Jo Šventenybė patriarchas Baltramiejus: Pamokomasis žodis Šventajai Gavėniai prasidedant (2023)
+ Baltramiejus
Visai Bažnyčiai: malonė ir ramybė nuo mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus, kartu su mūsų malda, palaiminimas ir atleidimas, TEBŪNIE JUMS VISIEMS!
Garbingieji broliai vyskupai ir palaimintieji
vaikai Viešpatyje,
Visokeriopo
gailestingumo ir maloningumo Dievas, iš savo gerumo ir palankumo, leido mums
įžengti į palaimintą ir garbingą Triodės pamaldų laikotarpį. O rytoj mes
įžengsime į Šventąją Gavėnią – pasninko ir „garbingo susilaikymo“ praktikos
areną, kurioje marinamos aistros ir kurioje atsiskleidžia mūsų, ortodoksų,
Tradicijos gelmė ir lobiai. Šiame laike pasireiškia budrus Bažnyčios rūpestis
savo vaikų dvasine pažanga. Šventasis ir Didysis Kretos Susirinkimas (2016 m.,
birželis) mums primena – „Ortodoksų Bažnyčia, griežtai laikydamasi
apaštališkųjų nurodymų, susirinkimų kanonų ir Bažnyčios Tėvų tradicijos visumos,
visada pabrėžė didelę pasninko svarbą mūsų dvasiniam gyvenimui ir išganymui“ (Pasninko
svarba ir jo laikymasis šiandien, 1).
Bažnyčios gyvenime
visi dalykai turi tvirtą teologinį pagrindą ir yra susiję su išganymu. Krikščionys
ortodoksai dalyvauja „bendroje kovoje“ per askezę ir pasninką „už viską
dėkodami“ (Tes 5, 18). Bažnyčia kviečia savo vaikus bėgti asketinių pratybų
lenktynėse Šventųjų Velykų link. Svarbiausia gyvenimo Kristuje patirtis yra ta,
kad tikroji askezė niekada neskatina liūdesio, nes yra persmelkta prisikėlimo
džiaugsmo lūkesčio. Mūsų Bažnyčios giesmėse skamba žodžiai apie „pasninko
pavasarį“.
Šia prasme tikroji
askezė yra toli nuo neoplatoniško dualizmo žabangų ir neskelbia apie atstumiantį
siekinį „numarinti kūną“. Tikroji askezė negali siekti sunaikinti „blogą kūną“
vardan sielos išlaisvinimo iš „kūno pančių“. Pabrėžiama, kad „savo autentiškoje
formoje askezė nukreipta ne prieš kūną, bet prieš aistras, kurių šaknys yra
dvasinės, nes tai protas pirmasis pasiduoda aistrai. Taigi kūnas nėra pagrindinis
asketo priešininkas“.
Asketiškos
pastangos yra pastanga peržengti savąjį „aš“ vardan meilės, kuri „neieško savo
naudos“ ir be kurios liekame pavergti savęs pačių, užstringame „nepasotinamame
ego“ ir jo neišsenkančiuose troškimuose. Būdami egocentriški, mes sumenkstame ir
prarandame kūrybiškumą, kaip yra pasakyta: „Tai, ką atiduodame, yra padauginama,
o ką pasiliekame sau, yra prarandama“. Todėl Tėvų išmintis ir Bažnyčios
patirtis pasninko laikotarpį sieja su „maudynėmis gailestingume“, gerais
darbais ir filantropija, kurie liudija, kad peržengiame savimeilę ir įgyjame
egzistencinę pilnatvę.
Toks į žmogaus
visumą atsižvelgiantis požiūris visuomet yra būdingas Bažnyčios gyvenimui.
Liturginis gyvenimas, askezė ir dvasingumas, sielovada ir geras liudijimas
pasaulyje yra mūsų tikėjimo išraiškos – tarpusavyje susiję ir vienas kitą
papildantys mūsų krikščioniškosios tapatybės elementai. Juos sieja
eschatologinė Karalystė kaip atskaitos taškas ir orientyras, taip pat Dieviškojo
Plano pilnatvė ir išsipildymas. Nors bažnytinis gyvenimas visomis savo išraiškomis
atspindi ir atvaizduoja ateinančią Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios
Karalystę, pirmiausia, kaip pabrėžė neseniai iškeliavęs šviesios atminties
Pergamono metropolitas Jonas, „Bažnyčią jos pilnatvėje apreiškia dieviškosios
Eucharistijos slėpinys“ (Dangaus karalystės paveikslas, 2013 m.). „Tyra
bendrystė (komunija)“, mūsų gyvenimo persikeitimas į Bažnyčios gyvenimą per
dalyvavimą šventojoje Eucharistijoje, yra pasninko „galutinis tikslas“,
asketinių kovų „vainikas“ ir „prizas“ (žr. šv. Jonas Auksaburnis, Homilijos
apie Izaiją VI: Apie Serafimą, PG 56.139).
Šiandieniniame, desakralizacijos,
„nušventėjimo“ amžiuje, kai žmonija „visiškai nereikšmingiems dalykams teikia
didelę reikšmę“, mūsų krikščioniškoji misija yra praktinis mūsų krikščionių ortodoksų
„dvasingumo triptiko“ (liturginio gyvenimo, asketinės laikysenos ir bendruomeniškumo)
gelmės parodymas ir iškėlimas. Tai yra iš tikėjimo į Kristų ir iš suvokimo apie
Dievo vaikams suteiktą laisvę kylanti vertybinės revoliucijos esmė, kuri vyksta
asmeninės laikysenos ir civilizacijos srityse. Mes kreipiame dėmesį į nepaprastai
svarbius dalykus, kad Šventąją Gavėnią
išgyventume kaip tikrosios laisvės, „dėl kurios Kristus mus išvadavo“ (Gal 5,
1), prasmės apreiškimą ir patirtį.
Dalydamiesi šiomis
mintimis ir meilės bei pagarbos kupinais jausmais linkime jums, garbingiausieji
broliai Kristuje ir mūsų Motinos Bažnyčios dvasiniai vaikai visame pasaulyje, sklandžiai
įžengti į pasninko areną. Meldžiame visiems jums Kristaus, mūsų Dievo, visada
besidžiaugiančio savo tautos asketinėmis kovomis, malonės ir gailestingumo. Jam
priklauso palaimintoji ir šlovingoji Karalystės valdžia dabar ir visados, ir
per amžių amžius. Amen.
Šventoji Gavėnia, 2023 m.
+ Baltramiejus
uoliai besimeldžiantis už jus Dievui
