Lk 16, 19-31 („Turtuolio ir Lozoriaus palyginimas“)

19 „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. 20 O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. 21 Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. 22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
23 Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24 Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. 25 Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 26 Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.
27 Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus:28 aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'.29 Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' 30 O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'.31 Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“.


Palyginimas apie turtuolį ir elgetą Lozorių labai iškalbingas. Visų pirma čia neminimas turtuolio vardas, o tik elgetos – Lozorius. Biblijos tradicijoje tai reiškia, jog turtuolis - tai bet kuris iš mūsų, galime įrašyti savo vardą. Tokiu būdu tampame ne tik pasyvūs klausytojai, bet ir istorijos dalyviai. Ar turtuolis pateko į pragaro kančią vien dėl to, kad buvo turtingas? Žinoma ne. Pirmas dalykas, kuris rėžia akį – didžiulis skirtumas tarp turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo. Turtuolis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O Lozorius gulėjo prie jo rūmų vartų, tai reiškia turtuolis kas kartą išvykdamas ir grįždamas jį matydavo. Elgeta troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Turtuoliui buvo nė motais prie vartų gulintis vargšas. Šunys pasirodė esą gailestingesni už turtuolį.  Jis leido dienas nerūpestingai gyvendamas ir nė kiek neužjausdamas vargšo.  Net jei jis jo neniekino, jis visiškai nekreipė į bėdžių dėmesio ir nesidalino savo turto pertekliumi. Todėl atėjus mirties valandai abu atsiėmė tai, ką savo gyvenimu užsitarnavo. Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Jau pakliuvęs į pragaro kančias turtuolis susivokia, jog gyveno ne pagal Dievo per Mozę duotus įsakymus, taip pat gyvena ir jo broliai. Taigi, iš to suprantame, jog turtuolis ne tik tuščiai leido dienas puotaudamas ir nebūdamas gailestingas kenčiančiam, bet ir buvo toli nuo Dievo.

Kitas svarbus dalykas , jog tarp pragaro ir dangaus žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas negali jos peržengti. Įdomu tai, jog ir patekęs į pragaro kančią turtuolis nori, kad Lozorius jam patarnautų, suvilgytų jo lūpas. Mūsų gyvenimo žemėje įpročiai niekur nedingsta. Jei gyvename toli nuo Dievo, nemėgstame Jo artumo, nemokame patarnauti artimui, taip bus ir po mūsų kūno mirties. Todėl ir anapus mums bus neįmanoma tai daryti ir būti su Dievu. Todėl mūsų gyvenimas čia žemėje yra pasiruošimas amžinybei, jau čia mokomės šlovinti Dievą, būti gailestingi ir mylėti artimą, nes tokia yra Dangaus karalystė. O jei gyvename nuodėmėje ir atsiskyrę nuo Dievo, tuomet tokia mūsų laukia ir amžinybė.

Turtuolis prašo Abraomą prikelti Lozorių ir nusiųsti pas jo brolius. Tačiau Abraomas atsako: Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų. Tai tiesioginė nuoroda į būsimą Jėzaus prisikėlimą, o mums jau buvusį. Tačiau net tai neatveria užkietintų širdžių. Kai žmonės nenori pamatyti tiesos, neieško Dievo, net ir prisikėlimas iš numirusių jų neįtikins. Abraomo atsakymas yra nuoroda ir mums, šių dienų žmonėms. Mes turime žymiai daugiau negu Mozės įstatymas, mes turime patį Jėzų, prisikėlusį iš numirusiųjų, tačiau ar mes trokštame pamatyti ir išgirsti tiesą? Nuo šio atsakymo priklauso ir mūsų ateitis amžinybėje, kaip jai ruošimės. Dievas pats tapo žmogumi dėl mūsų išgelbėjimo ir dabar mūsų eilė pasirinkti kaip gyvensime ir koks bus mūsų amžinasis likimas. Apaštalas Paulius apie tokį mūsų pasirinkimą laiške Romiečiams rašo šitaip: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?  Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę dienai, kurią apsireikš Dievo rūstybė ir jo teisingas teismas. Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, – amžinuoju gyvenimu, o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, – pykčiu ir rūstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga /.../. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera /.../. Juk Dievas nėra šališkas” (Rom 2,4-11).

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę rinktis ir įtakoti savo amžinąjį gyvenimą.
Šiandien dėkosiu Jėzui už nurodytą kelią, kuriuo galiu keliauti į Dangaus karalystę.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad turėčiau jėgų kasdien rinktis Evangelijos kelią ir juo eiti.

Populiarūs įrašai