Kuo skiriasi katalikų ir ortodoksų kanonų teisė?

Pedalionas ir Kniga pravil - 
du svarbiausi kanonų rinkiniai,
pirmasis - graikų, antrasis - rusų

„Tai prieštarauja kanonams“, „pagal kanoną...“ - dažnai Ortodoksų Bažnyčioje ir pokalbiuose apie ją girdimos frazės. Tačiau kas yra tie Ortodoksų Bažnyčios kanonai? Kaip joje suprantama kanonų teisė?

Kanonas

Pirmiausia derėtų pastebėti, kad kai Ortodoksų Bažnyčioje kalbama apie kanoną, ne visada kalbama apie teisę. Žodis „kanonas“ reiškia taisyklę, įprastą tvarką ir ši samprata gerokai platesnė, nei teisė. Kanonu vadinama nusistovėjusi „teisinga“ tvarka ir giedojime, ir ikonografijoje, ir cerkvių puošyboje... Tame kontekste „kanoniška“ dažniausiai yra „tradiciška“ sinonimas, tai reiškia, kad taip daryti teisingiausia, nors ir labai dažnai toleruojami nukrypimai. 

Teisėje kanonas reiškia konkretų „įstatymą“. „Kanonų teisė“- tai įvairios Bažnyčios drausmės taisyklės. Jei dogmatika kalba apie tai, kaip visi Bažnyčios nariai turi tikėti, tai kanonų teisė - kaip turi būti sutvarkytas Jos vidaus gyvenimas. 

Kaip ir dogmatika, taip ir kanonų teisė paprastai kildavo iš konfliktų - galime rasti labai keistų ir galbūt mažai aktualų kanonų, todėl, kad tuo metu toks konkretus klausimas Bažnyčioje turėjo būti išspręstas. Bažnyčios sprendimai - tai atsakymas į paties gyvenimo iškeltus klausimus, konfliktus.

Ortodoksų Bažnyčioje kartais skiriama kanonų teisė ir bažnytinė teisė. Tokiu atveju kanonų teise vadinama vidinė Bažnyčios tvarka, bažnytine teise - visi su Bažnyčia susiję įstatymai, įskaitant pasaulietinius. Pavyzdžiui, imperatoriaus Leono potvarkiai, apribojantys dvasininkų teises, būtų laikomi bažnytine teise, bet  jų nebus kanonų teisės sąvaduose. Ši perskyra kyla iš to, kad esant valstybinei religijai ne visus Bažnyčios gyvenimo aspektus reglamentuoja pačios Bažnyčios vidinės taisyklės.

Ortodoksų ir katalikų kanonų teisė kilo iš tos pačios tradicijos, to paties šaltinio, tačiau nuėjo labai skirtingais keliais. Kaip ir pasaulietinė Europos teisė, taip ir Bažnyčios teisė kilo iš Romos imperijos teisinės tradicijos, kurios vienas svarbiausių paminklų - šv. imperatoriaus Justinijono (Justiniano) „Digestai“.  Daugelis Justinijono įvestų normų tebetaikomos Ortodoksų Bažnyčioje iki pat mūsų dienų.

Katalikų kanonų teisė

Katalikų Bažnyčioje labai išvystyta ir teisinė, ir teismų sistema. Iš esmės ji labai panaši į europietišką (kontinentinę) pasaulietinę teisę, nes padarė jai didelę įtaką. Katalikai turi savo teisininkus, teismus, tribunolus, kodeksus ir kitus teisinės sistemos atributus, nors ir sekuliariose valstybėse bažnytinių teismų sprendimai neturi pasaulietinės galios. 

Bažnytinės teisės pagrindas yra lengvai vakariečiams suprantamas. Nuo 1917 m. teisė aiškiai kodifikuota, egzistuoja Kanonų teisės kodeksas (Codex Iuris Canonici), kaip kanonai surašyti, taip jie ir turi būti taikomi. Žinoma, kodekse yra nurodytos išimtys ir pan., tačiau jame nėra kanonų, kurie būtų pasenę ir niekaip, niekada netaikomi - galiojantis Kanonų teisės kodeksas pateikia aktualiąją kanonų teisės redakciją, taip, kaip ji galioja šiandien. Ji pakankamai suprantama ir pasauliečiui teisininkui.

Ortodoksų kanonų teisė

Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisė, nors ir gimininga katalikų bei pasaulietinei, vadovaujasi kitais principais. Pirmiausia, neegzistuoja vieno Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisės kodekso, egzistuoja tik sąvadai (graikų Pedalion, pietų slavų Kormča, rusų Kniga pravil), neturintys kodekso pavidalo. Juose tiesiog surinkti įvairūs Bažnyčios kanonai.

Antrasis skirtumas - jeigu katalikų kanonų teisė galioja visai katalikų bendrijai, išskyrus atskiras savo teises (sui iuris) Bažnyčias, sudarančias mažumą, tai Ortodoksų Bažnyčioje stipriai išreikšta visuotinio ir partikuliarinio (Vietinės Bažnyčios) lygio perskyra. Visoms Bažnyčioms yra bendra visuotinė kanonų teisė, kurią sudaro 7 Visuotinių susirinkimų, 10 visuotinai svarbių Vietinių susirinkimų nutarimai ir kai kurie visuotinai svarbūs Bažnyčios Tėvų išaiškinimai. Tačiau nėra nė vienos vietos visoje Bažnyčioje, kur galiotų tik šie kanonai - kiekviena vyskupija priklauso kažkokiai sui iuris jurisdikcijai. Tai gali būti ir autokefalinė, ir autonominė, ir savarankiška Bažnyčia, kuri turi savo vietinius kanonus. Tad kiekvienoje vietoje galioja visuotinė plius vietos teisė.

Lentelėje pavaizduoti keturi visuotinės Ortodoksų Bažnyčios teisės šaltiniai: apaštališkieji kanonai, visuotinių ir vietinių susirinkimų nutarimai, Bažnyčios tėvų išaiškinimai (jų parašyti kanonai):

Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisės šaltiniai

Apaštališkieji kanonai (I-IV a.)

 

 

Visuotinių susirinkimų kanonai

I. Nikėjos (325)

II. Konstantinopolio (381)

III. Efezo (431)

IV. Chalkedono (451)

V-VI susirinkimų kanonai, priimti imperatoriaus rūmų trule, todėl vadinami In Trullo.(692)

VII. Antrojo Nikėjos (787)

Visuot. svarbos vietinių susirinkimų kan.

1. Ankiros (314)

2. Neocezarėjos (315)

3. Gangros (340)

4. Antiochijos (341)

5. Sardicos (344)

6. Laodikėjos (364)

7. Kartaginos (393-419)

8. I Konstantinopolio (394),

9. II Konstantinopolio (861), I

10. II Konstantinopolio (879)

Svarbiausieji Bažn. Tėvų išaiškinimai

1. Dionizijaus Aleksandriečio (260)

2. Petro Aleksandriečio (304)

3. Šv. Grigaliaus Neocezariečio (262)

4. Šv. Atanazo Didžiojo (IV a.)

5. Šv. Bazilijaus Didžiojo (IV a.)

6. Šv. Grigaliaus Nisiečio (IV a.)

7. Šv. Grigaliaus Nazianziečio (IV a.)

8. Šv. Amfilochijaus (IV a.)

9. Timotiejaus Aleksandreiečio (380-385)

10. Teofiliaus Aleksandriečio (385-412)

10. Šv. Kirilo Aleksandiečio (412-444)

11. Genadijaus Konstantinopoliečio (459)

12. Tarasijaus Konstantinopoliečio (787)

Kiekviena vietinė Bažnyčia dar turi savo vietinių susirinkimų nutarimus, konstitucijas, dekretus ir t.t.., kurie galioja tik jų ribose. Pavyzdžiui, Rusijos imperijos laikais svarbiausiu Rusijos Ortodoksų Bažnyčios teisiniu dokumentu greta visuotinių kanonų buvo „Dvasinis reglamentas“, vėliau - „Dvasinių konsistorijų statutas“. Šiandien svarbiausiuoju Rusios Ortodoksų Bažnyčios vietinės teisės dokumentu yra „Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas“. Jis galioja tik Rusios Ortodoksų Bažnyčioje.

Didžiausia Ortodoksų Bažnyčios teisės įmantrybė slypi ne tame, kad egzistuoja stipri Vietinių Bažnyčių teisinė autonomija, o tame, kad joje tuo pačiu metu galioja visi kada nors Bažnyčios patvirtinti kanonai. Jei Katalikų Bažnyčioje 1917 m. kodeksas pakeitė Corpus Iuris, o 1983 m. kodeksas pakeitė 1917 m. kodeksą, ir norintis sužinoti Bažnyčios teisinius potvarkius apie vieną ar kitą klausimą žmogus gali tiesiog pasiimti paskutinį kodeksą, tai Ortodoksų Bažnyčios teisės bazė artimesnė senajame Corpus Iuris, joje galioja viskas iškart ir nėra „naujausios“ redakcijos. Kaip tai paradoksalu vakarietiškai sąmonei, parodo keli kanonų teisės pavyzdžiai.

Pavyzdžiui, 9 apaštališkasis kanonas nurodo atskirti nuo Bažnyčios visus pasauliečius, kurie išeina nepasibaigus pamaldoms kaip netvarkos kėlėjus.  In Trullo 80 kanonas liepia atskirti nuo Bažnyčios visus dvasininkus ar pasauliečius, kurie tris sekmadienius be priežasties nebuvo pamaldose. To paties susirinkimo 11 kanonas draudžia naudotis gydytojo žydo paslaugomis arba su žydais maudytis pirtyje. VII Visuotinio susirinkimo 16 kanonas draudžia vyskupams ir kitiems dvasininkams nešioti puošnius, ištaigingus rūbus, naudotis kvepalais, netgi draudžia šviesus arba įvairiaspalvius drabužius. I Visuotinio susirinkimo 3 kanonas kategoriškai draudžia vyskupams, kunigams, diakonams ir kitiems bažnyčios tarnautojams gyventi vienuose namuose su moterimi, nebent ji būtų jo motina, sesuo, teta arba kitas asmuo, negalintis kelti įtarimo. 6 apaštališkasis kanonas draudžia vyskupui, kunigui arba diakonui rūpintis žemiškais reikalais (kitaip jis turi būti išmestas iš dvasininkų luomo). Tokių kanonų, kurių pažeidimų rastume labai daug, arbu kurie dėl savo neįgyvendinamumo keltų šypseną, yra labai daug. 

Kaipgi jie taikomi praktikoje? Jeigu pirmais Bizantijos amžiais taikymas buvo panašesnis į dabartinį katalikų, labai greitai, augant prieštaraujančių vienas kitam ir nebenaudojamų kanonų skaičiui, vis didesnę galią įgavo precedentas, t.y. egzistuojantys kanonų taikymo praktikos pavyzdžiai. Pvz. niekas už gydymąsi pas žydų tikėjimo gydytoją nuo Bažnyčios tikrai neatskirs, nes egzistuojanti praktika tokios bausmės nebenumato. Ir atvirkščiai, kanonų numatomas draudimas dvasininkams tuoktis po šventimų yra taikomas labai griežtai, nes tokia yra susiklosčiusi praktika.

Greta esančios teisinės praktikos reikšmės, bėgant laikui taip pat labai išsiplėtė teisinės ekonomijos (išimties padarymo) praktika bei samprata, kuriai priešinga akrivija (griežtas, pažodinis kanono taikymas). Vyskupas, kaip turintis pilną kanoninę valdžią savo vyskupijoje, turi labai plačias galimybes spręsti, kada kanonas turi būti taikomas, o kada - ne. Tai jis daro remdamasis precedentais bei savo Evangelijos supratimu, nes už viską aukščiau yra Evangelijos idėja. Nepatenkintas sprendimu žmogus gali kreiptis į apeliacines instancijas

Kitaip tariant, Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisė gerokai mažiau formali, nei katalikų ir kanonų funkcija daugiau reguliacinė, idėjinė, paradigminė, o ne juridiška vakarietiška prasme. Diak. Andrejus Kurajevas Ortodoksų Bažnyčios kanonus yra pavadinęs „Bažnyčios svajone apie save pačią“ - juose per šimtmečius sukauptos idėjos apie tai, kokia turi būti Bažnyčios organizacija, bažnytinė drausmė, tačiau pažodžiui jų taikyti neįmanoma jau vien todėl, kad juose yra tarpusavyje prieštaraujančių kanonų. Šis nevisai teisinis teisės pobūdis dar labiau sustiprėjo, kai žlugus ortodoksiškoms imperijoms Bažnyčios nutarimai neteko juridinės galios pasaulietinėje erdvėje.

Apibendrinimas

Kažkam gal galėtų atrodyti, kad „stiprios“ kanonų teisės nebuvimas yra trūkumas, galbūt kai kuriais atžvilgiais jos ir galėtų būti daugiau, tačiau kai kurie Ortodoksų Bažnyčios teologai tiesiai oponuoja pačiai kanonų teisės idėjai. Kun. Nikolajus Afanasjevas teigė, kad pagal meilės įstatymą įkurtai ir meilės valdomai bendruomenei negali prireikti galios santykių reglamentacijos, kurį atlieka kanonai. Teisės atsiradimas Kristaus Bažnyčioje yra ligos simptomas, nors teisės ir reikia, kad silpnieji būtų ginami nuo neteisybės.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai