„Kasdienė duona“ | Mk 13, 9-13

[Jėzus kalbėjo savo mokiniams:]  9 Jūs sergėkitės: atidavinės jus teismams, plaks sinagogose, ir jūs turėsite dėl manęs stoti prieš valdytojus ir karalius, kad jiems liudytumėte. 10 Bet pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.
11 Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. 12 Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas – savo vaiką. Vaikai pakels ranką prieš gimdytojus ir juos žudys. 13 Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“.

Gąsdinantys Jėzaus žodžiai savo mokiniams. Jus suiminės, plaks, teis ir net žudys. Artimieji išsigins, išdavinės ir visi jūsų nekęs. Iš tiesų, vien įsiklausius į šiuos žodžius, nekyla joks noras tapti krikščionimi, kad dėl Jėzaus vardo patirtum visas šias blogybes. Kam viso to reikia? Tačiau tūkstančiai krikščionių, pradedant apaštalais ir baigiant šių dienų kankiniais, žūstančiais dėl savo priklausymo Kristui, paliudijo priešingai. Jie ne tik sutiko sekti Viešpatį, bet ir neatsižadėjo Jo kankinimų ir mirties akivaizdoje, tuo pačiu liudydami savo budeliams, o taip pat ir mums - kitiems krikščionims - kad sekimas Kristumi yra žymiai daugiau net ir už kančias, ir mirtį. Tačiau galime drąsiai teigti, jog šis liudijimas yra ne žmogaus jėgomis atliktas. Būtų suprantama ir pateisinama, jeigu žmonės išsižadėtų savo tikėjimo, bijodami kančių ir mirties; ir kartais taip atsitinka. Ir tokių žmonių negalime smerkti. Greičiausiai tokių būtų dauguma, jeigu ne vienas svarbus ir nepakeičiamas faktorius, apie kurį šiandien ir kalba Kristus: nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia yra svarbiausias dalykas, eilinį žmogų darantis Kristaus mokiniu. Krikštu gauname Šventąją Dvasią, kuri vėliau mumyse veikia ir neša vaisių, Šventoji Dvasia veikia per Bažnyčią ir Bažnyčioje kaip tikinčiųjų visumoje ir kiekviename tikinčiajame asmeniškai. Žinoma, jeigu mes leidžiame Jai veikti, jeigu savo gyvenimą atiduodame ir pavedame Dievui ir trokštame vykdyti Jo valią. Toks apsisprendimas turi būti padarytas kiekvieno asmeniškai, aiškiai ir sąmoningai atiduodant savo gyvenimo “vairą” Šventajai Dvasiai. Tik tada mūsų gyvenimas įgauną prasmę Dieve, tik tada ką bedarytume, mes darysime su Dievu vedami Šventosios Dvasios, tik tuomet aiškiai žinosime, jog nesame palikti vieni, bet Dievas yra su mumis, o “jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?” (Rom 8,31). Ir tik su Dievu mes galėsime ištverti iki galo ir būti išgelbėti.

Šiandien dėkosiu Dievui už Šventosios Dvasios dovaną ir už visus Jo šventuosius kankinius.
Šiandien prašysiu Dievo malonės priimti Šventąją Dvasią, kad galėčiau ištverti iki galo.

Populiarūs įrašai