Metr. prof. Kirilas Katerelos: Apeliacijos Konstantinopolio sostui teisė

Metropolitas Kirilas Katerelos – Ortodoksų Bažnyčios vyskupas, Bažnyčios istorijos ir kanonų teisės specialistas, Atėnų universiteto profesorius, Rytų Bažnyčių kanonų teisės asociacijos prezidentas emeritas, du kartus įgijęs teologijos mokslų daktaro laipsnį (Freiburgo universitete ir Salonikų Aristotelio universitete). 

Apeliacijos (gr. ekklētos) Konstantinopolio Pirmojo Sosto Bažnyčiai teisė – tai išskirtinė Konstantinopolio Sosto prerogatyva nagrinėti, svarstyti ir spręsti teisminius ginčus, kylančius už Konstantinopolio patriarchato teritorijos ribų. Šią prerogatyvą Konstantinopolio Sostui teikia šventieji Bažnyčios kanonai, ją patvirtina dviejų tūkstantmečių Bažnyčios kanoninė tradicija, kuri įtvirtina bei išaiškina kanonų raidę ir dvasią. Apie šią prerogatyvą savo tekstuose liudija žymūs šventųjų kanonų aiškintojai bei komentatoriai. Be to, per amžius ji buvo naudojama Bažnyčios kanoninėje praktikoje, kuo galime įsitikinti nagrinėdami pirminius šaltinius. Nuolatinis prerogatyvos naudojimas kanoninėje Bažnyčios praktikoje parodo, kad apeliacijos Pirmajam Sostui teisės egzistavimas yra neginčijamas faktas. 

Kanonai, įtvirtinantys apeliacijos teisę

Gerai žinoma, kad I Visuotinis Bažnyčios susirinkimas 6-uoju ir 7-uoju kanonais iš visų Bažnyčios sostų išskyrė Aleksandrijos, Antiochijos ir Romos sostus, suteikdamas jiems vyresnybę (presbeia), pripažindamas jų dvasinę svarbą bei patvirtindamas juos esant autentiškais Bažnyčios Tradicijos sergėtojais [1]. Vėliau II Visuotinis susirinkimas 3-iuoju kanonu lygiai taip pat išskyrė Konstantinopolio sostą [2]. Kanonais suteikta vyresnybė nebuvo tik garbės reikalas, ji veikiau buvo susijusi su valdžia – sostų jurisdikcijos teise konkrečiuose geografiniuose regionuose, kuriuos kruopščiai ir tiksliai apibrėžė IV Visuotinis susirinkimas. Tačiau IV Visuotinis susirinkimas priėmė dar vieną svarbų sprendimą – Konstantinopolio sosto privilegijas sulygino su Romos sosto turimomis privilegijomis [3]. 

Tuo metu Romos sostas savo rangu lenkė visus kitus sostus, nes turėjo teisę priimti apeliacijas dėl ginčų, kilusių už tiesioginės Romos sosto jurisdikcijos geografinių ribų (pagal Sardicos susirinkimo 3-iąjį, 4-ąjį ir 5-ąjį kanonus) [4]. Taigi, iš IV Visuotinio susirinkimo 28-ojo kanono seka, kad Konstantinopolio sostas įgijo panašią privilegiją. Ši privilegija tiesiogiai suteikiama Konstantinopolio sostui to paties IV Susirinkimo 9-uoju ir 17-uoju kanonais [5]. Galimybė teikti apeliacinius prašymus arba Romai. arba Konstantinopoliui išliko iki pat IX a., tiksliau, iki 879/880 m. Sinodo, įvykusio patriarcho Fotijaus Didžiojo tarnystės metais, kai buvo nuspręsta, kad Romos sostas yra atsakingas tik už Vakaruose kilusius ginčus, o Konstantinopolio sostas – tik už Rytuose [6].

Kalbėdamas apie vyresnybę (presbeia), kanonų komentatorius Zonaras [7] mini „pirmenybę (prōteia) arba išskirtinę privilegiją (to exaireton)“, o Valsamonas aiškindamas 5-ąjį Sardicos susirinkimo kanoną pabrėžia, kad tiek Romos vyskupas, tiek Konstantinopolio vyskupas turėjo teisę priimti apeliacijas [8]. Aristėjas taip pat mini išskirtinę Konstantinopolio patriarcho prerogatyvą (kuri nebuvo suteikta jokiam kitam patriarchui) spręsti kituose patriarchatuose iškilusias bylas ar ginčus [9]. Be to, Zonaras, komentuodamas 17-ąjį IV Visuotinio susirinkimo kanoną, pabrėžia, kad metropolito iš kitos jurisdikcijos byla negali būti prieš jo valią pavesta nagrinėti Konstantinopolio patriarcho teismui [10]. Tai, žinoma, reiškia, kad jei, priešingai, jis to nori, jo bylą gali nagrinėti Konstantinopolio patriarchato teismas, ką rodo ir kanoninė praktika.

Be Bizantijos kanonistų tekstų, verta paminėti ir šiuos:

• Epanagoge (IX a.), kurioje aiškiai pripažįstama Konstantinopolio sosto teisė priimti apeliacijas [11], 
• Mato Vlastario „Abėcėlinė sintagma“ (Syntagma kata Stoikheion) (XIV a.) [12].
• 1848 m. Rytų patriarchų enciklika, kurioje Konstantinopolio prerogatyva priimti apeliacijas grindžiama ne tik tuo, kad tai buvo imperatoriškasis sostas, bet ir jo sinodiniu „vyresniškumu“ (presbeion), t. y. pirmumu [13].

Be minėto trumpo oficialių tekstų ir kanonų apie Konstantinopolio sosto prerogatyvą priimti apeliacijas komentarų sąrašo, tą patį paliudija ir patvirtina ir Bažnyčios istorinė kanoninė praktika – netgi praktika iki Chalkedono susirinkimo laikų (451 m.).

Iliustruojantys istoriniai pavyzdžiai

Pavyzdžiui, 

• 394 m. Konstantinopolyje, dalyvaujant Antiochijos ir Jeruzalės patriarchams, buvo nušalintas Bostros vyskupas Bagadijas, kuris priklausė Antiochijos patriarchato jurisdikcijai [14].
• Konstantinopolio patriarchas Proklas (434-446 m.) nusprendė, kad Aleksandro išrinkimas Antaradono vyskupu buvo kanoniškas [15]. Iš tikrųjų šią bylą Konstantinopolio sostui pateikė pats Aleksandras.
• Fotijaus „Nomokanonas“ (IX a.) Konstantinopolį pripažino visų Rytų Bažnyčių galva [16].
• Patriarchas Lukas Chrisovergis (1157-1170 m.) atšaukė į Konstantinopolį pabėgusio Kipro Amato vyskupo nušalinimą [17].
• Konstantinopolio patriarchas Kalistas I (1355 m.) pabrėžė Trnovo (Bulgarijos) arkivyskupui Konstantinopolio patriarcho privilegiją spręsti kitų patriarchatų bylas [18].
• Patriarchas Kalistas (1356 m.), remdamasis šventaisiais kanonais, tą patį padarė ir laiške Antiochijos patriarchui [19].
• Patriarchas Nilas (1382 m.) savo laiške Salonikų arkivyskupui rėmėsi 9-uoju ir 17-uoju IV Visuotinio susirinkimo kanonais [20].
• 1663 m. sinode, kuris įvyko Dionisijo III patriarcho tarnystės metais, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės patriarchai patvirtino Konstantinopolio patriarcho teisę priimti apeliacijas [21].
• Gavęs Antiochijos patriarchato metropolitų peticiją, Konstantinopolio patriarchas Dionisijas IV (1672 m.) nušalino Antiochijos patriarchą Kirilą [22].
• Tas pats patriarchas išteisino Kipro arkivyskupą Nikiforą – kuris buvo teisiamas – po jo atsiprašymo „visuotiniam kriterijui“, t. y. Konstantinopolio sostui [23].
• Antiochijos patriarcho Silvestro prašymu ir jam dalyvaujant (1746 m.) patriarchas Paisijus II palaikė Alepo metropolito Gerasimo nušalinimą [24].
• Gavę Jeruzalės patriarchų prašymą, keli XVIII a. Konstantinopolio patriarchai pasmerkė Sinajaus šventojo vienuolyno arkivyskupų mėginimą atsiskirti nuo kanoninės ir dvasinės Jeruzalės sosto valdžios [25].
• Atsižvelgdamas į Šventojo kapo brolijos prašymą, Konstantinopolio patriarchas Antanas (1872 m.) palaikė Jeruzalės patriarcho Kirilo nušalinimą nuo sosto [26].
• Kai Maskvos patriarchatas suteikė autokefaliją Lenkijos Bažnyčiai (1949 m.), nors Konstantinopolio patriarchatas ją jau buvo suteikęs (1924 m.), patriarchas Atenagoras laiške Maskvos patriarchui pabrėžė, kad Konstantinopolio sostas turi išimtinę prerogatyvą imtis reikalų, nepriklausančių jo jurisdikcijai. Autokefalijos suteikimas Lenkijos Bažnyčiai (o vėliau, 1990 m., ir Gruzijos Bažnyčiai) yra šios prerogatyvos išraiška [27].
• Bulgarijos patriarchas Maksimas kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų dėl tuo metu Bulgarijoje kilusios schizmos [28]. Tada Sofijoje buvo sušauktas Didysis Sinodas (Meizon Synodos), kuriam pirmininkavo patriarchas Baltramiejus, kad išspręstų šį klausimą. 
• Kai Jeruzalės patriarchato sinodas nušalino patriarchą Irenėjų (2005 m.), Šventojo kapo brolija paprašė, kad sprendimą paliktų galioti Konstantinopolio sostas, kuris savo ruožtu sušaukė Bažnyčių vadovų sinodą ir paliko sprendimą galioti [29].

Apibendrinimas

Visa tai, kas išdėstyta aukščiau, neabejotinai įrodo, kad sprendžiant kartkartėmis iškylančius ginčus, keliančius rūpesčių vietinėms Ortodoksų Bažnyčioms, Konstantinopolio sostas (Ortodoksų Bažnyčios ribose) yra viršūnė, „visuotinis kriterijus“. Konstantinopolio sostas niekada nesuvokė savo privilegijos priimti apeliacijas kaip galimybės užgrobti absoliučią viršenybę, bet veikiau kaip pareigą teikti pagalbą svarbiausiuose reikaluose, siekiant vienintelio tikslo – išgydyti Bažnyčios žaizdas ir atkurti taiką bei kanoninę tvarką. Šia prasme apeliacija yra apsauginis įrankis, kurį, vadovaudamiesi Dievo Apvaizda, išmintingai numatė Visuotinių Susirinkimų tėvai, siekdami išsaugoti taiką ir vienybę tarp Ortodoksų Bažnyčių.

---

1 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 128, 132.
2 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 173.
3 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 280-281.
4 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, III, 233-234, 238, 239-240.
5 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 237, 258-259.
6 Mansi, ACO, 17A, 497.
7 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 173.
8 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, III, 242.
9 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 240.
10 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, II, 260.
11 I. Zepos – P. Zepos, Jus Graecoromanum, II, 242-243.
12 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, VI, 429.
13 I. Karmiris, Τά Δογματικά καί Συμβολικά Μνημεῖα τῆς Ὀρθοδόξου Καθολικῆς Ἐκκλησίας, ΙΙ, (Athens, 1953), 916.
14 V. Grumel, Les Regestes des Actes du Patriarchat de Constantinople, I/I, (Paris, 1972), N. 10.
15 V. Grumel, Les Regestes, N. 88.
16 G. Rhalles – M. Potles, Σύνταγμα, I, 42.
17 V. Grumel, Les Regestes, N. 1097.
18 F. Miklosich – I. Müller, Acta et diplomata Graeca medii aevi sacra et profana, I, (Vienne, 1860), 438.
19 F. Miklosich – I. Müller, Acta, I, 380.
20 F. Miklosich – I. Müller, Acta, I/2, 40.
21 K. Delikanis, Πατριαρχικά Ἔγγραφα, ΙΙΙ, 102-103.
22 K. Delikanis, Πατριαρχικά Ἔγγραφα, ΙΙ’, 59-164.
23 K. Delikanis, Πατριαρχικά Ἔγγραφα, ΙΙ’, 557-559.
24 K. Delikanis, Πατριαρχικά Ἔγγραφα, ΙΙ, 190.
25 K. Delikanis, Πατριαρχικά Ἔγγραφα, ΙΙ, 377-381, 387, 410-422, 455.
26 Chrys. Papadopoulos, Ἱστορία τῆς Ἐκκλησίας τῶν Ἱεροσολύμων (Thessaloniki, 2010), 837 ff.
27 See Ὀρθοδοξία 25 (1950) 129-130.
28 See Ὀρθοδοξία 5 (1998) 620-621.
29 See Ἐκκλησία 82 (2005) 556-557.