2022 m. patriarcho Baltramiejaus šv. Velykų laiškas

 Dievo malone Konstantinopolio – Naujosios Romos arkivyskupas ir visuotinis patriarchas

+ Baltramiejus

visai bažnyčiai: šlovėje prisikėlusio Kristaus malonė, ramybė ir gailestingumas tebūna su jumis visais!

Šventosios Gavėnios metu rungęsi dvasinės kovos varžybose ir Didžiąją savaitę išgyvenę garbingą Viešpaties kančią, dabar esame pripildyti amžinosios Jo nuostabaus Prisikėlimo šviesos, todėl šloviname ir garbiname Jo aukščiausiąjį vardą, džiaugsmingai skelbdami žinią visam pasauliui: „Kristus prisikėlė!“.

Prisikėlimas yra krikščionių ortodoksų tikėjimo, pamaldumo, kultūros ir vilties šerdis. Dievažmogiškas Bažnyčios sakramentinis ir liturginis, taip pat dvasinis, dorovinis, sielovadinis gyvenimas ir jos gerasis liudijimas apie per Kristų atėjusią malonę, apie visuotinio prisikėlimo laukimą, byloja mums apie mirties galios sunaikinimą per mūsų Išganytojo Kryžių ir Prisikėlimą, ir apie žmonijos išlaisvinimą iš blogio vergijos. Prisikėlimo tikrumą savo mokymu ir gyvenimu liudija šventieji bei kankiniai, bet taip pat ir kanoninė Bažnyčios struktūra ir veikimas, jos šventovės, vienuolynai ir šventosios vietos, dvasininkų uolumas ir besąlygiškas atsidavimas tų, kurie savo „turiu“ ir „esu“ paaukojo Kristui vienuoliniame gyvenime, taip pat pasauliečių ortodoksiška dvasios nuostata ir eschatologinė visos Bažnyčios laikysena.

Mums, krikščionims ortodoksams, šv. Velykų šventimas yra ne laikinas pabėgimas nuo žemiškosios tikrovės problemų, bet skelbimas nepalaužiamo tikėjimo, kad Adomo giminės Atpirkėjas, mirtį nugalėjęs mirtimi, yra ir istorijos Viešpats, meilės Dievas, amžinai esantis su mumis ir už mus. Šv. Velykos – tai patirtis, kad Kristus yra mus išlaisvinanti Tiesa. Tai – mūsų gyvenimo pamatas, egzistencijos ašis ir horizontas. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

„Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ (Rom 8, 35) – niekas, jokia aplinkybė negali atskirti tikinčiųjų nuo Kristaus meilės. Šis tvirtas įsitikinimas įkvepia ir gaivina mūsų kūrybiškumą ir troškimą šiame pasaulyje tapti „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9). Jis teikia vilties, kad kiekvienos, atrodytų, neįveikiamos kliūties ar aklavietės akivaizdoje, kur neįsivaizduojamas joks žmogiškas sprendimas, visada yra išeitis, yra kelias toliau. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Prisikėlusiame Kristuje patiriame, kad blogis, kad ir kokiu pavidalu jis pasireikštų, netaria lemiamo žodžio žmonijos kelyje.

Kupini dėkingumo bei džiaugsmo dėl orumo bei vertės, kurią kiekvienam žmogui priskyrė šlovės Viešpats, esame nusivylę dėl mūsų laikais paplitusio smurto, socialinio neteisingumo ir žmogaus teisių pažeidimų. „Spindinti prisikėlimo žinia“ ir mūsų šauksmas „Kristus prisikėlė!“ šiandien skamba tuo pačiu metu, kai žvanga ginklai, girdėti nekaltųjų agresijos aukų bei pabėgėlių pagalbos šauksmai, tarp kurių yra ir daug nekaltų vaikų. Visas šias problemas savo akimis matėme neseniai lankydamiesi Lenkijoje, kur pabėgo didžioji dalis Ukrainos pabėgėlių. Užjaučiame pamaldžius ir drąsius Ukrainos žmones, kurie neša sunkų kryžių, ir kenčiame kartu su jais. Meldžiame ir siekiame taikos ir teisingumo visiems, kurie jų neturi. Mes, krikščionys, negalime tylėti, kai niekinamas žmogaus orumas. Nuo karo kenčia ne tik karinio konflikto aukos, tai – didelis pralaimėjimas visai žmonijai, kuri per savo ilgą istoriją taip ir nepajėgė atsisakyti karų. Karas ne tik nesprendžia problemų, bet iš tikrųjų sukuria naujas ir sudėtingesnes. Jis sėja susiskaldymą ir neapykantą, didina nesantaiką tarp žmonių. Esame tvirtai įsitikinę, kad žmonija gali gyventi be karo ir smurto.

Kristaus Bažnyčia iš prigimties yra taikdarė. Ji ne tik meldžia „ramybės iš aukštybių“ ir „taikos visame pasaulyje“, bet ir pabrėžia kiekvieno žmogaus pastangų įtvirtinti taiką svarbą. Viena iš pagrindinių krikščionio pareigų yra būti taikdariu. Kristus laimina taikdarius, kurių kuriama taika yra juntamas Dievo buvimas pasaulyje, jie neša pasauliui ramybę, „pranokstančią visokią išmintį“ (Fil 4, 7), „naująją kūriniją“, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios dangiškąją karalystę. Kaip išmintingai pabrėžiama visuotinio patriarchato dokumente apie Ortodoksų Bažnyčios socialinį mokymą „Už pasaulio gyvybę“, Bažnyčia „gerbia kankinius, paaukojusius gyvybes už taiką, kaip meilės galios, pirminio ir galutinio kūrinijos grožio ir idealaus žmogaus elgesio, kurį parodė Kristus per savo žemiškąją tarnystę, liudijimą“. (§ 44).

Šv. Velykos yra laisvės, džiaugsmo ir taikos šventė. Pamaldžiai švenčiame Kristaus Prisikėlimą, per kurį patiriame ir savo asmeninį prisikėlimą, ir žavimės didžiuoju Dievo plano žmonijai slėpiniu, dalyvaujame „visų iškilmėje“. Šia dvasia iš Konstantinopolio Bažnyčios sosto, kuris amžinai dalyvauja mūsų Viešpaties Kryžiuje ir Prisikėlime, kreipiamės į jus visus, garbingieji broliai hierarchai ir mylimieji vaikai, nuoširdžiu velykiniu sveikinimu, šaukdamiesi Jums visiems Kristaus, visų Dievo, numarinusio pragarą ir suteikusio amžinąjį gyvenimą, malonės ir gailestingumo.

Iš Fanaro, 2022 m. šv. Velykų proga,

+Baltramiejus Konstantinopolietis,

Karštai besimeldžiantis už jus Prisikėlusiajam Viešpačiui