V. Seliavko. Apie religiją

 

Photo by Noah Holm on Unsplash

Sakoma, kad žmogus yra aukščiausias Dievo kūrinys! Sunku nesutikti, galbūt žmonės ir nėra patys protingiausi žemėje, tačiau neabejotina, kad jie yra unikalios būtybės. Ir šis unikalumas slypi lanksčiame ir gyvybingame mąstyme, nuolatinėse paieškose ir tobulėjime. Buitinis komfortas yra svarbus, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Žmogui reikia mąstymo ir motyvacijos savo veiklos srityse, kad neliktų gyvulio, kuris gyvena tik instinktais, lygyje. Nors apie gyvūnus galima pasakyti, kad kai kurie iš jų yra sąmoningi ir turi lankstų protą, bet tai jau kita tema. Grįžtant prie žmonių, pastebime, kad jiems palikus gyvuliškus instinktus prasideda požiūrių sisteminimo, emocinių impulsų suvokimo ir gyvenimo taisyklių formavimo procesas. Taip kuriama būties kultūra. Ši sąvoka apima religiją kaip aukščiausią jos formą ir pagrindinį bruožą, skiriantį ją nuo kitų gyvų būtybių. Susidūręs su kažkuo didingu, nesuvokiamu, bet pakankamai juntamu, žmogus susistemina savo patirtį. Taip gimsta mitai. Mitai - tai ne pasakos, o tam tikra kalba, kuri tam tikrame raidos etape metafizinius reiškinius paaiškina prieinamais vaizdais. Susikuria kultas, kuris reguliuoja žmonių elgesį bendraujant su Aukštesniąja jėga. Neįmanoma įsivaizduoti jokios civilizacijos be jo.

Šiandien, XXI amžiuje, mitų nebereikia, tačiau vis dar reikia paaiškinti vidines įžvalgas, kurios aplanko kiekvieną žmogų. Kai kurie žmonės nekreipia į tai dėmesio, tačiau daugelis apie tai galvoja, stengiasi suprasti savo jausmų prigimtį ir bando pažvelgti į tai, kas vyksta jų sieloje. Vienaip ar kitaip, paslaptingumas nepalieka žmonių net ir išsivysčiusiose civilizacijose. Formuluotės keičiasi, bet esmė išlieka ta pati. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių teiginių yra Dievo egzistavimo neigimas ir tikėjimas "kažkuo", kas yra "kažkur ten, virš visko, kas egzistuoja". Paslaptinga patirtis paprastai būna labai aštri ir gili. Tiesa, kad tokia patirtis ilgainiui pasimiršta, palikdama tik permatomą, neišgirstą prisiminimą apie tai, kaip "kažkas" kažkada nušvietė sielą. Tuo tarpu šis susitikimas su egzistencijos paslaptimi atskleidžia mums kitą tikrovę. Realybė, kurioje negalioja gamtos dėsniai, kurioje nėra laiko ir erdvės apribojimų, kurioje nėra ligų ir net mirties. Kaip sulaikyti šį jausmą, kaip su juo vėl užmegzti ryšį, kaip suprasti, kas vyksta? Atsakyti į šiuos klausimus nelengva, nes nėra instrukcijos nurodančios kiekvieną žingsnį, nes tai yra labai aukšta ir gili jausmų sritis. Yra tik bendros nuorodos, tačiau aišku viena: šį kelią įveiks einantysis. Kaip rodo šios patirtys, svarbiausia, kad mes turime galimybę, kaip kvietimą į tai, kas paslaptinga ir neatskleista. Galiu pridurti, kad jausmai taip pat gali ir turi būti ugdomi. Taip pat kaip mes laviname savo jusles muzikai, estetikai ir intelektui. Tam reikia darbo, atsidavimo ir kantrybės. Kaip ir visur, kol pajuntame, išgirstame, pamatome ir suprantame, reikia daug metų, o kartais ir dešimtmečių sunkiai dirbti. Taip ir dvasiniame gyvenime būtina patirtis.  Čia reikia pridurti, kad žmogui taip pat reikia malonės iš aukščiau, kuri suteikiama tik tiems, kurie jos nuoširdžiai ir nesavanaudiškai ieško. Ir, žinoma, reikia atskaitos taško, kuris galėtų nurodyti teisingą kryptį arba bent jau duoti užuominą.

Photo by Aaron Burden on Unsplash

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, norėčiau pabrėžti religijos, kaip dvasinių koordinačių sistemos, mąstymo paradigmos, aukščiausios mūsų kultūros formos, svarbą mūsų gyvenime. Religija nėra "mitų ir pasakų skardinė", bet mūsų gyvenimo supratimo ir sutvarkymo procesas ne tik sąmonės ir intelekto, bet ir kasdienio gyvenimo lygmeniu. Ne sėkmė, ne klestėjimas, ne įsiteikimas Aukštesniajai Jėgai dėl premijos, o pasinėrimas į paslaptingą prigimtį ir santykio su Kūrėju kūrimas. Religija - tai vidinio pasikeitimo būdas, kuriuo siekiama atrasti Dievą savo gyvenime. Šventasis Serafimas Sarovietis apie tai kalbėjo labai paprastai ir giliai: "Esmė yra įgyti Šventąją Dvasią", nes būtent Šventoji Dvasia gali mus pripildyti savimi ir suteikti mums Dangaus patirtį jau čia, žemėje. Joje mes gauname tikrąją laisvę, nes Ji mus padaro laisvus. Patys savaime esame labai riboti. Mus veikia gamtos dėsniai, ligos ir mirties baimė. Visi šie dalykai mus paralyžiuoja, atima iš mūsų gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.  Ne taip yra su Kūrėjo Dvasia. Ji kaip vėjas, kurio negalima sulaikyti, jis pučia, kur nori. Kai žmogus palaiko ryšį su Kūrėjo Dvasia, jis išsivaduoja iš baimės, aplinkybių priespaudos ir įgyja gyvenimo pilnatvę. Kadangi laisvė susijusi su Kūrėju, ji leidžia mums į pasaulį ir save jame žvelgti Dievo, o ne riboto žmogaus akimis.

Belieka daryti išvadą, kad religija nėra sėkmės, klestėjimo ir sveikatos dalintoja. Religija yra priemonė, platforma, kur Dievas susitinka su žmogumi, kur jie kalbasi, kur žmogus persiima pašnekovo Dvasia ir įgyja supratimą apie dalykus, esančius aukščiau už pasaulį. Šio susitikimo vaisius - džiaugsmo ir prasmės kupinas gyvenimas. Gyvenimo sunkumai, ligos ir mirtis neišnyksta, bet jie nebėra bauginantys.