Kun. Vladimiras Rinkevičius apie situaciją Lenkijos-Ukrainos pasienyje: „Čia jauti Jėzaus artumą“

Traukinių stotis Lenkijos-Ukrainos pasienyje

Jau ilgiau nei mėnesį viso pasaulio dėmesys prikaustytas prie Ukrainos, kuri kenčia nuo karo. Visi matėme baisiuosius Bučos ir Mariupolio kadrus, ko gero, daug kas jau buvo sutikęs pabėgėlius iš Ukrainos savo mieste. Todėl domėdamasis situacija nutariau pakalbinti savo kolegą, kitą krikščionių ortodoksų kunigą, kuris kartu su pasauliečiais savanoriais išvyko savanoriauti į Ukrainos-Lenkijos pasienį.

Kun. Vladimiras Rinkevičius – Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos socialinio skyriaus vadovas. Šis skyrius vykdo socialinės tarnystės – pagalbos vargšams, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms, benamiams, migrantams ir t.t.. – koordinaciją, t.y. padeda savanoriams ir kunigams veikti efektyviau, nedaryti dažnų šios srities klaidų ir pan. Kun. Vladimiro žodžiais: „Stengiamės, kad visur, kur reikalingas kunigas, jis būtų, bet rūpinamės ne tik dvasine, bet ir materiale pagalba – maistu, drabužiais, daiktais“. Tiesa, tėvas Vladimiras yra ne tik viso labo koordinatorius-vadybininkas, bet ir pats savanoriauja, lanko žmones ir kaip kunigas, ir kaip eilinis savanoris. Dabar jis yra Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, kur padeda nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Kun. Vladimiras Rinkevičius

Ekumeniškai suvienyti gailestingumo darbų

– Kaip atsirado ši jūsų skyriaus iniciatyva – padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams?

– Mūsų socialinio skyriaus vykdomos veiklos yra dvejų rūšių: nuolatinės ir „proginės“. Nuolatinės mūsų veiklos yra tokios, kurias vykdome pastoviai – nuolat lankome socialines įstaigas, ligonius, benamius ir panašiai. „Proginėmis“ galima vadinti tokias akcijas, kurias vykdome atsiradus naujiems, ypatingiems poreikiams. Taip ir į Lietuvą netikėtai pradėjus vykti vis daugiau ir daugiau migrantų iš Artimųjų Rytų, kažkas iš mūsų savanorių pasiūlė organizuoti labdaros akcijas bei pabėgėlių centro lankymą, kad jiems padėtume. 

Dabar, kai kilo poreikis padėti žmonėms ir iš Ukrainos, taip pat pradėjome ieškoti galimybių padėti. Galimybes radome, ir dabar padedame – kiekviena parapija, kiekvienas kunigas, kiekvienas tikintysis padeda ukrainiečiams kaip kas gali.

– O kaip Jūs atsidūrėte Ukrainos ir Lenkijos pasienyje?

Mes su savanoriais socialiniuose tinkluose pamatėme informaciją, kad pasienyje, pro kurį keliauja gausybė pabėgėlių iš Ukrainos, trūksta savanorių, mokančių ukrainiečių arba rusų kalbą. Lenkų kalba, nors ir panaši į ukrainiečių, bet, aišku, kai žmogus jaučia stresą, sunkiai mąsto, ir sunkiai supranta svetimą kalbą.

Savanoriai Lenkijos-Ukrainos pasienyje.
Kairėje - kun. Aleksandras Kuchta,
dešinėje - kun. Vladimiras Rinkevičius
 
Savanorių šiokiadieniai

Kas dažniausiai bėga? Juk tai moterys, ypač daug garbingo amžiaus moterų. Daugelis garbingo amžiaus moterų niekada nevažiavo tolėliau nuo savo miesto, savo namų. O dabar visi staiga kažkur važiuoja... Didžiulė minia, visi eina, skuba, niekas neaišku. Kai žmogus išgirsta jam pažįstamą kalbą, jis iškart tampa ramesnis, jis jau bent gali susikalbėti.

Lenkai daro labai didelį darbą. Pabėgėliams padeda gausus būrys ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus savanorių, tačiau dauguma jų kalba tik lenkų arba anglų kalba. Ukrainiečių jaunimas, žinoma, supranta anglų kalbą, bet vyresni žmonės kalba tik ukrainietiškai arba rusiškai.

Atsiliepdami į skelbimus socialiniuose tinkluose, pasiūlėme savo pagalbą Lenkijos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios gailestingumo darbų organizacijai „Eleos“. Jie mus nukreipė į Lenkijos „Caritą“, nes patys Lenkijos ortodoksai vykdo savo veiklą per katalikų „Caritą“, kuris, mano įspūdžiu, čia, pasienyje, ir vykdo didžiausią veiklą. Štai ir dabar, žiūriu aplink ir matau daugiausiai „Carito“ palapinių, pastatų.

„Caritas“ turi kur priimti savanorius, turi kuo juos pavaišinti. Todėl Lenkijos ortodoksai nutarė nestatyti savo atskirų palapinių, nevykdyti savo atskiros veiklos. Galų gale, juk mes visi krikščionys, todėl turime veikti išvien.

Taigi, per Lenkijos ortodoksus susisiekėme su „Caritu“, užsiregistravome, atvažiavome, ir, štai, jau greit bus savaitė, kai čia padedame pabėgeliams.

Ką daro savanoriai pasienyje?


– Taigi, jūsų pagrindinė užduotis pasienyje, iš esmės, yra padėti pabėgėliams susikalbėti? Padedate susitvarkyti dokumentus, rasti pastogę?

Čia, kur mes savanoriaujame, yra labai maža stotis, iš kurios reikia pereiti į pagrindinę stotį. Pirmoji mūsų pagalba – tai padėti pabėgėliams nulipti į požeminę perėją, juk jie visi turi lagaminų. Perėjus ją, jie turi pakilti dar vienais laiptas, jau į pačią stotį. Taigi, pirmoji mūsų pagalba yra fizinis darbas – pernešti lagaminus.

Atėję į pagrindinę stotį, žmonės turi rasti, kaip jiems nuvažiuoti į Krokuvą, Berlyną, Budapeštą ar kitą miestą. Žmogus patiria didelį stresą, jis nemoka vietinės kalbos. Jį reikia nuraminti, padėti susidaryti maršrutą, galbūt – surasti, kur galėtų pamiegoti mažas vaikas. Kažkam reikia paskambinti, kažkam – pakeisti pinigus, kažkas ieško artimųjų, ieško gyvenamosios vietos. Prašymų – begalybė. Mes budime apie aštuonias valandas, aš dažniausiai budžiu vakare arba naktį, ir pagalbos prašymus girdžiu visą tą laiką.

Nemažiau svarbu yra parodyti žmogui, kad šalia yra kažkas, kuo gali pasitikėti, kas tavęs tikrai neapgaus, kas tau padės, atsakys į klausimus.

Atsakinga tarnystė

– Buvo taip, kad sutikau vieną moterį su dviem mergaitėmis ir paklausiau: „Jūs iš kur?“ Ji atsakė: „Mes iš Ukrainos“. Paklausiau: „Kur važiuojate?“, o ji man atsakė: „Mes nežinome“... Tuomet pasakiau jai: „Štai stovi humanitarinis traukinys į Prahą. Galbūt norite važiuoti į Prahą? Ten irgi yra savanorių“. Ji atsakė: „O kodėl gi ne? Važiuokime“.

Kai susimąstai, tai – labai atsakingas sprendimas, juk aš, galima sakyti, nusprendžiu, kur žmonės važiuos ir gyvens! Aš, žinoma, tik siūlau, jie gali atsisakyti. Bet siūlydamas turiu apgalvoti, ką sakau, ir kas jų laukia vėliau, išlipus iš traukinio.

Vakar viena garbingo amžiaus moteris norėjo važiuoti į Kelną, reikėjo rasti kaip ten nuvykti. Stovėjo humanitarinis traukinys į Hanoverį. Sakau: „važiuokite šiuo traukiniu“. O ji: „Jūs mane apgausite! Aš nežinau, kas tas ‚Hanoveris‘!“ Ji išgyveno didžiulį stresą, netgi paniką, ir turėjau ją raminti.


Žmonės priversti miegoti tiesiog ant žemės

 Iš tikrųjų, žmonės šioje kelionėje itin pažeidžiami. Kelionė – labai pavojinga. Kaip saugiai vienai keliauti šešiolikmetei merginai?

Vidury nakties suvažiuoja daugybė žmonių, jie miega tiesiog ant grindų, suaugę žmonės ir vaikai, žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis... Onkologiniai ligoniai kartais vos paeina, kartu vežasi vaistus, o mes net neturime kur juos pasodinti. Tenka priimti labai daug sprendimų.

O savanorių yra iš viso pasaulio: iš JAV, iš Briuselio, iš Liuksemburgo, iš Jungtinės Karalystės, iš Italijos, iš Ispanijos... Ir visi kartu tarnaujame.

Galimybės ukrainiečiams keliauti

- Jūs paminėjote humanitarinius traukinius. Kaip tai veikia? Ar nukreipdami žmogų tam tikra kryptimi, turite susitarti ir kur jis gyvens?

Jeigu žmogus neturi kur važiuoti, yra tokia išeitis – du kartus per parą išvyksta humanitariniai traukiniai. Jie – specialūs, ne įprasti reisai. Juos organizuoja Čekija ir Vokietija. Šiems traukiniams nereikia bilieto – nemokamai gali važiuoti visi pabėgėliai iš Ukrainos.

Kai žmonės atvyksta humanitariniu traukiniu, juos pasitinka valstybės socialinės organizacijos. Tos pačios, kurios organizavo humanitarinius traukinius. Jos žmones registruoja, sprendžia, kaip padėti žmogui (ar padėti rasti kitą traukinį, tolyn, ar padėti rasti kur apsistoti). Visus tuos klausimus sprendžia ten, o mes nukreipiame žmogų tinkama linkme.

Sunkus, bet džiuginantis darbas

 O kodėl jūs asmeniškai pasirinkote būtent tokį tarnystės būdą?

– Na, aš esu kunigas. O iki kunigystės buvau Lietuvos Stačiatikių Brolijos narys. Buvau taip nuo mažens auklėjimas, ir savo tėvo (taip pat ortodoksų kunigas – G.S.), ir kitų kunigų, kad tai yra pagrindinė tikinčiojo pareiga. Man net nekilo klausimas, kad gali būti kitaip – krikščionis turi tarnauti artimam, kuriam reikia pagalbos.

Kai jau tapau kunigu, man buvo pasiūlyta tapti socialinio skyriaus vadovu. Nuo to laiko ir šitaip tarnauju.

Na o kodėl dabar tarnauju pasienyje? Kai tu matai, kad žmonėms sunku, kad jiems reikia pagalbos, norisi būti čia. Kai čia atvažiavome, visi tarpusavyje kalbėjome, kad psichologiškai ir fiziškai sunku. Miegame nedaug. Bet ši tarnystė – labai dėkinga

Iš vienos pusės sunku, iš kitos pusės – labai daug laimės. Tu matai, kaip žmonės nurimsta, kaip jie tavo akyse nustoja verkti. Jėzus sakė, kad svarbiausia yra meilė artimui. Tu padedi artimui ir iškart dovanų gauni dvasinį džiaugsmą. Ir jauti, kad čia, šalia yra Jėzus.

Vakar man teko nešti kelis pabėgėlių vaikelius, kūdikius. Tu neši kūdikėlį rankose, šalia eina išvargusi mama. Tu neši ir jauti, kad rankose – ne šiaip kūdikis, o pats Kūdikėlis Jėzus.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai