„Kasdienė duona“ | Mk 6,54-7,8
54 Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, 55 paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. 56 Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.
1 Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. 2 Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. 3 Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. 4 Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. – 5 Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ 6 Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
‘Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs.
7 Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų’.
8 Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.
Žmonės jau pažįsta Jėzų ir žino, kad jis yra ypatingas mokytojas, turintis galią gydyti ligonius. Fariziejai ir Rašto aiškintojai taip pat tai žino, jie net iš Jeruzalės atvyksta pasižiūrėti ir išsiaiškinti kas Jis toks. Ir čia jie susiduria su papročių, kurių jie moko nesilaikymu. Jėzaus mokiniai nesimazgoja rankų. Sunku pasakyti ar jie tai padarė sąmoningai ar ne, galbūt tiesiog pamiršo, o gal jie jau buvo su Jėzumi kalbėjęsi apie šiuos dalykus ir žinojo Jo - Mokytojo poziciją, šiuo klausimu. Na, o Rašto aiškintojai su fariziejais pasipiktina tokiu elgesiu ir imasi priekaištauti Jėzui dėl Jo mokinių. O Jėzus net nebando teisinti savo mokinių ar svarstyti reikėjo jiems nusimazgori rankas ar ne, ar iš viso reikia laikytis senųjų papročių, o gal nereikia? Jėzus iš karto eina prie reikalo esmės. Kam sakosi tarnaują Rašto aiškintojai su fariziejais? Dievui? Ir čia Jėzus atsako Dievo žodžiu, pridurdamas jog jie yra tiesiog veidmainiai, kurie apleidę Dievo įsakymą, įsikibę laikosi žmonių papročių. O Dievui svarbiausia ne papročiai, apeigos, gražios ar net naudingos tradicijos, bet žmogaus širdies nusiteikimas. Deja ir mūsų Bažnyčiose pasitaiko perdėto žmonių išgalvotų papročių laikymosi ar vietinių, ne esminių žmogaus išganymui, tradicijų sureikšminimo, tuo pačiu ignoruojant Evangelijos mokymą ir nuvertinant patį žmogų. Deja kartais žmogus pakliuvęs į bažnytinę aplinką gali pasijusti bevertis ir niekam tikęs prieš įvairias tradicijas ir taisykles, bei rūsčius ir vertinančius, o kartais ir teisiančius šiuolaikinių fariziejų ir rašto aiškintojų veidus. Tačiau Viešpats reikalauja, kad mes visų pirma laikytumėmės Dievo nustatytų taisyklių ir įsakymų. O paklaustas koks gi yra didžiausias Dievo įsakymas, atsako: “Pirmasis yra šis: /.../ mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29-30).
Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad neįkalina mūsų aklame paklusime papročiams ir taisyklėms.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad visų pirma sugebėčiau matyti žmogų ir jį mylėti Evangelijos šviesoje.