„Kasdienė duona“ | Mt 6, 7-14 („Tėve mūsų“)

(Jėzus kalbėjo:) ⁷ „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. ⁹ Todėl melskitės taip:

'Tėve mūsų, kuris esi danguje,

teesie šventas tavo vardas,

¹⁰ teateinie tavo karalystė,

teesie tavo valia

kaip danguje, taip ir žemėje.

¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien

¹² ir atleisk mums mūsų kaltes,

kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

¹³ Ir neleisk mūsų gundyti,

bet gelbėk mus nuo pikto'.

¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. ¹⁵ O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Jėzus paliko mums maldos žodžius, kuriais galime kreiptis į Tėvą. Jis ragina Dievą vadinti mūsų Tėvu. Tai nuostabiausias palikimas, kokį turime, nes atliepia į giliausią mūsų pašaukimą būti Dievo vaikais. Dievas neieško sau tarnų, Jam nereikia pataikaujančių ir daugiažodžiaujančių garbintojų, tokių kaip pagonys stabams, įvairiais gausiais žodžiai besistengiantys pamaloninti savo dievukus, idant gautų iš jų to, ko nori. Dievas yra Tėvas, o mes – Jo vaikai. Šiame santykyje nėra kažko paslėpto, netikro, juk tėvai myli savo vaikus ne dėl kažko, o dėl to, kad jie yra jų vaikai. Taip ir Dievas myli savo vaikus dėl to, kad jie yra Jo vaikai. Mes negalime pamaloninti Dievo gausiais gražiais žodžiais, mes net negalime Jam įtikti gerais savo darbais, to ir nereikia. Tačiau yra viena svarbi sąlyga: Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.  O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų. Ši sąlyga pabrėžia tai, jog visi esame broliai ir seserys, visi esame Dievo vaikai ir visi esame Jam svarbūs. Juk net mūsų priešai arba tie, kurių mes nemėgstame, taip pat yra Jo vaikai. O tėvams visada skaudu matyti neapykantą tarp savo vaikų, skaudu matyti susiskaldymą ir neatleidimą. Todėl Jėzus ir ragina atleisti vieni kitiems. Atleisti ir pamatyti kitą kaip Dievo vaiką. Jeigu mes Dievą drįstame Tėvu vadinti, tai kitas žmogus mums yra brolis. Atleisdami žvelgiame į pačią žmogaus esmę, kurioje jis yra Dievo vaikas taip pat kaip ir aš, nepaisant visų jo klaidų ar nuodėmių. Štai iš šios pozicijos galime kreiptis į Dievą ir iš tiesų būti Jo vaikais.

Šiandien dėkosiu Dievui, jog esu Jo vaikais ir Jis mane myli besąlygiška meile.

Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad iš širdies atleisčiau savo broliams ir sesėms.

Praeitų metų apmąstymas pagal šią ištrauką: 2015-06-18