Kodėl Jėzus jojo ant asiliuko?

(Mt 21,1-11; Mk 11,1-11; Lk 19,28-44; Jn 12,12-19)

Kristaus įžengimas į Jeruzalę,
Junijaus Baso sarkofagas (IV a.)
Ortodoksų verbų sekmadienio antrosios antifonos priegiesmyje giedama: „asiliuko jojęs Dievo Sūnau...“. Kodėl asiliukas toks svarbus Verbų sekmadieniui?

Pirmiausia, apie jojimą asiliuku skelbė pranašo Zacharijaus pranašystė:
„Atsistosiu kaip sargas prie savo namų,
kad niekas apie juos nežygiuotų.
Nenusiaubs jų daugiau joks engėjas,
nes dabar mano akys į juos atkreiptos.
Būsimasis Karalius
Didžiai džiūgauk, Ziono dukra,
garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!
Štai tavo karalius pas tave ateina, –
jis išaukštintas ir pergalingas,
nuolankus ir joja ant asilo –ant asiliuko, asilės jauniklio.“ (Zch 9,8-9)
Ji išsipildė Kristui jojant į Jeruzalę:
„Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami:
„Osana!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu –
Izraelio Karaliui!“
Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
Nebijok, Siono kalno dukra:
štai atvyksta tavo karalius,
jis joja ant asilaičio!“ (Jn 12,10-15)
Asiliukas buvo taikos simbolis. Žirgais jojo karvedžiai, žirgas simbolizavo karą, o asiliukas buvo taikių gyventojų, pirklių ir kt. gyvulys. Taipogi tai buvo nusižeminimo ir nuolankumo forma. Todėl Kristus, Mesijas, Karalius, nešantis Izraeliui amžiną taiką, sėdo joti ant asiliuko.

„Štai tavo karalius pas tave ateina, –
jis išaukštintas ir pergalingas,
nuolankus ir joja ant asilo –
ant asiliuko, asilės jauniklio.“

Komentarai

Populiarūs įrašai