką yra visiems labai gerai žinomas. Kertinis šio palyginimo akmuo atspindi moralinį Jėzaus mokymą ir atskleidžia Dievo požiūrį į žmogaus elgesio motyvaciją.

Skaitydami Šventąjį Raštą turėjome pastebėti, kad informacija, mokymas bei Apreiškimas čia perduodamas per veiksmą. Mes beveik nematome Biblijoje filosofinių ar teologinių paaiškinimų. Viskas dėstoma Rytų simbolių kalba, veiksmais ir pavyzdžiais.

Šiame palyginime nuo pat pradžių iki padarytos išvados skaitytojas ar klausytojas jau supranta, kokia pamoka paslėpta šioje istorijoje. Nors mes nežinome, ką padarė fariziejus arba kaip už savo nuodėmes atgailavo muitininkas. Jėzus palieka tai Dievo teismui. Pagrindinę mintį mes suprantame be detalios informacijos. Pirmoje eilutėje aprašytas kontrastas tarp dviejų personažų, užėjusių į Šventyklą, iš abiejų laikysenos ir maldų turinio daroma išankstinė išvada. Mokytojas tik konstatuoja, kad vienas rado pateisinimą Dievo akyse, o kitas ne.

Palyginimo neigiamas personažas yra fariziejus, nors Lukas kreipiasi ne tik į fariziejus, bet į platesnę auditoriją ir net į apaštalus, įsitikinusius savo teisumu, niekinančius kitus. Judėjų teologija siekė teisumo per Mozės Įstatymo su Talmudo reikalavimais vykdymą. Apaštalai, nors ir ne visi, tapatinosi su teisuoliais, kurie pasirinko Toros Mokytoją, kuris veda juos į Dangaus Karalystę, jautėsi išrinktaisiais. Štai jiems visų pirma ir nuskambėjo tas pamokslas, kaip matome nuo pradžios: „9 Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino...“ Tas „kai kuriems“ skamba kaip: „prieš kai kuriuos“, nes kito niekinimas stabdo dvasinį augimą.

Toliau prasideda pats veiksmas – į Šventyklą užeina du žmonės. Fariziejus ir muitininkas. Fariziejus „taip sau vienas meldėsi“, t. y. jis meldėsi vienas sau, jis nejautė poreikio melstis Dievui, tik pranešti apie savo pasiekimus ir teisumą. Jis net neprašė Dievo malonės. Jis jau pats save pateisino, nes buvo įsitikinęs, kad Dievas jau nebeturi kito pasirinkimo po tokio sąrašo gerų darbų. Muitininkas – atvirkščiai, prašė ir gavo. Štai ir pirma išvada – Dievo reikia prašyti, o ne reikalauti, ne manipuliuoti atliktais gerais darbais, lyg Dievas jau skolingas už mūsų jo įsakymų įvykdymą. Nesuvokiantis to fariziejus pristatė visą savo gerų darbų katalogą, bet Jėzaus ir Dievo akyse tai banalus pasigyrimas ir kvailystė.

Kurioziška viršūnė buvo pasiekta, kai fariziejus arogantiškai susilygino su muitininku. Šiame kontekste fariziejus nėra išskirtinis, toks maldos žanras buvo paplitęs tarp palestiniečių. Jėzus šiame palyginime parodo, kad tokios mintys žemina patį „maldininką.“ Štai ir antra išvada – nereikia lyginti savęs su kitais, nes mes labai skirtingi ir nelygų startą turėjome. Svarbu, kokie mes būsime savo gyvenimo pabaigoje.

Visai kitoks pavyzdys buvo parodytas muitininko. Jo nuleistos akys, mušimasis į krūtinę ir pilna savikritikos malda: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' išteisino ji. Dar yra viena išvada – į save reikia žiūrėti kritiškai.

Tokia Naujojo Testamento moralinė doktrina nėra visiškai nauja. Apie sugrudusia prieš Dievą širdį giedojo karalius pranašas Dovydas 51 psalmėje:

Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, –

tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,

sugrudusios ir atgailaujančios.

Palyginimo muitininkas Dovydo žodžiais meldžia Dievą atleisti ir Dievas atleidžia. Dar viena išvada apie atleidimą ne pagal mūsų darbus, o pagal Dievo malonę mes gauname išganymą.