Kas yra bažnytinis teismas?

Ortodoksų Bažnyčia, kaip ir daugelis krikščionių Bažnyčių, turi atskirą, vidinį bažnytinį teismą. Pagal bažnytinės teisės teoriją, Bažnyčiai priklauso teisė mokyti (potestas magisterii), švęsti liturgiją (potestas ministerii) ir teisė teisti (potestas jurisdictionis), kylanti iš Kristaus suteiktos teisės „surišti ir atrišti“ („ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“.“ - Mt 18,18). Bažnytinės valdžios principai skiriasi nuo pasaulietinės valdžios principų.

Bažnytinio teismo nagrinėjami klausimai

Bažnytinio teismo valdžios ribos

Pirmiausia, Bažnyčioje galioja valdžios nedalumo principas. Jei valstybėje valdžia padalyta į tris šakas (leidžiamąją, vykdomąją, teisminę), tai Bažnyčioje visa valdžia nedalomai priklauso vyskupų visumai, vyskupų kolegijai, kuri šią valdžią tvarkyti Bažnyčią gavo iš Kristaus. Tik ilgainiui buvo sukurtos tokios instancijos, kaip aukščiausias Bažnyčios teismas (grynai teisminė institucija), aukščiausia Bažnyčios taryba (vykdomoji institucija), kurioms deleguojama vyskupų galia. Visos jos pavaldžios Bažnyčios vyskupų susirinkimui ir jose vienaip ar kitaip privalo dalyvauti vyskupai.

Antra, kadangi šis teismas nėra pasaulietinis teismas, tai 

1) Jo sprendimai šiuolaikinėse pasaulietinėse valstybėse daugeliu atveju neturi jokios juridinės galios, tai yra vidiniai sprendimai, kuriuos priimti, jų laikytis žmonės sutinka savanoriškai, būdami Bažnyčios nariais; 

2) Daugelis šiuose teismuose nagrinėjamų klausimų niekaip nereglamentuojami pasaulietinėje teisėje, susiję su krikščionišku tikėjimu. 

Derėtų pridurti, kad taip buvo ne visada, iki XIX-XX amžiaus Bažnyčios kanonai buvo valstybių įstatymais, bažn. teismo sprendimai buvo lygiaverčiai pasaulietiniam teismui, o kai kurie Bažnyčioje  nagrinėti klausimai šiandien perduoti valstybei.

Šiandien bažnytinis teismas nagrinėja šiuos klausimus:

1. Nusižengimai prieš tikėjimą ir Bažnyčią
2. Nusižengimai prieš krikščionišką moralę
3. Vienuolių taisyklių pažeidimai (vienuolių atveju)
4. Nusižengimai prieš hierarchinę Bažnyčios tvarką
5. Dvasininkų pareigų pažeidimai
6. Kiti bažnytiniais nusižengimai, kuriuos pateikia svarstymui teisme patriarchas, Šv. Sinodas arba vyskupas

Didelę bylų dalį sudaro bažnytinių santuokų anuliavimo ir išardymo bylos.

Tarp galimų Bažnyčios už pažeidimus taikomų sankcijų - epitemija (laikinas draudimas priimti Komuniją),  draudimas tarnauti (suspendavimas), dvasininko statuso panaikinimas (laicizacija), pašalinimas iš Bažnyčios (ekskomunika, anatema). Yra ir kitos sankcijų formos.

Bažnytinio teismo struktūra

Rusios Ortodoksų Bažnyčioje yra trys (arba keturi, priklausomai nuo jurisdikcijos) bažnytinio teismo lygiai. Tai:

• Vyskupijų teismai, turintys jurisdikciją (galią teisti) vienoje vyskupijoje
•   autonominių ir savarankiškų Bažnyčių teismai, jei vyskupija priklauso tokiai bendrijai - Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios teismas, Baltarusijos ekzarchato, metropolijų teismai ir t.t.. kurie turi jurisdikciją savo Bažnyčios ribose.
•   aukščiausiasis Bažnyčios teismas - turi jurisdikciją visoje Rusios Ortodoksų Bažnyčioje (išskyrus Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią)
•   Rusios Ortodoksų Bažnyčios vyskupų susirinkimas - turi jurisdikciją visoje Rusios Ortodoksų Bažnyčioje.

Pirmos instancijos teismas, teisiantis pasauliečius, diakonus ir kunigus - vyskupijos teismas. Apeliaciją galima teikti aukščiausiajam Bažnyčios teismui (arba autonominės Bažnyčios teismui, jei teismas vyko autonominės Bažnyčios jurisdikcijoje).

Žemiausia instancija, galinti teisti vyskupą - aukščiausiasis Bažnyčios teismas (todėl, kad vyskupijų teismai yra pavaldūs vietos vyskupui). Apeliaciją vyskupas gali teikti vyskupų susirinkimui.

Maskvos patriarchą turi teisę teisti vyskupų susirinkimo teismas, veikiantis Vietos Bažnyčios susirinkime.

Ypatingosios apeliacijos

Bažnyčios istorijoje būdavo ir ypatingų konfliktų tikėjimo, dogmos klausimais, kurie peržengdavo vienos Autokefalinės Bažnyčios ribas. Nors Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas aukštesnių, specialiųjų apeliacijos instancijų veiklos nereglamentuoja, ją reglamentuoja Visuotinių susirinkimų kanonai.

Teoriškai aukščiausia juridinė galia Bažnyčioje priklauso Visuotiniam Susirinkimui, kurio jurisdikcija - visa pasaulinė Ortodoksų Bažnyčia, o jo sprendimai - galutiniai ir neskundžiami. Praktikoje apeliacija Visuotiniam susirinkimui neįmanoma, nes paskutinis buvo 787 m., tačiau dar įmanoma apeliacija panortodoksiniam susirinkimui, tokie sinodai vyko nuolatos. Visgi, ir panortodoksiniai susirinkimai yra ypatingas, neįprastas įvykis ir apeliacijos teikimas jiems įmanomas tik ypatingais atvejais (pvz. dėl didelės Bažnyčios dalies kaltinimo erezija, schizma)

Šiuo metu Bažnyčioje vyksta konfliktas dėl ginčijamos Konstantinopolio galios nagrinėti apeliacijas iš kitų Autokefalinių Bažnyčių (pgl.  Chalkedono sus. kanoną). Dalis autokefalinių Bažnyčių, įskaitant Rusios Ortodoksų Bažnyčią, šios apeliacijos galimybės nepripažįsta ir su tokia Chalkedono susirinkimo kanonų interpretacija nesutinka (jų požiūriu kanonas kalba apie galimybę apeliuoti į Konstantinopolio patriarchą šio patriarchato ribose, ką patvirtina ir kai kurių Bizantijos laikų kanonistų komentarai).

Kanonų teisės šaltiniai

Teisdama Ortodoksų Bažnyčia vadovaujasi Bažnyčios vidine teise, dar vadinama kanonų teise. Kartais sąvokos bažnytine teisė ir kanonų teisė skiriamos, bažnytine teise vadinant visą ir vidinę Bažnyčios teisę, ir jos teisinius santykius su valstybe, o kanonų teise - tik tradicinę, vidinę teisę, bet dažnai šios sąvokos vartojamos ir kaip sinonimai.

Ortodoksų Bažnyčios teisės pagrindą sudaro Apaštalų kanonai, Visuotinių susirinkimų kanonai, svarbiausių vietinių susirinkimų kanonai ir kai kurių įtakingų šventųjų kanonai (pvz. Šv. Bazilijaus Didžiojo). Rusios Ortodoksų Bažnyčioje ilgą laiką pagrindiniu kanonų teisės dokumentu buvo laikomas „Vairas“ (Kormčaja), sudarytas pagal to paties pavadinimo Serbijos patriacho Šv. Sabos kodeksą. 1839 m. šį dokumentą pakeitė „Kanonų knyga“ (Kniga pravil). Šiek tiek anksčiau Graikų Bažnyčioje išleidžiamas populiariausias jos kodeksas - Šv. Nikodemo Atoniečio „Vairas“ (Pedalion).

Savo pobūdžiu kanonų teisė jungia kodifikuotą ir precedento teisę. 

Šiais laikais labai svarbus kanonų teisės principas - akrivijos (griežto laikymosi) ir ikonomijos (palengvinimo) perskyra. Net jei kanonų teisė aiškiai kažką draudžia ar už kažką baudžia, tam tikrais atvejais vyskupas/teismas turi teisę leisti nesilaikyti kanono raidės, kad būtų išsaugota tikėjimo dvasia.