„Kasdienė duona“ | Mt 6, 19-23

(Jėzus kalbėjo:) 19 „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. 20 Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, 21 nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.
22 „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. 23 O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“

Jėzus kalba apie du kūno narius, kurie simboliškai apjungia kūną ir sielą. Širdis yra tas kūno narys, kuris išreiškia mūsų meilę, prisirišimą. Tai tokie žmogaus sielos gebėjimai, kurie išlieka net tuomet, kai kūniška širdis nustoja plakti. Širdyje laikome tai, kas mums svarbiausia. Jėzus ragina neprisirišti prie nykstančių, laikinų dalykų, žemiškų lobių ir gėrybių, kurios paveikios laikui, kurias rudys ir kandys ėda, kurias vagys vagia ir išsineša. Jei mūsų nemirtingas gebėjimas mylėti prisiriš prie laikinų dalykų, mes neišvengiamai juos prarasime ir pasmerksime save kančiai. Todėl Jėzus perspėja, jog krautumės nenykstantį amžiną lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia. Tiek širdis, tiek dangus čia tėra simboliai išreiškiantys amžinuosius dalykus, peržengiančius laiką ir materiją.

Kitas simbolinis kūno narys yra akis. Dvasinėmis akimis pažįstame Amžinąją tiesą apie Dievą. Ir šis gebėjimas matyti tikrąją Šviesą apšviečia visą mūsų būtį. Todėl jeigu šis mūsų gebėjimas yra sužeistas nuodėmės, jeigu mes esame akli Dievo pažinimui, mes skendime tamsoje. Ir ši tamsa yra baisi. Kol gyvename tamsoje, tol nematome savo tikrosios padėties, jog mums reikia Dievo, reikia Jo išgelbėjimo ir pagalbos. Tik įsileidę Dievo šviesą galime pamatyti, kokie iš tiesų esame, kas mumyse trukdo krauti lobį danguje, kas mus pririša ir įkalina. Tik Dievo šviesoje galime pamatyti ir kitą žmogų, vertą mūsų meilės. Regėjimas Dievo šviesoje yra gydantis, mes pamatome savo varganą padėtį ne tam, kad pultume į neviltį, bet tam, kad prašytume ir būtume Dievo išgydyti. Kol esame tamsoje, nesuprantame, jog eame vargani ir sužeisti ir pasmerkti mirti, šviesa mums reikalinga, kad galėtume būti išgydyti ir eiti išgelbėjimo, amžinojo gyvenimo keliu.

Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad leidžia pažinti tiesą apie save ir gydo mano žaizdas.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, jog kraučiau lobį danguje, o ne prisiriščiau prie laikinų dalykų.

Populiarūs įrašai