Janyčarai - krikščionių vaikai sultono tarnyboje

Janyčarai tradicine apranga

Vienas svarbiausių musulmoniškos Osmanų imperijos institutų, bylojęs apie sunkų to meto krikščionių padėtį - janyčarai. Niekas tiksliai nežino, kada šis institutas buvo sukurtas, tačiau panašu, kad tai įvyko XIV a., sultono Murado I arba vizirio Aladino Pašos (turk. Alaeddin Paşa) iniciatyva. Jie gyvavo iki pat XIX a., o jų veiklos saulėlydis sutapo su Osmanų imperijos saulėlydžiu.

Pirmieji janyčarai buvo surinkti iš krikščionių vaikų, paimtų į vergiją užkariavimų metu. Pagal įstatymą, sultonui priklausė penktadalis mūšių metu paimtųjų į vergovę. Vėliau į janyčarus krikščionių vaikai buvo renkami kaip kraujo (devširme - osman. turk. devşirme, gr. paidomazoma) mokestis. Speciali komisija atvykdavo į jau Osmanų imperijos valdomus krikščionių kraštus ir reikalaudavo atiduoti po vieną vaiką nuo 40 namų. Labiausiai buvo pageidaujami buvo 8-10 metų fiziškai tvirti vaikai, tačiau duoklei tiko berniukai ir vyrai nuo 8 iki 20 metų.

Pirmu laiku atimami daugiausia buvo graikų krikščionių vaikai, vėliau - ir armėnų, bulgarų, serbų, kol osmanai valdė Krymą - į janyčarus, nors ir rečiau, patekdavo ir ukrainiečių bei rusų vaikų. Tėvai visaip stengėsi išsukti savo vaikus, mokėjo kyšius, stengėsi juos anksti sutuokti, tatuiravo berniukams ant riešų kryžius, kartais netgi luošindavo savo vaikus, kad tik jie netiktų turkams.

Atimti iš krikščionių šeimų vaikai pirmu laiku būdavo apgyvendinami Mažosios Azijos musulmonų kaimuose, turkų šeimose, kur turėjo dirbti žemės ūkio darbus, išmokti turkų kalbą ir atsiversti į islamą. Kadangi islamas draudžia pavergti musulmonus, gyvenančius islamo valstybėje, o janyčarai nebuvo visiškai laisvi, jie buvo kapıkulları - osmanų sultono tarnai, tai ir islamas jiems buvo „specialus“. Visi janyčarai priklausė Bektaš Levi dervišų ordinui, jiems galiojo ne visi tradiciniai islamo įsakymai, bet jie neturėjo ir pilnos laisvės, kaip kiti imperijos musulmonai. Pavyzdžiui, iš pradžių janyčarams buvo draudžiama tuoktis, ir tik nuo 1566 m. jie įgijo teisę tuoktis sulaukę 40 metų.

Kai vaikai jau mokėjo turkiškai ir išpažino islamą, jie buvo gabenami į Stambulą, kur prasidėdavo jų profesionalus mokymas. Jie buvo ruošiami kaip kariai ir valdininkai, mokėsi įvairių mokslų, šaudyti lankų, vėliau - naudotis artilerija, muškietomis ir t.t.. Gabiausieji turėjo galimybę tapti sultono rūmų valdininkais, kiti - įvairaus rango kariais.  

Mokymai baigdavosi apie 24-25 gyvenimo metus, kai jaunuoliai gaudavo tikrojo janyčaro vardą. Janyčarų išvaizda buvo ypatinga - jie turėjo dideles, baltas kepures, su laikikliu plunksnoms (plunksnos žymėjo karinį laipsnį), skirtingai, nei kiti musulmonai, jie neturėjo teisės nešioti barzdų, todėl augino ūsus. Jauni janyčarai, kol dar galiojo visuotinio celibato taisyklė, galėjo paveldėti turtą iš mirusiųjų janyčarų.

Mustafa Atatiurkas, karnavalui persirengęs janyčaru

Tarp janyčarų buvo pabrėžiama jų brolybė. Vienas iš janyčarų simbolių buvo kazanas, puodas, iš kurio visi kartą per dieną bendrai valgė. Iš esmės, šie nuo tėvų atplėšti vaikai net ir užaugę neturėjo nieko, išskyrus jų pagrobiką sultoną, kuriam vieninteliam buvo pavaldūs ir vienas kitą, todėl suprantama, kad tarpusavio brolybė jiems pakeitė visus šeimos ryšius. Tame ir buvo pradinis janyčarų instituto sumanymas - žmonės, paimti iš skurdžių šeimų, kurie nebeturi nei šeimos, nei giminių, nei didelių turtų, bet tik sultoną, kuris juos apipila visokiomis privilegijomis, aukštais valstybės postais ir t.t.. Pagal idėją, jie turėjo būti nepaprastai dėkingi ir ištikimi sultonui, kuris jais taip rūpinasi ir parūpina geresnius postus, nei laisviems musulmonams. Sultonui tai buvo labai svarbu, nes patys laisvieji musulmonai, netgi aukščiausiose valdžios sluoksniuose, turėjo įvairių turtinių ir šeimyninių interesų, galėjo rengti sąmokslus prieš sultoną, jį nuversti. 

Pirmu laiku janyčarų institutas, sultono požiūriu, pasiteisino. Tai buvo profesionalūs kariai ir valdininkai, kurių tuo metu neturėjo jokia Europos valstybė, jie iš tiesų buvo lojalūs sultonui. Tačiau laikui bėgant janyčarai tapo vis įtakingesni, užėmė vis aukštesnius valdžios postus ir galop pradėjo diktuoti savo nuomonę sultonui. Su tuo susijęs ir XVI a. leidimas janyčarams tuoktis.

Išaugus janyčarų valdžiai, patys musulmonai pradėjo norėti, kad jų vaikai patektų į šį uždarą ordiną. Bosniai, į islamą atsivertusi tauta, kalbanti ta pačia kalba kaip serbai ir kroatai, mokėdavo kyšius tam, kad jų musulmonai vaikai būtų paimti devşirme mokesčio rinkimo metu. Kai janyčarai pradėjo tuoktis, tada jie dažnai į ordiną siuntė savo vaikus. Galop 1594 m. laisvųjų musulmonų vaikams buvo oficialiai leista stoti į janyčarus, o 1648 m. krikščionių vaikų grobimas faktiškai nutrūko, nes buvo per daug musulmonų, norinčių užimti tiems vaikams siūlomus postus (bet tai nereiškia, kad nutrūko islamiškas prozelitizmas kitais būdais).

XVII a. janyčarų institutas tapo tikra problema Osmanų imperijai. Sustiprėję janyčarai tapo ištikimi ne sultonui, o sau patiems. Jie priešinosi įvairioms karinėms reformos, ginkluotės, karinės sistemos atnaujinimui, dalyvavo sultono rūmų intrigose, kėlė maištus. Kai 1622 m. sultonas Osmanas II bandė panaikinti janyčarus, jie jį suėmė, įkalino, o po to pasmaugė. XIX a. janyčarų institutą pavyko panaikinti tik po faktinio sultono karo su jais. Taip idėja atkirsti vaikus nuo šaknų ir surinkti į fanatikų kuopą atsisuko prieš pačius jos autorius. 

Apie tai, kaip išgyveno krikščionių šeimos, netekusios vaikų, mena graikų liaudies daina:

Karaliau! Būk prakeiktas, tris kartus prakeiktas būk! 

| Ανάθεμά σε, βασιλιά, και τρις ανάθεμα σε,

Su visom priktadarybėm, kurias esi padaręs žūk! 

| με το κακό οπόκαμες, και το κακό που κάνεις.

Gaudai ir pančioji senolius, taip pat vyriausiuosius iš kunigų, 

| Στέλνεις, δένεις τους γέροντας, τους πρώτους τους παπάδες

kad pavergtumei vaikus, išvarytum į janyčarus. 

| Να μάσης παιδομάζωμα, να κάμης γενιτσάρους.

Tėvai ir sesės, broliai verkia, 

| Κλαιν' οι γοναίοι τα παιδιά, κ' οι αδελφές τ' αδέλφια,

ir aš kol gyvas - verksiu. 

| Κλαίγω κ' εγώ και καίγομαι και όσο θα ζω θα κλαίγω.

Praeitais metais paimtas mano sūnus, o šiais metais - mano brolis. 

| Πέρσι πήραν τον γιόκα μου, φέτο τον αδελφό μου.