Penki mitai apie ekumeninį sąjūdį
XX a., po šimtmečių religinių karų tarp krikščionių, prasidėjo priešingas procesas – sudėjusios ginklus krikščionių Bažnyčios ėmė siekti vienos kitas pažinti, bendradarbiauti. Reakcijų į šį naują sąjūdį buvo įvairių – vienos grupės (baptistai, sentikiai) jį smerkė, kitos jame dalyvavo (ortodoksai, liuteronai, anglikonai…), trečios, iš pradžių sąjūdį smerkusios, vėliau prie jo prisidėjo (Romos katalikai). Iki šiol krikščionių nuomonės apie šį sąjūdį skiriasi, todėl verta aptarti kai kuriuos mitus apie jį.
1. Ekumeninis sąjūdis siekia sukurti pasaulinę religiją
Nuo pat pradžių ekumeninis sąjūdis buvo kuriamas tam, kad suartėtų skirtingų bendruomenių krikščionys. Vienas kertinių šį sąjūdį pradėjusių dokumentų – 1920 m. Konstantinopolio patriarcho Germano enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms, kur Jos bebūtų“ – tesiekė politinės Tautų Sąjungos pavyzdžiu įsteigti Pasaulio Bažnyčių organizaciją, kuri stabdytų religinius krikščionių tarpusavio karus ir smurto protrūkius, kuruotų galimą bendradarbiavimą tose srityse, kur krikščionių nuomonės neišsiskiria (skurdo, nelygybės ir kt. bendražmogiškos problemos). Bendradarbiavimas buvo skatinamas tose srityse, kuriose nereikalinga tikėjimo bendrystė, tačiau kurių problemas spręsti krikščionis įpareigoja Evangelija. Suartėjimas sakramentų ir tikėjimo srityje tebuvo tolima galimybė, o ne deklaruojama tikrovė. Apie kitų religijų atstovus ekumeninis sąjūdis nekalbėjo.
Tiesa, kartais žodis „ekumenizmas“ vartojamas tarpreliginiam dialogui apibūdinti. Tiesa ir tai, kad kai kurios liberalios krikščionių grupės į nekrikščioniškas religijas žiūri priimtiniau. Tačiau „ekumeninis sąjūdis“ tėra abstraktus skirtingų religinių bendruomenių bendradarbiavimo pavadinimas, o 1948 m. įkurta Pasaulio Bažnyčių Taryba (PBT) nėra kokia Superbažnyčia, o skirtingas religines bendruomenes vienijanti organizacija. Tai yra platforma, kurioje kalbasi ir žmonės, turintys bendrą tikėjimą, ir žmonės, vienas kitą laikantys eretikais. Bendras sąjūdžio tikslas yra ne pasaulinės religijos sukūrimas, o skirtingų krikščionių konfesijų bendradarbiavimas klausimais, nereikalaujančiais tikėjimo bendrumo, ir suartėjimas per nuolatinį bendravimą.
Paprastumo dėlei šiame straipsnyje apsiribosime terminu „konfesijos“, nors, ypač JAV, egzistuoja toks fenomenas kaip „denominacijos“ – tokios krikščionių bendruomenės, kurias jungia tas pats tikėjimas, bet kurios neturi bendrystės. Nedenominacinės Bažnyčios net nėra prisijungusios prie didesnio bendruomenių „tinklo“, organizacijos. Šis fenomenas liudija ekumeninio sąjūdžio reikalingumą – krikščionių vienybę sekuliaraus pasaulio ir pagonių akyse.
[SKAITYTI TOLIAU]
Taip pat žr.:
