„Kasdienė duona“ | Mk 5, 1-20

¹ Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte. ² Jam [Jėzui] išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. ³ Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. ⁴ Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. ⁵ Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis. ⁶ Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ⁷ ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“ ⁸ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ ⁹ Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. ¹⁰ Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto. ¹¹ Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė. ¹² Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ ¹³ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. ¹⁴ Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. ¹⁵ Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. ¹⁶ Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. ¹⁷ Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto. ¹⁸ Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, ¹⁹ bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. ²⁰ Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

Įspūdinga istorija! Jėzus nukeliauja į svetimą kraštą, kuriame gyvena pagonys auginantys kiaules. Su tokiais pagal įstatymą žydai bendrauti neturėtų. Tačiau demonai, tūnantys žmogaus kūne, patys atbėgo prie Jėzaus. Labai keistas ir neracionalus, atrodytų nelogiškas demonų elgesys. Visų pirma jie parpuolė priešais Jėzų, lyg pagarbino Jį. Jėzus išsiaiškina, kad demonas ne vienas, o jų visas legionas. Ir galiausiai jie pasiprašo suleidžiami į kiaules. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jie yra visiški bejėgiai prieš Jėzų. Jėzus yra Dievo Sūnus ir demonai tai žino ir išpažįsta. Kodėl jie prašosi į kiaules? Nes nenori likti be vietos, kol demonai nėra uždaryti pragare visiems laikams, jie klaidžioja be vietos ir ieško sau buveinės kažkieno kūne. Šiuo atveju, kadangi jie nebegali pasilikti žmoguje, jie pasirenka bent kiaules. Tačiau, demonams tai nepavyko, kiaulės susimeta į ežerą ir žūna.

Žmonės, sužinoję apie tai kas įvyko, stebisi. Iš vienos pusės jiems kyla nuostaba dėl to, kad kažkas sugebėjo sutramdyti ir išvaryti demonus iš apsėstojo, kurį visi gerai žinojo. Kitas juos stebinantis dalykas yra kiaulių baigtis. Greičiausiai tai buvo visos miesto ir aplinkinių kaimų kiaulės, nes toks kiekis vargiai ar priklausytų vienam žmogui. Taigi, jų visų turtas buvo sunaikintas. Ir žmonės prašo Jėzaus pasitraukti iš jų krašto. Juos gąsdina Jo galia, jie nebenori patirti daugiau nuostolių ir jiems nerūpi ką Jis gali pasiūlyti mainais, ką Jis atėjo duoti. Jų nedomina nei kas Jis, nei ko iš jų nori.

Taip ir mūsų gyvenime pasitaiko, iš šono matome kaip Dievas veikia kažkieno gyvenime, bet kuomet mums atsiveria galimybė taip pat įsileisti Viešpatį į savo gyvenimą, pabūgstame jog patirsime nuostolių. Išsigąstame, kad Dievas iš mūsų atims mūsų kiaules ir net nesigilindami į tai, ką už tai gausime, atsisakome. O juk Jėzus atėjo išlaisvinti mūsų iš demonų valdžios, atėjo suteikti mums laisvę, išganymą ir amžinąjį gyvenimą su Dievu. Kas gali būti daugiau?

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad atėjo mūsų išlaisvinti nuo demonų įtakos.

Šiandien prašysiu Dievo malonės priimti, tai ką siūlo Viešpats ir atiduoti tai kas man trukdo keliauti su Juo.