V. Seliavko: Apie bažnytinę krikščionybę (1 dalis)

 

Photo by Diana Vargas on Unsplash.com

Krikščionybė yra viena didžiausių pasaulio religijų, suformavusi Europos civilizacijos, o platesniu mastu - Vakarų pasaulio pagrindus. Žinoma, negalima sumenkinti kitų religijų indėlio, tačiau čia kalbame ne tiek apie istoriją, kiek apie pačią krikščionybę ir Bažnyčią bendrąja prasme. Krikščionybė dar vadinama Knygos religija. Turint mintyje Bibliją, nes būtent šie šventieji tekstai yra viso krikščioniškojo pasaulio doktrinos pagrindas.

Pasaulietiniu požiūriu, krikščionybės įkūrėjas yra istorinis Jėzus iš Nazareto. Žydas pagal kilmę, judėjas pagal religinius įsitikinimus, nedidelės izraelitų grupės dvasinis vadovas ir mokytojas. Jis gimė maždaug prieš 2000 metų, būdamas trisdešimties, surinko savo mokinių grupę, ėjo į Palestinos miestelius ir kaimus, skelbdamas apie save kaip Dievo Sūnų, laukiamą Mesiją (Dangaus pasiuntinį) ir apie naujos sandoros tarp Dievo ir žmonių sudarymą, tik su pataisa, kad dabar ji bus sudaryta ne su tam tikra tauta (Izraeliu), bet su visa žmonija. Dėl Izraelio religinių ir liaudies vadovų sąmokslo, jis buvo suimtas, išduotas Romos prokuratoriui ir, būdamas 33 metų amžiaus, nužudytas kaip maištininkas. Trečiąją dieną po skausmingos mirties ant kryžiaus ir palaidojimo, mokiniai paskelbė, kad Jis prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų (teisingiau būtų sakyti Dangų, nes tai metafizinė tikrovė), kad vieną dieną, amžių pabaigoje, sugrįžtų galutinai teisti žmonijos. Iš pradžių krikščionys buvo laikomi judėjų sekta, tačiau romėnų kariuomenei sugriovus Jeruzalę ir jos šventyklą, krikščionys palaipsniui atsiskyrė ir susibūrė į savarankišką religinę bendriją (Bažnyčią). IV mūsų eros amžiuje Romos imperatorius Konstantinas Didysis paskelbė krikščionybę oficialia visos imperijos religija. Taip krikščionybė, persekiojama žydų ir Romos valdžios, pamažu tapo pasauline religija.

Pažvelgę į krikščionybę iš vidaus sužinome, kad už visų šių chronologinių duomenų slypi kažkas gilesnio, kupino nežemiškų, didingų ir stulbinančių dalykų. Skaitydami Šventąjį Raštą, tiek Naująjį, tiek Senąjį Testamentą, matome neatsiejamą ryšį tarp atskirų žmonių, atskirų tautų įvykių ir viso pasaulio istorijos.

Viena vertus, išoriškai matome nedidelę tautą, atsiradusią iš Mesopotamijos kultūros, susiformavusią iš daugybės klajoklių genčių ir apsigyvenusią Viduržemio jūros regione. Didžiąją savo istorijos dalį ši tauta buvo kaimynų - egiptiečių, babiloniečių, asirų ir galiausiai romėnų - įtakoje arba okupacijoje. Atrodytų, ką tokia maža ir karine-politine prasme palyginti silpna valstybė galėtų turėti bendra su pasaulio istorija?   

Photo by Aaron Burden on Unsplash.com

 

Kita vertus, jie turėjo Raštus! Jų religiniai įsitikinimai rado atgarsį kaimyninėse tautose, net romėnuose, ir tada paprastas žmogus iš mažo šios šalies kaimo, kilęs iš neturtingos šeimos, tapo pamokslininku, kurio mokymas iš esmės pakeitė istorijos eigą, pakeitė ištisų tautų ir net žemynų pasaulėžiūrą. Jis gyveno neilgai - tik 33 metus, o pamokslavo dar trumpiau - tik trejus metus. Jo mokinių buvo nedaug - dvylika artimiausių ir mažiau nei šimtas tolimesnių. Bendrame to meto Palestinos fone - įprastas, vidutiniškas reiškinys. Reikia pasakyti, kad tuo metu Palestinoje buvo daug dvasinių vadovų, įvairių teologinių mokyklų ir sektų įkūrėjų. Jie atsirado ir greitai išnyko. Kai kurie iš jų buvo įtakingi, tačiau pasitraukus lyderiui, jie paprastai ištirpdavo arba susijungdavo į panašius judėjimus. Jėzui ir jo sekėjams taip nebuvo. Žydų pasaulyje, baigiantis pamokslavimo tarnystei, Jėzus buvo tapęs labai įtakinga asmenybe, todėl tautos vadovai ir religiniai lyderiai norėjo juo atsikratyti. Tačiau Romos imperijoje jis nevaidino jokio vaidmens. Romos prokuratorius Poncijus Pilotas ne iš karto suprato kaltinimų prasmę ir nesiekė pasmerkti Jo myriop. Vis dėlto būtent Jėzus ir jo sekėjai suformavo naują pasaulio tvarkos darbotvarkę. Jie tai darė 2000 metų.

Šiandien yra tūkstančiai denominacijų, vadinančių save krikščionimis. Pagrindinės krikščionybės šakos yra ortodoksija (stačiatikybė), Romos katalikybė, liuteronybė, reformatai ir daugybė protestantiškų judėjimų. Juos visus vienija priklausymas istoriniam Jėzui, kurį jie laiko Mesiju, Dievo Sūnumi.

Šiuolaikiniam, nepriklausančiam jokiai konfesijai, žmogui labai sunku suprasti, kokia didelė yra krikščioniškų bažnyčių įvairovė ir kuo jos skiriasi viena nuo kitos. Ypatingas iššūkis yra atsekti esamos tradicijos ryšį su pačiu Kristumi ir jo apaštalais. Dar sunkiau tai padaryti pačiose konfesijose, ypač senosiose, tokiose kaip ortodoksija ir katalikybė, nes per du tūkstančius metų šios Bažnyčios nuėjo ilgą kelią nuo mažos Jėzaus apaštalų bendruomenės iki šiandieninių, tradicijų kupinų, milžiniškų susivienijimų. Istorinių denominacijų doktrinos, tradicijos ir struktūra yra nepaprastai didelės. Visą šį paveldą studijuoja daugybė universitetų, kuriuose yra daugybė katedrų. Apie kiekvieną sritį parašyta dešimtys tūkstančių tomų. Viso to neįmanoma suvokti. Tai tiesiog nerealu. Tačiau tai nereiškia, kad turime pasiduoti. Priešingai, turėtume pasinaudoti tuo, kas mums buvo perduota ankstesnių kartų. Esame laimingi žmonės, turime galimybę leistis į begalinę kelionę, kurios neriboja žemiškos ribos. Ypač jei palygintume dabartinę kartą su ankstesniąja, gyvenusia totalitarinio sovietinio režimo laikais, kai buvo draudžiama net Biblija, jau nekalbant apie įvairią krikščionišką literatūrą. Todėl norintiems rasti atsakymus į klausimus šiandien tereikia pradėti paiešką.

Krikščioniškoje askezėje toks ieškojimas ir apmąstymas vadinamas Dievoieška. Jis sutvarko mūsų protus ir formuoja mūsų sąmonę.  Maldą, kaip individualų pokalbį su Dievu bei Bažnytinę maldą su giesmėmis ir tekstais, kurie skaitomi garsiai, kad juos girdėtų ir suprastų visi susirinkusieji, taip pat galime vadinti teologiniu apmąstymu. Be to, reikia skaityti tinkamo turinio knygas, o po to apmąstyti tai, kas perskaityta. Ir, žinoma, Šventojo Rašto knygų skaitymas, tiksliau, jų supratimas suteikia daug naudingų ir svarbių dalykų. Jose pateikiama patirtis, kaip žmonės ieškojo ir rado aukštesnę savo egzistencijos prasmę, kaip Kūrėjas atsiliepė į jų ieškojimus ir kaip Jis atsiskleidė istorijoje. Reikėtų suprasti, kad tik tie, kurie ieško, randa.

Laukite tęsinio.