2016 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Psalmyno grafikas


Kuriose katizmose turėtume būti kovo 31 d. pagal pradines pozicijas. Pradėjome skaityti 14 d.

2016 m. kovo 30 d., trečiadienis

Mistagogija - 11 - Politinė bendrija ir krikščionys



Vienuoliktasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi šv. Atenagoro Atėniečio tekstu. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose.

Daugiau informacijos: http://www.ortodoksas.lt/2015/09/atnaujinami-ad-fontes-mystagogia.html

Kiti įrašai: https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

Ką reiškia „Extra Ecclesiam nulla salus“?


„Anapus Bažnyčios nėra išganymo“ (t.y. už Bažnyčios ribų) - gerai visiems ortodoksams ir katalikams žinoma sentencija, atspindinti Bažnyčios Tėvų mokymą. Šios frazės autorius - šv. Kiprijonas Kartaginietis. Tačiau ką gi šie griežti žodžiai reiškia?

ŽODŽIŲ KILMĖ

Šie žodžiai pasirodo 72 laiške, kuriame šv. Kiprijonas polemizuoja su tais, kurie neperkrikštydavo eretikų priimant juos į Visuotinę Bažnyčią. Pasak Kiprijono, juos būtina krikštyti iš naujo (tiksliau, pirmą kartą), nes „kas atliekama už Bažnyčios ribų, tas neteisėta“. Kiprijonas nepripažino krikšto sakramento, atlikto už Bažnyčios ribų:

„Net viešo išpažinimo krikštas ar kraujas neturi išganomosios naudos eretikui, nes anapus Bažnyčios nėra išganymo“ (Šv. Kiprijonas Kartaginietis, Laiškas 72,21)
Kiprijonas mini „kraują“, nes Bažnyčioje tikėta, kad vandens krikštas - ne vienintelis būdas tapti Bažnyčios nariu. Jau Tertulijonas kalbėjo apie „apsivalymą krauju“ (lavacrum sanguinis), o pats Kiprijonas 11 traktate („Pagiriamasis žodis kankinystei“) rašo apie „kraujo krikštą“ - žmogus, norėjęs krikštytis, tačiau nukankintas iki krikšto, laikomas pakrikštytu savo krauju (ir išganytu, nes pelnė kankinystės vainiką). 72 laiške Kiprijonas patikslina, kad kraujo krikšto teologija galioja tik tiems asmenims, kurie yra ortodoksai, t.y. išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nori būti priimti į Visuotinę Bažnyčią, tačiau gyvenimo metu taip ir lieka į ją nepriimti (juos Dievas priima per mirtį).

Kiprijono teiginiai apie krikšto už Bažnyčios ribų negaliojimą buvo atmesti Bažnyčios Visuotiniuose susirinkimuose. 95-asis Šešto visuotinio susirinkimo kanonas nurodo priimti arijonis (!) ir kai kuriuos kitus eretikus be naujo krikšto (t.y. jų krikštas pripažįstamas kaip galiojantis). Tačiau Kiprijono mokymas apie tai, kad už Bažnyčios ribų nėra išganymo yra įprastas visiems Bažnyčios Tėvams.


IŠGANYMAS BE VANDENS KRIKŠTO

Bet ar neprieštarauja teiginys „anapus Bažnyčios nėra išganymo“ teiginiui „nukankintieji katechumenai yra išganyti ir šventi“? Juk katechumenai - tai dar Kristaus Kūno, t.y. Bažnyčios nariai. Dar daugiau klausimų kiltų paskaičius šv. Klemensą Romietį, šv. Justiną Kankinį, šv. Iriniejų Lionietį, šv. Joną Auksaburnį - jie rašo apie tai, kaip išganyti buvo tie, kurie nepažino Kristaus gyvendami iki Kristaus. 


Popiežius šv. Klemensas Romietis kalba, kaip atgaila dėl Kristaus tapo pasiekiama visų laikų ir kraštų žmonėms:

„Palikime tuščius ir bergždžius svarstymus ir ateikime prie šlovingos ir šventos mūsų Tradicijos taisyklės; matykime, kas gražu, kas miela ir priimtina mus Sutvėrusiojo akimis. Žvelkime į Kristaus kraują ir suvokime, koks jis yra brangus Jo Tėvui, jei išlietas dėl mūsų išgelbėjimo visam pasauliui atnešė atgailos malonę. Peržvelkime visų kartų gyvenimą ir supraskime, kad iš kartos į kartą Viešpats suteikė galimybę atgailauti norintiems atsigręžti į Jį. Nojus skelbė atgailą ir tie, kurie Jo paklausė, buvo išgelbėti. Jona skelbė pražūtį ninevičiams, bet jie atgailavo dėl savo nuodėmių ir meldėsi Dievui, todėl įgijo išgelbėjimą, nors ir buvo svetimi Dievo [Sandorai].“ (Laiškas korintiečiams 7,5-7)
Apaštalas Paulius rašo:
„Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą... Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano Evangelija.“ (Rom 2,14-16)
Jonas Auksaburnis komentuoja, kad čia Paulius kalba apie iki Kristaus atėjimo gyvenusius pagonis, kurie nebuvo stabmeldžiai, bet vadovaudamiesi prigimtiniu įstatymu bijojo tikrojo Dievo. Kaip pavyzdį jis pateikia Jobą ir ninevičius, tačiau priduria ir šimtininką Kornelijų iš apaštalų darbų. Prisiminkime jo istoriją:
„Cezarėjoje gyveno žmogus, vardu Kornelijus, vadinamosios Italų kohortos šimtininkas. Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo maldingumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui. [...] Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“. [...] Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė gerąją taikos naujieną. Šitas yra visų Viešpats. [...] Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu.“ (Apd 10,1-2. 25-26. 34-36. 44-48)
Taigi, pasak Jono Auksaburnio, šimtininkas Kornelijus, gyvenęs jau po Jėzaus Kristaus atėjimo, bet dar Jo nepažinęs, dėl savo pamaldumo savo širdyje rado įstatymą (kaip ir Jobas ar nineviečiai), jį vykdė ir gavo Šventąją Dvasią. Nors šis gavimas, kaip matome, nereiškė, kad jam nebereikia krikštytis, Kornelijaus pavyzdys parodo, kokia sudėtinga išganymo už Bažnyčios ribų tema.

AR TIKRAI PRIKLAUSOME BAŽNYČIAI?

Atrodytų - kas čia neaiškaus, jei žmogus priklauso Bažnyčios institucijai, reiškia, bus išganytas, jei nepriklauso - nebus išganytas. Tačiau šv. Augustinas sako:
...novit Dominus qui sunt eius. Namque in illa ineffabili praescientia Dei, multi qui foris videntur, intus sunt; et multi, qui intus videntur, foris sunt...
„...Dievas pažįsta savuosius. Dievo Apvaizda mums nežinoma: daugelis tų, kurie atrodo esą anapus [Bažnyčios], iš tiesų yra viduje, ir daugel tų, kurie atrodo esą viduje, iš tiesų yra išorėje“ (Apie krikštą, prieš donatistus, V,27. 38)
Kaip matome iš Bažnyčios Tėvų ir Šventojo Rašto, „extra Ecclesiam nulla salus“ reiškia tik tai, kad Kristus ir Dievo Bažnyčia yra visų malonių šaltinis. Jei kas nors regimuoju būdu nepriklauso Bažnyčiai, bet buvo išganytas, tai reiškia, kad jis priklausė Bažnyčiai slėpiningu būdu ir išganytas tik dėl Kristaus; jei kas nors regimu būdu priklausė Bažnyčiai, bet buvo pasmerktas, tai reiškia, kad jis niekada nebuvo nei Bažnyčios, nei Kristaus: 
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'“ (Mt 7,21-23)
Be abejonės, piktavaliai Bažnyčios skaldytojai ir tie, kurie priešinasi jos šventam mokymui negali tikėtis Kristaus pritarimo. O ką Viešpats moko apie žmones, kurie nevaikščiojo su Juo ir apaštalais, bet Juo tikėjo ir nesipriešino Jo valiai?
„Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“ (Lk 9,49-50)

Taip pat skaitykite kitus apmąstymus šia tema: Mintys apie ekumenizmą, Mano samprotavimai apie ekumenizmąMintis apie santykius su protestantais.

2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Kodėl švenčiame Velykas?

Taip pat skaitykite: Judaistiniai ir Apaštališkieji krikščioniškosios Liturgijos šaltiniai 
„Tada Mozė sušaukė visus Izraelio seniūnus ir jiems tarė: „Eikite, parinkite savo šeimoms avinėlius ir papjaukite Perėjimo avinėlį. Paėmę izopo šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančiu krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto. Juk pereis VIEŠPATS, užmušdamas egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris VIEŠPATS apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti. Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams. Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip jis yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. O kai jūsų vaikai jus klaus: ‚Ką reiškia šios apeigos?‘ –atsakysite: ‚Tai Perėjimo auka VIEŠPAČIUI, nes jis praėjo Egipte izraeliečių namus, kai užmušė egiptiečius, bet apsaugojo mūsų namus‘“. Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsčia pagarbinti. Izraeliečiai išsiskirstė ir padarė lygiai taip, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems įsakę. (Iš 12,21-28)

Mes, lietuviai, Velykas vadiname slavišku skoliniu, kuris reiškia „Didžioji Diena“ (pvz. ukr. Velikden). Tačiau Šventajame Rašte krikščionių Velykos, kaip ir žydų, vadinamos Pascha (Pesach) – Perėjimo švente. Rytų krikščionių velykinėje liturgijoje ši diena vadinama „Paschų Pascha, Šabų Šabu“.


[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Jėzus Korane ir apokrifuose



Apokrifai - tai II-VI a. sukurtos evangelinių tekstų klastotės. Klastočių kūrėjai prirašydavo savo kūriniams apaštalų autorystę („Evangelija pagal Petrą“, „Evangeliją pagal Judą“), pateikdavo „sensacingą“ informaciją, kurios nėra šventuose krikščionių tekstuose (pvz. Jokūbo Protoevangelija pasakoja apie Marijos vaikystę, Tomo vaikystės Evangelija - apie Jėzaus vaikystę). Pagrindu šioms istorijoms tapdavo ir autorių vaizduotė, ir krikščionių liaudies tradicijos bei legendos, tačiau kai kurie elementai paimti ir iš kanonių šaltinių.

Koranas, kalbėdamas apie Jėzaus (Isa) ir Marijos (Maryam) gyvenimą, gausiai naudojasi apokrifinėmis Evangelijomis. Kadangi pats Koranas dažnai kalba lakoniškai, neapibrėžtai, tai jo interpretacijai naudojami Hadisai ir Tafsirai.

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Dalyvavau TV laidose

Šiandien 22.30 per LRT kultūrą bus pirmoji "Anapus čia ir dabar" laida su mano dalyvavimu. Diskutuosime su dr. Egle Laumenskaite ir dr. Danute Bacevičiūte apie krikščionybės būklę Lietuvoje ir Europoje.

Antroji laida, kurioje dalyvavau (apie stačiatikybę) bus balandžio 28 d. (per ortodoksų Didįjį Ketvirtadienį).

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Akedija, Evagrijus Pontietis ir Gabrieliaus Bungės antimodernizmas

Prieš porą mėnesių knygynuose pasirodė puikus Gabrielio Bungės knygos „Akedija: Evagrijaus Pontiečio dvasinis mokymas“ vertimas į lietuvių kalbą (vertė Giedrė Sodeikienė, Kaunas: Vox altera, 2015). Joje vokiečių teologas aptaria IV a. Dykumos tėvo Evagrijaus mokymą apie akedijos, nusiminimo arba bodesio (kaip verčia Sodeikienė), ydą, artimą depresijos būklei. Kadangi lietuviškas vertimas neturi jokio papildomo įvado, o, manau, daugelis knygos motyvų neatpažįstami eiliniam lietuvių skaitytojui, nutariau kompensuoti šį trūkumą aptardamas tiek autoriaus pažiūras, tiek minėto veikalo turinį.



2016 m. kovo 13 d., sekmadienis

Psalmyno skaitymo grafikas

Savojoje parapijoje tęsiame Psalmyno skaitymo per Gavėnią tradiciją.

Štai sąrašas žmonių, kurie užsirašė skaityti Psalmyną, pagal katizmas, nuo kurios pradedame rytoj (14 d.):


Čia galite rasti paaiškinimus, kaip skaityti Psalmyną, taip pat trečioji lentelė nurodo katizmų psalmių numerius lietuviškame Psalmyne: https://drive.google.com/file/d/0B4hfjTd_-awuOE56dzB0Y1YxMVU/view?usp=sharing

Meldžiamės šia intencija:
Kad Visagalis Dievas stiprintų šventosios Paraskevės parapijos bendruomenę ir palaikytų tarnystėje jos vadovą tėvą Vitalijų.

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Kankiniai iki Kristaus (1-4 Mak)


Eleazaras, Saliamonija ir septyni jos sūnus, makabiejų kankiniai
Kuomet pirmais krikščionybės amžiais tikintieji į Kristų buvo kankinami, jie galėjo semtis pavyzdžių ne tik iš savo amžininkų bei Kristaus, bet ir iš Senojo Izraelio kankinių. Graikiškame Senojo Testamento kanone (Septuagintoje) yra keturios Makabiejų knygos, kuriose aprašoma žydų tautos kova su jų persekiotojais - seleukidų imperijos valdžia. Antrojoje ir ketvirtojoje makabiejų knygose apgiedama ir viena seniausiųjų kankinių hagiografijų - kunigo Eleazaro, Saliamonijos ir septynių jos sūnų kankinystė.

Pasak pirmosios Makabiejų knygos,
„Karalius per pasiuntinius išsiuntė laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimus papročius: uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių, suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventyklas ir alkus stabams, aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir palikti savo sūnus neapipjaustytus. Be to, pasidaryti nešvariems, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru, idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus. O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turi būti nubaustas mirtimi.“ (1 Mak 1,44-50)

Situaciją pasakotojas apgieda eilėmis:
„Iš pasalų jie grasino šventovei,
visad nedori priešai Izraelio.
Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują,
teršė šventąją vietą.
Nuo jų pradėjo išsibėgioti Jeruzalės gyventojai,
ji pavirto svetimųjų buveine.
Ji pasidarė svetima savo palikuonims,
ją paliko jos vaikai.
Jos šventovė tapo tuščia tarsi plyni tyrai;
jos šventės pavirto gedulu,
jos šabai – pajuoka,
jos garbė – panieka.
Nūn jos negarbė prilygo jos buvusiai garbei,
jos didingumas pavirto gedulu.“ (1 Mak 1,36-40)
Pirmoji Makabiejų knyga koncentruojasi į tai, kaip šventojo uolumo (gr. zelos) apimtas Matatijas pasipriešino engėjams ir pradėjo sukilimą. Pamatęs, kaip pagonys prikalbino žydą atnašauti stabams auką, Matatijas užsidegė uolumu, jam drebėjo širdis iš susijaudinimo. Jį užplūdo teisus pyktis. Tad pribėgęs atsimetėlį jis užmušė ant aukuro. Tuo pačiu metu jis užmušė ir karaliaus pareigūną, norintį priversti juos atnašauti auką, ir nugriovė aukurą. Degdamas uolumu ginti Įstatymą, jis elgėsi lygiai taip, kaip buvo pasielgęs kadaise Finehas su Salu'o sūnumi Zimriu. Tada Matatijas perėjo miestą, šaukdamas pakeltu balsu: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ Tada jis ir jo sūnūs, palikdami mieste visa, ką turėjo, išbėgo į kalnus (1 Mak 2,24-28). Šiuos sukilėlius partizanus ir buvo pradėta vadinti makabiejais (aram. makkaba - kūjis, o šio žodžio raidės yra makabiejų karo šūkio akronimas: Mi chamocha ba'elim YHVH? - Kas tarp dangiškųjų galybių tau lygus, VIEŠPATIE? (Iš 15,11)). Makabiejumi taip pat atskirai vadintas Matatijo sūnus Judas.

Antroji Makabiejų knyga daugiau dėmesio skiria žydų kankinystei. Pirmiausia pasakojama apie visos tautos kankinystes:
Antai dvi moterys, suimtos už tai, kad apipjaustė savo vaikus, buvo vedžiojamos viešai po miestą su mažyliais, pakartais ant krūtinės, ir nustumtos stačia galva nuo miesto sienų. O kiti, kurie buvo susirinkę į netolimas olas švęsti šabo slapčiomis, buvo išduoti Pilypui ir visi drauge sudeginti. Gerbdami dienos šventumą, jie atsisakė gintis. “ (2 Mak 6,10- 12 )
Tada smulkiau pasakojama apie kunigo Eleazaro kankinystę. Eleazarą pareigūnai vertė valgyti stabams paaukotą kiaulieną, tačiau jis ją išspjovė. Tada jo draugai siūlė jam atnešti geros mėsos ir apsimesti, kad valgo stabų mėsą, tačiau Eleazaras atsisakė, idant nebūtų sugundyti kiti žydai, pamanę, kad kunigas atsimetė nuo tikėjimo. Jis savanoriškai prisiima mirtį:
„VIEŠPATS savo šventu žinojimu puikiai mato, kad, nors būčiau galėjęs išvengti mirties, aš ne tik pakeliu nuo šio plakimo baisų kūno skausmą, bet ir kenčiu jį sielos džiaugsmu, kad atsiduodu VIEŠPAČIUI“ (2 Mak 6,30)

Eleazaras miršta tapdamas μνημόσυνον ἀρετῆς - dorybės pavyzdžiu (atminimu).

7-ajame skyriuje pasakojama septynių brolių ir jų motinos (ortodoksų tradicijoje vadinamos Saliamonija) kankinystę. Visi septyni buvo nukankinti itin žiauriai:
„Jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas. Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje“ (2 Mak 7,4-5)
Visi septyni, matydamas vienas kito auką, nepabūgo drąsiai atsakinėti kankintojams ir mirti už Įstatymą. Net ir jų motina, kai jai buvo liepta „pamokyti“ paskutinįjį brolį, priėjusi teparagino jį nepalūžti ir prisiimti kankinystę, o po to ir pati pasekė savo sūnų likimu. 

Kodėl jie tai darė? Antrasis iš septynių jaunuolių šitaip apibendrino:
„Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“ (2 Mak 7,9)
Panašu, kad kankinystės pasakojimai dar tiek nebuvo įprasti žydams, kad knygos autoriui tenka aiškinti, kodėl juos pateikia:
Nūn prašau šios knygos skaitytojus dėl tokių nelaimių nenustoti drąsos, bet pasvarstyti, kad šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti. Iš tikrųjų, jeigu nedorėliai ilgai tarp mūsų neišlieka, bet greitai patiria bausmę, tai yra didelio Dievo gerumo ženklas. Juk kai kitos tautos nusižengia VIEŠPATS jų nebausdamas kantriai laukia, kol jos pasiekia pilną savo nuodėmių saiką. Bet su mumis jis elgiasi skirtingai, idant jam nereikėtų mus vėliau bausti griežčiau, kai mūsų nuodėmės bus pasiekusios savo ribą. Užtat Dievas niekad visiškai neatitraukia nuo mūsų savo gailestingumo. Nors jis ir moko mus nelaimėmis, bet savo tautos neapleidžia. Tebūna tai, ką pasakėme, priminimas. (2 Mak 6,13-17)
Ketvirtojoje Makabiejų knygoje, kuri nėra šventojo kanono dalis, bet yra Septuagintos priedas, Eleazaro, septynių jaunuolių ir jų motinos kankinystė apgiedama kaip tobulas dorybės pavyzdys, kurio dera sekti visiems žydams. Teigiama, kad jie įrodė, jog Dievo Įstatymas padeda įveikti visas aistras ir pasiekti nemirtingumą.

Žydai mini makabiejų sukilimą chanukos šventės metu (vyksta maždaug Kalėdų metu). Ortodoksų Bažnyčia švenčia kankinių Eleazaro, Saliamonijos ir jos 7 sūnų atminimą rugpjūčio 1 (14) d.

Filmas „Palyginimai“ (Pamokymai iš ortodoksų tradicijos)




2016 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Gavėnios minėjimai

Jau artėja ortodoksų Gavėnia. Pradžia - kovo 14 d. Velykos šiemet - gegužės 1 d.

Svarbiausi Gavėnios minėjimai:




Išsivadavimo teologija ir Ortodoksų Bažnyčia

Iš Bolivijos prezidento gavęs dovanų jėzuitų kunigo Luis Espinal sukurtą 
komunistinį kryžių, popiežius Pranciškus tik kukliai nusišypsojo 
ir pasakė: „No esta bien eso“ - „Tai nėra gerai“
XX a. Katalikų Bažnyčioje atsirado nauja teologijos srovė - išsivadavimo teologija (isp. Teología de la liberación, angl. Liberation theology) . Ši teologijos srovė itin populiari Lotynų Amerikoje, yra padariusi didelę įtaką jėzuitų ordino pamokslavimo būdui, nors Tikėjimo mokymo kongregacija yra uždraudusi daug jos apraiškų (vienas iš didžiųjų jos oponentų buvo kardinolas Josephas Ratzingeris, vėliau buvęs popiežiumi Benediktu XVI). Popiežiumi tapus argentiniečiui Pranciškui, jos įtaka katalikybei išaugo.

Esminė išsivadavimo teologijos idėja - socialinė (arba sisteminė) nuodėmė. Pasak išsivadavimo teologijos, egzistuoja nuodėmės, kurių dalininkais žmonės tampa vien todėl, kad gyvena neteisingoje santvarkoje. Tik pakeitus santvarką, įmanoma išvaduoti iš nuodėmės.
„Išsivadavimo požiūriu, nuodėmė suprantama ne kaip individuali, asmeninė arba tiesiog vidinė tikrovė, kuriai pakaktų „dvasinio“ susitaikymo, t.y. už kurią nebūtų atsakinga tvarka, kurioje gyvenime. Nuodėmė suprantama kaip socialinis, istorinis faktas, brolybės ir meilės stoka žmonių tarpusavio santykiuose, bendrystės su Dievu ir kitais žmonėmis trūkumas, iš to kylantis vidinis, asmeninis pažeidimas. Kai nuodėmė suprantama šitokiu būdu, bendrieji nuodėmės bruožai atrandami iš naujo“ 
„Išganymas — bent iš pradžių — privalo įtaigauti ir žemiškojo gyvenimo keitimą. [...] Jis veikia jau dabar ir čia pat, keisdamas žmogiškąją būseną. [...] Kiekviena pastanga kurti teisingą bendruomenę yra išvadavimas ir tuo pačiu jau išganomasis darbas“ 
(Gustavo Gutiérrez, „Išsivadavimo teologija“)
Phillipas Berrymanas šią teologiją taip pat yra pavadinęs „bandymu perskaityti Bibliją neturtingojo akimis“. Šį jo teiginį galėtume palyginti su vieno mano pažįstamo ortodoksų studento pasakojimu, kai Biblijos skaitymuose (kuriuos vedė kunigas), studentai nusistebėjo: „Štai mes ilgai aiškinamės, kaip sunku išsigelbėti turtuoliui, kalbame apie adatos ausį, bet juk visi čia sėdintys yra neturtingi studentai!“. Iš tiesų, skaitydami Šventąjį Raštą dažniausiai praleidžiame pro ausis, kad viena pagrindinių jo temų - vargdienių likimas.
Klausykitės šio žodžio, Samarijos kalno moterys, – jūs Bašano karvės, – engiate vargšus, spardote elgetas, sakote savo vyrams: „Atneškite ko nors išgerti!“ Viešpats DIEVAS prisiekė savo šventumu! Tikrai ateina jums dienos, kai jie išvilks jus kabliais tarsi žuvį ant kabliuko visas iki paskutinės. Išeisite pro spragas sienose, kiekviena tiesiausiu keliu, ir būsite išmestos į šiukšlyną, – tai VIEŠPATIES žodis.“ (Am 4,1-2)

TRADICINĖS TEOLOGIJOS PROBLEMOS

Peter C. Bouteneff teigimu, nors pasak Šventojo Rašto (tiek Įstatymo, ypač Išėjimo knygos, tiek Psalmių, tiek Pranašų, tiek Kristaus mokymo ir veiksmų) akivaizdžiai matosi, kad mylėdamas visą žmoniją Dievas ypatingai rūpinasi vargšais, tačiau tradicinė ortodoksų teologija to nepastebi. Tradicinė ortodoksų teologijos mokykla (neopatristinė sintezė) pirmiausia žvelgia į Šventąjį Raštą per Bažnyčios Tėvų mokymo prizmę, o į Bažnyčios Tėvų mokymą žvelgia ieškodama, visų pirma, atsakymo į amžinąsias, metafizines problemas: jai rūpi Dievo esmės, Kristaus prigimčių, Trejybės Hipostazių, Dievo ir žmogaus bendrystės (koinonia) klausimai. Todėl ortodoksų teologams itin svarbios Patarlių 8,22 ir 9,1 metafizinės ištaros, bet jie nemato, kad Patarlių knygoje daug daugiau dėmesio skiriama skurdo ir teisingumo visuomenėje problemoms.

Skaitydami Bažnyčios Tėvus mes taip pat randame daugybę ištarų apie socialinį teisingumą (ypač didžiųjų Ortodoksų Bažnyčios hierarchų, šv. Bazilijaus Didžiojo ir šv. Jono Auksaburnio, raštuose). Tačiau tipiniam ortodoksų teologui jos rūpi mažai, nes jos labai susipynusios su tuo meto visuomenės kontekstu, nutolsta nuo „aukštosios“ teologijos.

Be abejonės, atsiribojimui nuo labai kontekstualių Bažnyčios Tėvų pareiškimų turėjo įtakos ir tai, kad XX a. daugelis ortodoksų gyvenimo totalitarinių režimų priespaudoje. Bažnyčiai buvo uždrausta turėti bet kokią savo politinę liniją, kunigams buvo uždrausta pamokslauti už parapijos ribų, todėl natūraliai stiprėjo ir taip Rytams būdingas liturgiškumas, koncentravimasis į vidujybę. Bažnyčia buvo išstumta iš pasaulio, todėl teologai nustojo rūpintis pasauliu.
Tuo tarpu Konstantinopolio arkivyskupas šv. Jonas Auksaburnis tiek daug pamokslavo prieš turtingųjų savivalę, kad, kaip matome iš jo pamokslų, turtingieji jo ėmė nemėgti:
„Sakau tai jums ir niekada nenustosiu sakyti, nors daugelis man ir priekaištauja: „Ištisai jis kabinėjasi prie turtuolių!“. Bet juk jie patys ištisai kabinėjasi prie skurdžių! Todėl aš ir lendu prie turtuolių, tiksliau, ne prie turtuolių, o prie tų, kurie turtą naudoją netinkamai. Visada kalbu smerkdamas ne turtuolį, o grobiką. Vienas reikalas - turtuolis, kitas - grobikas; skirki šiuodu, nemaišyk skirtingų dalykų. Esi turtingas? Nedraudžiu tokiu būti. Grobi? Smerkiu tave. Turi savo daiktą? Naudokis. Imi svetimą? Aš - netylėsiu! O gal nori mane nužudyti? Aš esu pasiryžęs pralieti savo kraują, kad tik apsaugočiau tave nuo nuodėmės. Man nerūpi neapykanta, nekreipiu dėmesio į priešiškumą, tik vienu rūpinuosi - klausytojų gerove. Juk ir jūs, vargšai, esate mano vaikai. Ir jūs, turtuoliai - mano vaikai. (šv. Jonas Auksaburnis, „Pamokslas apie turtą ir skurdą“)
Šv. Jonas nekalbėjo veltui ir kai ano meto galingieji prieš jį susimokė, narsiai prisiėmė kančias, tvirtai laikydamasis Kristaus mokslo. Tipiniai ortodoksų teologai, pirmiausiai skaitantys Tėvus per erezijų istorijos arba dogmų istorijos prizmę, pamiršta, kad už daugelio erezijų stovėjo konkrečios politinės partijos, konkretūs Konstantinopolio aukštuomenės klanai ir dažnai Bažnyčios šventieji persekiojami buvo tik dėl to, kad kritikavo politikus bei turtuolius, o dogminiai ginčai turtuoliams tebuvo priedanga išmesti hierarchą iš jo katedros.

Komiksas apie šv. Bazilijų Didįjį http://www.wesleybros.com/wp-content/uploads/2016/03/156-WB-e1456869678267.jpg

RUSIJOS ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS SOCIALINIS MOKYMAS

Neteisinga būtų suversti vien tarybiniams laikams rusų ortodoksų teologijos abstraktumą. Jis prasidėjo dar cariniais laikais ir kaip tik galėjo išprovokuoti Spalio revoliuciją. Teologas Aleksandras Šmemanas rašo: 

„Ar tai paprasčiausias atsitiktinumas, kad šiandien [1979 m.] apie 90% pasaulio ortodoksų gyvena totalitarinėse, ateistinėse, su krikščionybe kovojančiose valstybėse? O, galbūt, tai - [dabartinės] Rytų prieigos prie pasaulio problemų klaidingumo požymis? (Aleksandras Šmemanas, „Bažnyčia, pasaulis, misija“)
Šiandien vis dar neegzistuoja joks dokumentas, reglamentuojantis Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios socialinį mokymą. Dalinės Bažnyčios - Rusijos Ortodoksų Bažnyčios - socialinis mokymas buvo suformuluotas tik 2000 m.  Šiame mokyme jau atsižvelgta į pastarųjų amžių Bažnyčios patirtį.

Pagal Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinį mokymą, viena iš Bažnyčios tarnysčių yra engiamųjų užtarimas:
„Tęsdama žemiškąją Kristaus tarnystę, - o Jis save tapatino būtent su esančiais nepritekliuje - Bažnyčia gina tuos, kurie nedrįsta priešintis ar neturi tam galimybių (безгласных и бессильных). Todėl ji kviečia visuomenę įgyvendinti teisingą darbo vaisių paskirstymą, turtingiesiems remti vargšus, sveikiesiems - sergančius, dirbantiesiems - senolius.“ 
(Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai)
Nors Bažnyčia ir kiekvienų Mišių metu nuo Apaštalo Pauliaus laikų meldžiasi už valdžią, koncepcijoje numatyta galimybė jai priešintis:
„Jeigu valdžia verčia ortodoksus atsižadėti Kristaus ir Jo Bažnyčios, arba verčia atlikti nuodėmingus ar dvasiškai žalingus darbus, Bažnyčia turi atsisakyti paklusti tokiai valstybei. Krikščionis, klausydamas savo sąžinės, gali nevykdyti valdžios įsakymų, kai valdžia verčia sunkiai nusidėti. Tada, kai neįmanoma paklusti valstybės įstatymams [...] [Bažnyčios] hierarchija [...] gali kreiptis į savo vaikus, skatindama pilietinį neklusnumą“
(Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai)
Netiesiogiai leidžiamas ir ginkluotas pasipriešinimas, remiantis šv. Augustino mokymu apie teisingą karą:
„Karas yra blogis. [...] Pripažindama, kad karas - tai blogis, Bažnyčia nedraudžia savo savo vaikams dalyvauti kariniuose veiksmuose, jei juose dalyvaujama tam, kad būtų apginti artimieji arba būtų atstatytas teisingumas. Tokiais atvejais karas laikomas nepageidaujama, bet būtina priemone“
(Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai)
Pastebėtina, kad skirtingai nuo Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo, privati nuosavybė niekur neginama kaip savaiminė gėrybė ar prigimtinė teisė. Giriamas savanoriškas jos išsižadėjimas (vienuolynai, Jeruzalės bendruomenė), pripažįstama žmogaus teisė į ją, tačiau ji nėra sureikšminama.

KOMUNIZMAS IR RUSIJOS BAŽNYČIA

Tarybiniais laikais, žinoma, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nekart yra teigiamai įvertinusi išsivadavimo teologiją. Tačiau šių įvertinimų negalima traktuoti rimtai, nes jie buvo atlikti spaudžiant komunistinei valdžiai, rėmusiai išsivadavimo judėjimus.

Visgi, po sovietmečio tam tikruose sluoksniuose Rusijoje pastebimas akivaizdus komunistinių ir krikščioniškų idėjų suartėjimas. Vienas buvęs komunistas, dabar - krikščionis, man sakė: „Nepagrįstai žmonės smerkia tai, ką mes tada darėme. [...] Taip, aš buvau idėjinis komunistas ir mokslinį ateizmą propagavau, bet kodėl propagavau? Mes siekėme socialinio teisingumo, kad niekas nebūtų išnaudojamas, kad visi būtų lygūs. [...] Mes netgi turėjome komunizmo statytojo moralinį kodeksą, kuris ne tik rėmėsi Evangelija, bet ir turėjo citatą iš Naujojo Testamento: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3,10). Tiesiog mums sakė, kad Bažnyčia yra vargšų išnaudojimo įrankis, ir mes tuo tikėjome“. Jo nuomone, jie „buvo krikščionys, tik be Dievo“, kas buvo klaida. Daugybė buvusių komunistų, po TSRS žlugimo tapusių Ortodoksų Bažnyčios nariais, smerkdami kai kuriuos sovietinio režimo elementus, atsisako pasmerkti visą komunistinę ideologiją.

Kodėl taip priešinamasi jos smerkimui, padėtų iliustruoti kitas mano pokalbis, su vienu kairiuoju studentu. Paklausiau jo: „Kas tau yra komunizmas?“, o jis atsakė: „Mano senelis buvo komunistas, todėl man komunizmas yra mano senelio pavyzdys: tai yra sąžiningumas, socialinio teisingumo siekis ir altruistinis darbas visos visuomenės labui“. Tipinis idėjinis komunistas - tai idealistas, siekiantis visos visuomenės gerovės.

Be abejonės, tai, kas buvo tarybiniais laikais - trėmimai, persekiojimai, ateizmo propaganda - yra blogis. Tačiau socialinio teisingumo siekis yra ne tik geras dalykas, tai Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų dvasioje randamas noras, išreikštas dar Senajame Testamente. Kalbantis su tikrais komunistais bet kas gali atrasti, kad jie komunizmo netapatina su blogiu - trėmimais, persekiojimais, ateizmo propaganda... Priešingai, pagrindinis komunizmo principas yra „iš kiekvieno - pagal galimybes, kiekvienam - pagal poreikius“, t.y. komunistai yra motyvuoti socialinio teisingumo idealo.

Kartais žmonės stebisi, kodėl Maskvos patriarchas ne tik nepasmerkia komunistinės ideologijos, bet dar ir skirsto sovietmetį į „tai, kas buvo gera“ ir „tai, kas buvo bloga“. Priežastis - pastoracinė, kylanti iš to, ką išsakėme: Rusijoje gausu buvusių komjaunuolių, komunistų, kurie jungėsi prie komunistinių organizacijų ne iš piktumo, o iš tyro širdies ir teisingų troškimų. Tą patį šiandien stebime Lotynų Amerikoje, todėl protingas vyskupas turi gebėti užimti tokią poziciją, kad ir vargšai, ir turtingieji jaustųsi jo vaikais; ir buvę komunistai, ir šiandienos konservatoriai.

APIBENDRINIMAS

Aš tyčia pasirinkau krikščioniškiausius išsilaisvinimo teologijos aspektus. Iš tiesų, ji turi daugybę bėdų - dažnai išsilaisvinimo teologijoje nureikšminama asmeninė nuodėmė ir Kristaus dieviškumas, Jis paverčiamas eilinio revoliucionieriaus pavyzdžiu. Visgi, išsilaisvinimo teologija iškelia daugybę svarbų šiuolaikinės teologijos problemų - kalbėdama graikų filosofijos terminais ir orientuodamasi į „aukštąsias“ problemas, ortodoksų teologija nemato eilinių tikinčiųjų, kurie gyvena nepritekliuje ir kuriems aktualesni kiti teologiniai klausimai (kaip, pavyzdžiui, mokymas apie dorą būdą siekti socialinio teisingumo).

Be abejonės, priemonės socialiniam teisingumui pasiekti turėtų būti teisingos. Visgi, šiandienos Rusijoje matome, kad vietoje socialinio teisingumo įgyvendinimo Bažnyčioje propaguojamas bėgimas nuo politinio gyvenimo ir visuomenės. Jei valdžia pažeidžia skurstančių pensininkų teises neindeksuodama jų pensijų, vargu ar kokie pensininkai ar, tuo labiau, Bažnyčią lankantys jaunuoliai imsis priemonių paveikti valdžią. Ateinančiajam į Bažnyčią visų pirma sako koncentruotis į savo paties aistras, nuodėmes, lyg jis būtų vienatvėje gyvenantis vienuolis, tačiau nepamokslaujama apie tokias artimo meilės apraiškas, kaip artimo teisių apgynimas.

Evangelijoje Bažnyčia yra vaizduojama kaip Ekklesia, kaip tikinčiųjų susirinkimas, kuriame visi vienas kitam padeda. Kristus sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Apaštalas Jokūbas moko: Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu (Jok 1,27). 

Ar nebus maldingumas ir ginti tuos, kurių teises, numatytas Dievo įstatyme arba net pačių valstybių įstatymuose pažeidžia engėjai, t.y. sekti šv. Jono Auksaburnio pavyzdžiu?

O gal tai ir Kristaus pavyzdys?
Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“ (Lk 6,20-26)

2016 m. kovo 2 d., trečiadienis

Meditacija apie Aušros vartų Dievo Motinos ikoną


Aušros vartų Dievo Motinos ikonoje vaizduojama Marija kaip apokaliptinė „Mergelė, apsisiautusi saule“, ant galvos dėvinti žvaigždžių vainiką.
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.“ (Apr 12,1-6)
Aušrinė žvaigždė judaizme yra absoliučios galios simbolis. Aušrine žvaigžde vadinamas pats Kristus:
„Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie Bažnyčias. Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!“ (Apr 22,16)
Taigi, Marija Apreiškime Jonui vaizduojama kaip Aušros įsčios. Dėl to paties simbolizmo pas ortodoksus iki šiol įprasta melstis aušros kryptimi - pasisukus į rytus. Jėzus pavadinamas Aušrine žvaigžde, nes atneša Naujojo Pasaulio aušrą: 
„Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. Ir aš, Jonas, išvydau šventąjį miestą - Naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo pasiruošusi kaip nuotaka, pasipuošusi savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo“. Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš visa darau nauja!“
Pati Marija gali būti pavadinta „Aušros vartais“, nes „vartai“ yra vienas iš tradicinių jos titulų, kuris atsikartoja daugybėje maldų (pvz. „Tu esi Gyvenimo Vartai“). Titulas paimtas titulas iš Ezikielio pranašytės:
„Tuomet jis parvedė mane prie išorinių šventovės vartų rytiniame šone, – jie buvo uždari. VIEŠPATS man tarė: „Šie vartai pasiliks uždari. Jie nebus atidaryti! Niekas pro juos neįeis, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įėjo pro juos, – jie pasiliks uždari. Vien vadas, todėl kad yra vadas, galės juose sėstis ir valgyti duoną VIEŠPATIES akivaizdoje. Jis įeis pro vartų prieangį ir išeis tuo pačiu keliu“ (Ez 44,1-3)
O, švenčiausioji Mergele!
Tu esi Aušros vartai, Naujosios Kūrinijos pradžia.
Savo įsčiose sutalpinai tą, kurio nesutalpina visata,
Tapai Tyriausiu Indu vaisiui, kuris buvo, kai Tavęs dar nebuvo.

Nuostabiausiai pradėtoji Mergele, melski už mus, nusidėjėlius!

2016 m. kovo 1 d., antradienis

Mistagogija - 10 - Malda, sugrudimas, demonai



Dešimtas bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi Evagrijaus Pontiečio tekstu. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose.

Daugiau informacijos: http://www.ortodoksas.lt/2015/09/atnaujinami-ad-fontes-mystagogia.html

Kiti įrašai:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky