2016 m. vasario 28 d., sekmadienis

Ar Kristus buvo Dievas (Jn 1,1-2)?


Kartais klausiama: „ar Naujasis Testamentas tikrai moko, kad Kristus buvo Dievas? Juk mes visi esame Dievo vaikai, todėl kodėl Dievo Sūnus turėtų būti Dievas?“. Jehovos liudytojai prideda ir sudėtingesnį argumentą: Jn 1,1 nėra žymimojo artikelio. Šioje Šventojo Rašto eilutėje skaitome:
Ἐν ἀρχῇ ἦν ὁ Λόγος, καὶ ὁ Λόγος ἦν πρὸς τὸν Θεόν, καὶ Θεὸς ἦν ὁ Λόγος.
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. (Jn 1,1)
Šiame įraše neaprėpsiu viso Naujojo Testamento, o norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną apaštalą - Joną. Viena iš pagrindinių klaidų, kurią daro samprotaujantieji aukščiau nurodytu būdu - citatų rankiojimas iš skirtingų Šventojo Rašto vietų. Dera prisiminti, kad Šventasis Raštas, įkvėptas Šventosios Dvasios, buvo užrašytas žmonių, todėl skirtingų žmonių surašytos knygos turi skirtingiems žmonėms būdingų bruožų, be to, paprastai yra rašytos tam tikru tikslu ir tam tikrai auditorijai. Todėl, pavyzdžiui, nagrinėti Kristaus dieviškumo sampratą Jono Evangelijoje dera atskirai nuo kitų Naujojo Testamento dalių - tik supratę vidinę Evangelijos logiką ir kontekstą galime žengti prie kito konteksto.

JONAS NEVADINA DIEVO VAIKŲ SŪNUMIS

Taip, pavyzdžiui, Jono Evangelijoje yra aiški „Dievo vaikų“ (tekna Theou) ir „Dievo Sūnaus“ (ο Yious tou Theou) skirtis. Paulius kalba apie „Dievo sūnus“ (Rom 8,14), atskirdamas sūnus nuo Sūnaus tuo, kad pirmieji yra sūnai tik per įsūnystę (jie įsūnyti), tuo tarpu kai Kristus - Sūnus prieš pasaulio sukūrimą (iš prigimties). Jonas niekada nevadina tikinčiųjų „sūnumis“ - tik „vaikais“. Taip Kristaus titulas atskiriamas nuo tikinčiųjų titulo, kurį jie gauna tik per Kristų.


JONAS VADINA DIEVĄ  „THEOS

Lygiai taip pat klausdami apie žymimąjį artikelį, turime žvelgti į autoriaus kalbą kitose vietose. Senoji graikų kalba neturi nežymimojo artikelio, todėl žodis be artikelio gali turėti ir tokią pačią reikšmę, kaip su žymimuoju artikeliu, ir tokią pačią, kaip su nežymimuoju (kaip ir lietuviškas žodis „Dievas“, turint omenyje, kad mes artikelių visai neturime). Tiesa, be žymimojo artikelio jis dar gali turėti reikšmę „dieviškas“. Tačiau pažiūrėkime, kaip Jonas vartoja šį žodį skyriuje toliau:

Θεὸν οὐδεὶς ἑώρακεν πώποτε·
Dievo niekas niekada nėra matęs (
Jn 1,18)
Jonas kalba apie Dievą net ir tada, kai nevartoja žymimojo artikelio. Tuo jo vartosena nesiskiria nuo graikiškojo Senojo Testamento (Septuagintos), kur žodžiu Theos be artikelio netgi verčiamas Dievo vardas JHVH:
εγω θεος πρωτος και εις τα επερχομενα εγω ειμι
אֲנִ֤י יְהוָה֙ רִאשׁ֔וֹן וְאֶת־ אַחֲרֹנִ֖ים אֲנִי־ הֽוּא
Tai aš, VIEŠPATS, kurs esu pirmasis ir su paskutine jų Aš Esu. (Iz 41,4)
Čia žodžiu VIEŠPATS A. Rubšys išvertė žodį JHVH, kuris graikiškai išverstas Theos be artikelio. Ir kitose Jono Evangelijos vietose Dievas yra vadinamas Dievu be artikelio:
ἔστιν ὁ Πατήρ μου ὁ δοξάζων με, ὃν ὑμεῖς λέγετε ὅτι Θεὸς ἡμῶν ἐστιν
Yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. (Jn 8,54)
***
Οὐκ ἔστιν οὗτος παρὰ Θεοῦ ὁ ἄνθρωπος, ὅτι τὸ σάββατον οὐ τηρεῖ.
„Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9,16)
***
εἰδὼς ὅτι πάντα ἔδωκεν αὐτῷ ὁ Πατὴρ εἰς τὰς χεῖρας, καὶ ὅτι ἀπὸ Θεοῦ ἐξῆλθεν καὶ πρὸς τὸν Θεὸν ὑπάγει
žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą (Jn 13,3)
JONAS VADINA KRISTŲ EGO EIMI

Jono Evangelijoje taip pat Kristus priskiria sau Dievo Vardą JHVH (Aš Esu):
ἀπ’ ἄρτι λέγω ὑμῖν πρὸ τοῦ γενέσθαι, ἵνα πιστεύσητε ὅταν γένηται ὅτι ἐγώ εἰμι
Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu. (Jn 13,19)
 „Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „AŠ ESU“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „AŠ ESU, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“. Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad AŠ ESU. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“ (Jn 18,4-11) 
 „Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“ (Jn 8,24)
„Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė“ (Jn 8,28)
Ir kt. 
Palyginkime su tuo, ką sako Izaijas:
„Jūs esate mano liudytojai, – sako VIEŠPATS, – mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, mane tikėtumėte ir suprastumėte, jog Aš Esu. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs (Iz 43,10)
Taigi, Jono Evangelijoje Kristus akivaizdžiai apibūdinamas kaip Dievas nuo pirmos iki paskutinės eilutės.

***

Taip pat skaitykite: Ką reiškia: „Dievo išrinktasis Sūnus“?

2016 m. vasario 23 d., antradienis

Ar galima pasitikėti Naujuoju Testamentu?

Liturginė Evangelija
Kristus buvo nukryžiuotas prieš maždaug 2 tūkstančius metų. Šventasis Raštas mus pasiekė tik todėl, kad jį iš kartos į kartą ranką perrašinėjo raštininkai (iki pat spaudos išradimo XVI a.). Ar galime pasitikėti, kad tikrai turime tą Šventąjį Raštą, kurį davė Dievas? Galbūt tai, ką skaitome šiandien, neturi nieko bendro su tikruoju Naujuoju Testamentu?

1. Sekminių Bažnyčia

Pirmasis dalykas, kurį reikia suprasti prieš nagrinėjant šį klausimą - kaip buvo įsteigta Bažnyčia. Kartais klaidingai įsivaizduojama, tarsi Dievas davė krikščionims šventą knygą ir krikščionys susikūrė kaip bendruomenė, sekantys ta šventa knyga. Taip, pavyzdžiui, krikščionybę įsivaizduoja islamas.
„Ir pasiuntėme Mes jų pėdomis Isą [„Jėzų“], Marijamos [„Marijos“] sūnų, patvirtindami teisingumą to, kas siųsta prieš jį Toroje, ir dovanojome Mes jam Evangeliją [Injil], kurioje - vadovavimas ir šviesa, ir patvirtindami teisingumą to, kas pasiųsta iki jo Toroje, ir kaip vadovavimą bei pamokymą dievobaimingiesiems.“ (Koranas 5:50(46))
Tradiciniu musulmonų požiūriu, Isa (taip jie vadina Jėzų; arabai krikščionys Viešpatį vadina Yesu) gavo iš Alacho šventąją knygą - Indžilą (Evangeliją), kuri turėjusi patvirtinti Mozės įstatymą ir tapti mokymu knyga krikščioniškai bendruomenei. Kaip ir Koranas, ši knyga buvusi parašyta Dievo, tačiau krikščionys ją iškraipė. Dėl to, kad, atseit, krikščionių, kaip ir žydų tikėjimas remiasi šventąja knyga, juos musulmonai vadina Ahl al-Kitab („knygos žmonėmis“), o kadangi jie iškraipė originalų Alacho žodį, derėtų palaikyti nuo jų atstumą: 
„Nedraugaukite su judėjais ir krikščionims: jie vieni kitiems draugai. O jeigu kas iš jūsų susiranda tenai draugų, tai ir pats vienas iš jų.“ (Koranas 5:56(51))
Šis musulmonų įsivaizdavimas apie krikščionybę ir krikščionis visiškai prieštarauja istorinei tiesai. Kaip liudija žydų istorikas Juozapas Flavijus (37-100 m.):
„Tuo metu ten gyveno išmintingas žmogus, vadinamas Jėzumi. Jo gyvenimo būdas buvo pavyzdingas, ir jis garsėjo dorybingumu. Daug žmonių iš žydų ir kitų tautų tarpo tapo jo mokiniais. Pilotas nuteisė jį nukryžiuoti mirčiai, tačiau jo mokiniai neapleido savo būrio. Jie pranešė, kad jis trečią dieną po nukryžiavimo pasirodęs jiems ir kad buvęs gyvas. Todėl, galimas dalykas, jis ir buvo Mesijas, apie kurį pranašai buvo paskelbę nuostabių dalykų“ (Shloma Pines. An Arabic Version of the Testimonium Flavianum and its Implications. Jerusalem, 1971)*
Taigi, žydas Juozapas Flavijus pasakoja apie tai, kad Kristus buvo nukryžiuotas ir apie tai, kad krikščionys buvo susitelkę apie Jo asmenį, o ne apie jo skelbtą apreiškimą. Tą patį liudija ankstyviausi Naujojo Testamento raštai, pasak kurių, krikščionys (CHRISTianoi) atsirado iš Kristaus (CHRISTos), t.y. Mesijo, o ne iš knygos. Evangelijos pačios apie save liudija, kad yra parašytos pačių krikščionių, kad būtų liudijimas apie Jėzų, o ne parašytos Jėzaus (nėra jokių liudijimų apie jokius Jėzaus rašytus ar gautus iš dangaus raštus):
„Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1,1-4)
Centrinis įvykis krikščionių bendruomenės - Šventosios Bažnyčios atsiradimui buvo ne kokios nors knygos gavimas, o Šventosios Dvasios nužengimas:
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apd 2,1-4)
Kristaus mokiniai buvo susitelkę aplink Asmenį - Kristų. Jam išėjus, jie neliko vieni - atėjo Kitas Asmuo, Šventoji Dvasia, aplink kurį liko susitelkę Kristaus mokiniai. Tai buvo pažadėjęs pats Kristus:
„Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums Kitą Guodėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14,16-18)
Sekminių dieną, trečiąją valandą atsiųsdamas savo Šventąją Dvasią Dievas įkūrė savo Šventąją Bažnyčią, kuri buvo ir yra sutelkta aplink Kitą Guodėją. Guodėju (Paraklitu - t.y. Globėju, Guodėju, Gynėju, Užtarėju, Advokatu) Šventoji Dvasia yra pavadinta todėl, kad yra priešybė piktajai dvasiai (hebrajiškai šaitan, šėtonas - kaltintojas, priešgyna, prokuroras). Manyti, kad krikščionių Bažnyčios įsteigimas įvyko davus jiems knygą - visiškas nesusipratimas, nes Bažnyčia yra įsteigta Šventosios Dvasios atsiuntimu, o Naujasis Testamentas tėra Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje išraiška. Jis yra duotas dėl Šventosios Dvasios, o ne atvirkščiai.

2. Šventosios Dvasios įkvėpimas

Antrasis klausimas, kurį dera išnagrinėti prieš imantis Naujojo Testamento - įkvėptumo klausimas. Dažnai klaidingai suvokiama, kas yra Naujojo Testamento autorius. Pati Biblija byloja apie savo autorystę taip: 
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas (Theopneustos) ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3,16-17)
„Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės“ (2 Pt 1,20-21) 
Šventasis Raštas moko, kad pranašai kalbėjo ne savavališkai, t.y. ne nuo savęs, o įkvėpti Šventosios Dvasios (įkvėptumas - Theopneustos nuo Theou Pneuma - Dievo Dvasia, Dievo Kvėpavimas). Tačiau šventąjį raštą parašė žmonės. 

Pavyzdžiui, Dievas sako Mozei „nueik ir sakyk Egipto karaliui Faraonui, kad leistų izraeliečiams išeiti iš jo žemės“ (Iš 6,10). Dievas nediktavo Mozei, ką tiksliai ir kokiais žodžiais sakyti, o pasakė esmę, pasakyti. Mozė galėjo nueiti pas faraoną ir taip pasakyti: „Taip sako Viešpats: išleisk mano tautą išeiti iš Egipto žemės, arba Viešpats prašė, kad tau pasakyčiau, jog išleistum Izraelį iš Egipto", arba: Viešpats prašė perduoti tau Jo žodžius: išleisk izraeliečius... Visos trys frazės būtų įkvėptos Dievo, visos trys būtų teisingos, nors jų užrašymas ženkliai skiriasi. 

Šventosios Dvasios įkvėpimas nėra kažkoks žmogaus apsėdimas prieš jo valią, kaip elgiasi piktoji dvasia, nors tai ir gali būti ekstantinė pagava (kai žmogus savo noru atsiduoda Dievo valiai). Šventasis Raštas prabyla į žmones, per žmones, žmonių kalba, todėl Dievo Žodis jame nuleidžiamas iki žmogiškojo supratimo lygmens, apsivelka žmogui suprantamais palyginimais ir šitaip patį žmogų kelia Dievop (tai - dar vienas, ypatingas Šventojo Rašto aspektas, apie kurį kalba Bažnyčios Tėvai - Jis pats kupinas Šventosios Dvasios, todėl ypatingai veikia skaitytoją ir netgi gali būti naudojamas egzorcizmuose). 

Šventojo Rašto žodžiai ir dieviški, ir žmogiški vienu metu, kaip ir Kristus buvo Dievas-žmogus vienu metu. Žmogiškas Dievo Išminties pavidalas nurodo į Dvasią, kuri ir yra Šventojo Rašto esmė. Rašto prasmė, turinys yra svarbesnis už išorinę formą, todėl Šventasis Raštas gali būti verčiamas į kitas kalbas ir vis tiek išlikti Dievo Žodžiu.

3. Bažnyčia ir Tradicija

Rytų Bažnyčios Tėvų raštuose, kaip ir Ortodoksų Bažnyčioje, Šventasis Raštas niekada nebuvo vadinamas vieninteliu dalyku, kuris būtų tituluojamas įkvėptu Šventosios Dvasios. Bažnyčios Tėvų raštai ir Visuotinių susirinkimų sprendimai taip pat buvo/yra vadinami įkvėptais Šventosios Dvasios, be to, Bažnyčioje visada buvo žmonių, kuriais alsavo Dvasia ir kurie skelbė Dievo Žodį bei pranašavo. Šventasis Raštas tėra Bažnyčios Šventosios Tradicijos (liet. Šventojo Perdavimo) dalis - nors ir Bažnyčia negauna naujo apreiškimo po Apreiškimo Jonui, ji turi Šventosios Dvasios dovanas, kurios padeda Bažnyčiai vykdyti pagrindinę savo tarnystę - skelbti amžinąjį Dievo Žodį.

Vienas iš regimų Šventosios Tradicijos (Šventojo Perdavimo) pavidalų - apaštališkoji įpėdinystė (sakcesija). Kristus pašaukė savo mokiniais apaštalus, kurie po savęs įšventino savo įpėdinius - vyskupus, o šie šventino savo įpėdinius - kitus vyskupus. Taip nuo pat Kristaus iki mūsų laikų nusitęsia jo mokinių grandinė - kiekvienas vyskupas buvo įšventintas ankstesnių vyskupų, o šie - dar ankstesnių, ir taip kiekvieno vyskupo įpėdinystės grandinė nusitęsia iki pat apaštalų. Tarp vyskupų nėra nė vieno, kurio nebūtų įšventinę apaštalų įpėdiniai.

Naujasis Testamentas - tai šios, iš Kristaus kilusios bendruomenės Šventasis Raštas. Jis išreiškia šios bendruomenės Tradiciją. Todėl, pavyzdžiui, Rudolfas Bultmannas yra pasakęs, kad visos Evangelijos yra parašytos iš „povelykinės perspektyvos“ (t.y. jų visa struktūra, turinys ir stilius rodo, kad jos parašytos jau po Kristaus prisikėlimo ir tikint šiuo prisikėlimu).

4. Rankraščių ir liudijimų gausa

Seniausias randamas Naujojo Testamento fragmentas - P52 (Jn 18,31-33. 37-38)
Egzistuoja daugiau nei 5 tūkstančiai Naujojo Testamento rankraščių. Tai - geriausiai istorijoje paliudytas tekstas. Seniausias Naujojo Testamento rankraštis yra datuojamas ~125 m. (tai - maža ištrauka iš Jono Evangelijos, parašytos ~96 m.). Naujojo Testamento kodeksai (išlikę pilni tekstai nuo pirmo iki paskutiniojo puslapio) priklauso IV a. Plg. geriausiai paliudyto Antikos rašytojo, Euripido tekstas yra liudijamas >300 rankraščių ir visi jie priklauso Bizantijos imperijos laikams, t.y. daugiau nei tūkstantmetį nutolę nuo originalo. 

Naujojo Testamento rankraščių patikimumą stiprina tai, kad ši Knyga buvo perrašinėjama įvairiausiose pasaulio dalyse, nuo Vakarų Europos iki Azijos, ir visi nuorašai gali būti naudojami kritinei teksto rekonstrukcijai. Šiandien mokslininkai yra gerai ištyrinėję Naujojo Testamento tekstą, egzistuoja kritiniai jo leidimai ir yra žinoma, kad rankraščiai skiriasi neesmingai.

Kodėl rankraščiai skiriasi? Tai - natūralus liudijimo proceso padarinys. Kai vaikai žaidžia „sugedusį telefoną“, paskutinysis vaikas pasako kitą dalyką, nei sakė pirmasis, nors ir visi būtų buvę sąžiningi. Žinoma, rašytinis perdavimas yra patikimesnis nei žodinis, o ypač kai koncentruojamasi į prasmę, tačiau įvairios perrašinėtojų klaidos yra neišvengiamos. Tekstas yra liudijamas, o ne tobulai atkartojamas.

Be rankraščių egzistuoja ir kiti svarbūs Naujojo Testamento tekstų liudijimai - Bažnyčios Tėvų raštai ir krikščionių maldos (net liturgijoje Šventasis Raštas yra cituojamas labai dažnai). Nuo pat Apaštališkųjų Tėvų (pirmųjų apaštalų mokinių) raštų visi Tėvai gausiai citavo Naujojo Testamento knygas. Net jei rytoj būtų sudeginti visi Naujojo Testamento rankraščiai, jo tekstą galima būtų atkurti pagal kitus Šventosios Tradicijos šaltinius - Šventųjų Tėvų raštų ir liturginių tekstų rankraščius. 

5. Kanonas ir mokymas

Krikščionybės požiūriu (kaip ir mokslo), Naujojo Testamento teksto žmogiškieji autoriai nėra ypatingai nesvarbūs. Naująjį Testamentą sudaro 4 Evangelijos (priskiriamos 4 apaštalams), Apaštalų darbų knyga, Apaštalų (Pauliaus, Petro, Jono, Judo, Jokūbo) laiškai ir Apreiškimas Jonui (Apokalipsė). Daugelis šių tekstų arba nenurodo savo autorystės (pvz. seniausių Evangelijų rankraščiuose autoriai neužrašyti), arba nurodo neaiškiai (pvz. Apokalipsėje rašoma „Aš, Jonas“, bet neaišku, kuris Jonas). Yra ir tam tikri tekstai, kurių autorystė ir nurodyta, ir neginčijamai patvirtinta, pvz. mokslininkai neginčijamai kaip autentiškus priima šiuos Pauliaus laiškus: Romiečiams, 1 ir 2 Korintiečiams, Galatams, Filipiečiams, 1 Teselonikiečiams, Filemonui. Kiti laiškai yra ginčijami, išskyrus laišką hebrajams, kuris, daugelio nuomone, nėra rašytas Pauliaus. 

Krikščioniškojoje tradicijoje buvo sukurtos legendos apie Evangelijų ir kitų tekstų autorystę, bet nuo to, ar jos teisingos, ar ne, nepriklauso Evangelijų įkvėptumas. Evangelijose niekur netvirtinama, kad jų autoriai - apaštalai, ir kad jie būtų autoriai, netvirtinama ir Bažnyčios mokyme. 

Nuo pat ankstyvųjų amžių Bažnyčios Tėvai žinojo, kad daugelio Naujojo Testamento tekstų autoriai - nežinomi. Pavyzdžiui, vyskupas Euzebijas Cezarietis (260-339) rašo, kad „Jokūbo“ laiškas, greičiausiai, nėra Jokūbo. 

Seniausiais laikais nebuvo jokio sąrašo, kokios knygos įeina į Naująjį Testamentą, o kokios - ne. Šio sąrašo prireikė tik tada, kai ėmė rastis įvairių raštų klastotės (visokios „Evangelijos pagal Tomą“ ir kt.). Bažnyčios Tėvai sudarė kanonių knygų „sąrašą“ atrinkdami tas, kurios priklausė apaštalų laikams, atitiko Bažnyčios mokymą, gautą per Tradiciją,  ir pagal tai, kokias knygas pripažino visos krikščionių bažnyčios visame pasaulyje, nuo Vakarų Europos iki šv. Tomo bendruomenės Indijoje, kokios buvo skaitomos liturgijos metu. Taip nusistovėjo 27 knygų skaičius, patvirtintas Visuotiniame Bažnyčios susirinkime.

Daugiausiai abejonių Tėvams kėlė Apreiškimo Jonui knyga, nes labai griežtai reikalauja laikytis knygoje duotų nurodymų, tačiau yra labai sudėtinga. Visgi, nuspręsta buvo jos naudai. Kurį laiką prie kanono kai kur buvo pridedamos ir kitos knygos, ypač Didachė ir Hermo „Ganytojas“, kurios neįeina į kanoną, nes neatitinka aukščiau išvardytų kriterijų (visig, jos gerbiamos kaip Apaštališkųjų Tėvų raštai). 

Skrupulatai gali paimti viso labo tris laiškus, visų mokslininkų pripažįstamus kaip parašytus apaštalo Pauliaus: 1 Tesalonikiečiams (parašytas 50 m.; vos ~20 m. nuo nukryžiavimo), Galatams (53-54 m.) ir 1 Korintiečiams (53-54 m.).  Jų seniausias rankraštis jiems - P46 - 175–225 m.

Juose randame visą krikščionybės esmę:

 * Mokymą apie nukryžiavimą - „žmonės, kurie nori įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais, verčia jus apsipjaustyti, kad jiems netektų būti persekiojamiems dėl Kristaus kryžiaus. (Gal 6,12)
* Apie krikštą - „juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. ( Gal 3,26-27)
* Eucharistiją - „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Kor 11,23-26)
* Išpažintį - „kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.“ (1 Kor 11,27-28)

IŠVADA

Dažniausiai, kai klausiama: „ar patikimas Naujojo Testamento tekstas?“, turima omenyje, ar galima iš jo išmokti tiesos. Jis yra patikimas mokantis tiesos, nes:

- Yra paliudytas gausybėje rankraščių ir Tradicijoje;
- Niekur neteigia, kad kiekvienas jo žodis, taip kaip yra parašytas, tiksliai taip buvo perduotas iš Dievo lūpų. Net išverstas į kitą kalbą, o vertimų gali būti skirtingų, jis lieka tuo pačiu Dievo Žodžiu. Perskaityti Šventąjį Raštą - tai nereiškia perskaityti tiksliai tokią kiekvieno žodžio formą, kokia buvo užrašyta;
- Šventasis Raštas yra tuo pačiu Bažnyčios mokymo ir atspindys, ir šaltinis, bet ne vien šaltinis. Bažnyčios mokymo pagrindinis Šaltinis - Šventoji Dvasia, o Šventasis Raštas - Šventosios Dvasios veikimo išraiška;
- Kadangi tai ne Dievo sudiktuotas diktantas ir ne maginis traktatas, Šventasis Raštas gali ypatingai veikti skaitytoją, teikdamas jam ypatingą ryšį su Dievu.

Prie šių išvadų galima pridėti pastabą, kad joks Bažnyčios mokymas nėra paremtas viena Šventojo Rašto eilute - paprastai mokymas remiasi ir Senuoju, ir Naujuoju Testamentu, daugybe skirtingų jų vietų, todėl net grubiausia perrašinėtojo klaida negalėtų suklaidinti šio mokymo.

-------

* Tai - arabiškas Testimonium Flavianum nuorašas (graikiškasis buvo iškraipytas krikščionių, pabrėžia Kristaus dievystę). Šiandien daugelis srities specialistų pripažįsta, kad nors ir graikiškasis liudijimo variantas iškraipytas, tačiau arabiškame ir siriškame nuorašuose regime tikrojo liudijimo apie Kristų atspindžius. Pradinis liudijimo tekstas buvo nepriimtinas krikščionims, nes Jėzų viso labo vadino „išmintingu žmogumi, garsėjančiu dorybingumu“. Kritinė šio liudijimo analizė pateikiama: G. Vermes, 'The Jesus Notice of Josephus Re-Examined', JJS 38 (1987) 1-10.



POST SCRIPTUM: Radus šiame straipsnyje netikslumų ar klaidų, kviečiu parašyti

2016 m. vasario 20 d., šeštadienis

Politika Bažnyčioje: schizmos, erezijos ir dialogas


Spalio mėnesį Romos Šventojo Sosto dienraštyje „L’Osser-vatore Romano“ pasirodė Vatikano privačiojo archyvo (Archivum Secretum Vaticanum) tyrinėtojos Barbaros Frale straipsnis „Šventasis Ignotas Antiochietis – slaptasis popiežius?“ Jį lietuvių kalba yra pristatęs kun. Rolandas Makrickas.

B. Frale skaičiuodama popiežių valdymo metus atrado beveik vienų metų spragą tarp šv. Klemenso ir šv. Evaristo pontifikatų. Šis laikotarpis sutampa su Antiochijos vyskupo šv. Ignoto suėmimu ir kankinyste Romoje. Remdamasi šio vyskupo įtakingumu ir įsakmiu jo laiškų įvairių kraštų krikščionių Bažnyčioms tonu, tyrinėtoja pasiūlė idėją, esą šv. Ignotas galėjęs būti popiežiumi.


2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Jokūbo ProtoEvangelija ir Rytų krikščionių tradicija



Rytų krikščionys (ortodoksai, unitai, miafizitai ir kt.) turi daugybę mariologinių tradicijų, kurių šaltinių nerandame Šventajame Rašte. Didelę įtaką pasakojimams apie Švč. Mergelės Marijos (Theotokos, Dievo Gimdytojos) vaikystę ir Kristaus gimimą turėjo apokrifinė Jokūbo Protoevangelija (Proevangelija), apie kurią ir pasakoja šis pranešimas.

Dr. Valdo Mackelos nuomone Jokūbo Protoevangelija traktuotina kaip midrašinė Evangelijos teksto interpretacija, t.y. kaip vaizdingas perpasakojimas su aiškinamaisiais papildymais. Pastebėtina, kad tariamas Protoevangelijos autorius - Juozapo sūnus Jokūbas (jis prisistato teksto pabaigoje). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad veikėjų vardai - Joakimas, Ona ir kt. sužinomi tik Jokūbo Protoevangelijoje (nors jie naudojami Rytų krikščionių Liturgijoje).

Andrejus Kurajevas: „Kvietimas Rusijos Bažnyčiai išsilaisvinti iš baimių“

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-17-andriejus-kurajevas-kvietimas-rusijos-baznyciai-issilaisvinti-is-baimiu/140852

2016 m. vasario 13 d., šeštadienis

Patriarcho ir popiežiaus bendra deklaracija


24. Ortodoksai ir katalikai yra vieningi ne tik savo bendra pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios Tradicija, tačiau ir misija skelbti Gerąją Kristaus Naujieną šiandien. Ši misija apima abipusę pagarbą krikščionių bendruomenių nariams ir atmeta bet kokią prozelitizmo formą.
Mes esame ne varžovai, o broliai, ir šis suvokimas privalo kreipti mūsų bendrus veiksmus įskaitant ir tuos nukreiptus į išorės pasaulį. Mes raginame katalikus ir ortodoksus visose šalyse mokytis gyventi kartu taikoje ir meilėje bei būti „tarpusavyje vienos minties“. (Rom 15:5)

2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Šv. Efremas ir šv. Izaokas


Šiandien Ortodoksų Bažnyčia mini du nuostabius sirų šventuosius: šv. Izaoką Sirą (613–700) ir šv. Efremą Sirą (306–373).

Šv. Efremas - žymus vienuolis, poetas, teologas, sukūręs daugybę dvasinių himnų, apgiedančių krikščioniškąjį tikėjimą. Šv. Izaokas buvo Asirijos Rytų Bažyčios (nestorijonų) vyskupas, atsidavęs vienuolystei ir palikęs labai įtakingus pamokymus apie dvasinį gyvenimą. Abiejų šventųjų darbai įtraukti į pagrindinį ortodoksų dvasinių tekstų rinkinį - Filokaliją (Dobratoljubije).

Troparas šv. Efremui Sirui, tonas 8. Savo ašaromis dykumą aplaistei, / ir gailiai dūsaudamas Dievui atgailos vaisius joje išželdinai. / Savo stebuklais lyg šviestuvas pasauliui tu švytėjai, / Mūsų tėve Efremai, melski Kristų Dievą mūsų sieloms išganymo.
Troparas šv. Izaokui Sirui, tonas 1. Dorai kunigaudamas miestuose, / netrukai sužydėti ir apsigyvenęs dykumoje, Izaokai. / Tapai vienuoliškai gyvenančių vadovu / ir didžiu asketų mokytoju. / Tai atmindami tavo garbingąjį atminimą švenčiame / ir į tavo Mokytoją kreipiamės: / garbė šlovingu tave padariusiam Kristui, / garbė tave Pašventinusiajam // garbė davusiam mums tave, // nuostabų užtarėją
Šiandienos skaitiniai:
"Broliai, dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems! Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą." (Gal 5,22-6,2)
"Anuo metu Jėzus bylojo: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. (Mt 11,27-30)

2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Naujųjų rusų kankinių minėjimas


Šiandien Ortodoksų Bažnyčia mini naujuosius Rusijos kankinius ir išpažinėjus, nužudytus ateistinių persekiojimų metu po 1917 m. revoliucijos. Minėdama šventuosius, Bažnyčia nepamiršo ir tų, kurie gyvenime šventumo nepasiekė - visose bažnyčiose buvo maldos už mirusiuosius persekiojimų metais. 

***

Troparas naujiesiems rusų kankiniams, tonas 4

Šią dieną džiūgauja mūsų Ortodoksų Bažnyčia, / šlovindama savo kankinius ir išpažinė́jus naujus: / vyskupus ir kunigus, karališkosios šeimos kentėtojus, / pamaldžius kunigáikščius ir kunigaikštienes, / šventuosius vienuoliùs ir vienuolès, / ir pasauliečius ortodoksus, / bedievių persekiojimų metu / už Kristų gyvybę atidavusius / ir tiesą krauju apgynusius. / Jų užtarimu, Kantrusis Viešpatie, / išsaugok mūsų šalyje krikščionybę / iki pat amžinybės.


Kondakas naujiesiems rusų kankiniams, tonas 4


Jūs – gražiausieji dvasios žiedai, / baisiausių persekiojimų laikais sužydėję nuostabiaĩ, / o, naujieji kankiniai ir išpažinėjai! / Vyskupai, karališkosios šeimos kentėtojai ir ganytojai, / vienuoliai, pasauliečiai, vyrai, moterys, vaikai! / Kančioje Kristui davę gerą vaisių, / melskite Jį, jūsų Sodininką, / kad išlaisvintų savo tautą nuo bedievių ir piktavalių, / kad krauju ir kančiomis sutvirtinta / Bažnyčia Ortodoksų augtų / ir išganymo laidu mums taptų.

2016 m. vasario 5 d., penktadienis

Ką reiškia: „Dievo išrinktasis Sūnus“?


Kai Kristus krikštijasi pas Joną krikštytoją, iš dangaus pasigirsta balsas:
„Šitas yra mano Mylimasis Sūnus, Kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3,17)
outos estin o Yios mou o agapetos en o eudokesa
„Tu mano Mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1,11)
Sy ei o Yios mou o agapatos en ō eudokesa
„Tu mano Mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,22)
Sy ei o Yios mou o agapatos en ō eudokesa
Tačiau, kaip rašoma Česlavo Kavaliausko vertime į lietuvių kalbą, kai Jis atsimaino Taboro kalne, pasigirsta balsas:
„Šitas mano Išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9,35)
EILUTĖS KILMĖ

Kai kuriuose rankraščiuose ši frazė čia parašyta taip pat, kaip ir Lk 3,22: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite“:
Graikų Ortodoksų Bažnyčios Biblija (1904): outos estin o Yios mou o agapetos, autou akouete
Kritinis leidimas SBLGNT (2010): outos estin o Yios mou o eklelegmenos, autou akouete
Žodis „išrinktasis“, nors ir kita jo forma, yra sutinkamas ir Petro laiške:
„Ženkite prie Jo, Gyvojo Akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto (eklekton), brangaus“ (1 Pt 2,4)
Ši eilutė sutinkama Izaijo pranašystėje:
„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo Dvasia, kad neštų tautoms teisingumą.“ (Iz 42,1)
Įdomu, kad Iz 42,1 eilutė Septuagintoje skamba visai kitaip: „Jokūbai, mano Vaike, priimsiu Tave; Izraeli, mano išrinktasis, priims Tave mano siela“. Origeno ir šv. Jeronimo teigimu, „Jokūbas“ ir „Izraelis“ - nevykę žydų vertėjų įstatyti žodžiai, kurie keičia eilutės interpretaciją. Taigi, yra dvi šios eilutės interpretacijos kryptys - vieni teigia, kad ji kalba apie Izraelį, kiti (tame tarpe, netiesiogiai, Evangelistai) - kad ji pranašauja apie Mesiją (Pateptąjį, graikiškai Christos).

SŪNUS

Biblisto Aleksandro Lopuchino teigimu, daugelis ir senovės žydų,  ir Bažnyčios Tėvų (šv. Jonas Auksaburnis, šv. Jeronimas, Kirilas Aleksandrietis ir kt.), ir viduramžių, ir šiuolaikinių egzetų laikosi nuomonės, kad tai - pranašystės apie Mesiją žodžiai, bet abi interpretacijos, iš esmės, yra suderinamos, nes Izraelio ir Mesijo bruožai yra labai panašūs. Abu gali būti apibūdinti kaip Dievo vaikai, kaip išrinktieji. Jei Izraelis - išrinktasis iš tautų, tai Mesijas, t.y. Dievo Pateptasis Karalius - išrinktasis iš šventosios tautos.

Kaip atkreipia dėmesį Sergejus Averincevas, Šventųjų Tėvų raštuose „Dievo Sūnus“ tampa ontologiniu įvardijimu (antrasis Švč. Trejybės Αsmuo)m tačiau ikikrikščioniškame, semitiniame kontekste šis titulas reiškia Dievo įsūnytą karalių (Dievo sūnus - šventojo semitų karaliaus titulas). Averincevas pateikia karališkosios intronizacijos psalmės pavyzdžius: 
Viešpats man tarė: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. (Ps 2,7)
Jis man sakys: 'Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo Uola!' Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš žemės karalių. (Ps 89,27-28)
Šios psalmės, žinoma, yra ir Mesijo karalystės pranašystė. Jėzaus Kristaus krikšto metu įvykdomos ir šios, ir kita Izaijo pranašystė apie ateinantį Mesiją, Izraelio Karalių, kurioje pasakyta: 
„Iš Išajo kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia:
Dvasia išminties ir įžvalgos,
Dvasia patarimo ir narsumo,
Dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės –
jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė.“ (Iz 11,1-3)
Mesijas turėjo turėti Viešpaties Dvasią arba Dievo Dvasią (Ruach JHVH) ir būti pateptas tąja Dvasia (kas ir įvyko Jordane). Šią Dvasią Jis turėjo perduoti Dievo vaikams, Dievo įsūnytai tautai: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1,12).

DIEVAS

Žinoma, Kristus nebuvo eilinis Izraelio karalius, Jis buvo Dievas, kas paliudyta kitaip, pavyzdžiui, vardu Aš Esu:
Jėzus jam atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mk 14,62)
Čia susiduriame iškartu su dviem ypatingais titulais - Žmogaus Sūnus (Ben Adam - šis titulas hebrajiškai galėjo reikšti ir bet kokį žmogų, ir būti įvardžio „jis“ atitikmeniu, tačiau ilgainiui tapo apokaliptiniuose tekstuose minimo Žmogaus Sūnaus vardu) ir Aš Esu. Aš Esu - (gr. ego eimi, hebr. Eje Ašer Eje) Dievo vardas, atskleistas Mozei ant Horebo kalno (Iš 3,14), trumpinamas JHVH ir tartas tik vyriausiojo kunigo Atpirkimo dienos šventės metu (Jom Kipur). Išgirdę šį Dievo vardą žydai parpuldavo kniūbsti:
„Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „AŠ ESU“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „AŠ ESU, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“. Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad AŠ ESU. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. (Jn 18,4-11)
Kaip ir Ben Adam („žmogus“, „jis) atveju, Ani Hy (Aš esu) galėjo būti ir kasdienėje kalboje vartojamas žodis, ir religinis titulas. Averincevas pateikia pavyzdį iš Talmudo, kuris rodo, kad žydams buvo gerai pažįstamos abi prasmės:
„Kai pas dievotą žydą naktį atėjo svečias ir šeimininkas paklausė: „Kas ten?“, o atėjūnas atsakė „Aš esu!“, žydas subarė: „Kas drįsta sakyti „Aš esu“, jei ne vienintelis Dievas?
Taigi, jei eiliniai Izraelio karaliai buvo tepami aliejumi ir buvo įsūnijami, tai Kristus buvo pateptas Dievo Dvasia (Ruach JHVH) ir buvo Dievo Sūnus prieš pasaulio sukūrimą: 
Prieš Aušrą iš įsčių aš pagimdžiau Tave / VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigailės: / Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu (Ps 109,3-4; pgl. Septuagintą)
Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus. (Pat 8,22)
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. (Jn 1,1-3)
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybės ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą. (Heb 1,1-4)
Kadangi Kristus yra Dievas ir Dievo Žodis, todėl patepimas ir Šventosios Dvasios apsireiškimas ortodoksų Tradicijoje laikomi Dievo Apsireiškimo (Teofanijos) įvykiu:
Teofanijos (Viešpaties krikšto) troparas, tonas 1
Jordane krikštijantis Tau Viešpatie, / Trejybės garbinimas buvo apreikštas. / Nes Gimdytojo Tėvo balsas liudijo Tave, / ir pašaukė Tave, mylimąjį Sūnų. / Ir Dvasia, balandžio pavidalu, / Patvirtino Jo žodžių tiesą. / Kristau, mūsų Dieve, аpreiškęs Save / Ir apšvietęs pasaulį – garbė Tau!
Kondakas, tonas 4
Šiandien visatai Tu nušvitai, o Viešpatie! / Ir Tavo Šviesa mus paženklino. / Pažinodami Tave, giedame Tau gyrių. / Tu atėjai ir apreiškei Save, / O, Nepasiekiamoji Šviẽsa!
Žydai laukė Dievo pateptojo Mesijo, Izraelio karaliaus, o atėjo Amžinasis Karalius, kuris dar prieš pasaulio sukūrimą jau buvo Dievo Žodis ir Jo Sūnus.


IŠRINKTASIS

Ιšrinktasis, kaip jau minėjau, yra tiek Izraelio, tiek Mesijo (Izraelio Karaliaus, Pateptojo, Christos) titulas. Semintinės kultūros atstovas šv. Efremas Siras teigia, kad išrinktasis (hebr. Bekhiri) reiškia lygiai tą patį, ką „mylimasis“. Tai dera su filologo Sergejaus Averincevo teiginiu, kad „išrinktasis“ gali būti verčiamas netgi kaip „viengimis“, „vienatinis sūnus“ (jis gretina šį posakį su „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli“ - Pr 22,2). Kaip ir Pradžios knygoje, taip ir Izaijo knygoje, mylimasis (Pr) ir išrinktasis (Iz) yra sūnaus-aukos titulas:
Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme Jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. [...] per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes.“ (Iz 53,3-5. 11)
Pasakymą „išrinktasis“ galėtume palyginti su lietuvišku kreipiniu į savo žmoną - „tu mano mylimoji/išrinktoji“. Lietuviškai taip pat apie išrinktąjį sakome: „numyletinis“. Taigi, „mylimasis“ = „išrinktasis“ = „vienatinis“ = „viengimis“. Todėl, kaip mano mokslininkai, greičiausiai perrašinėtojai sugretinę Krikšto ir Atsimainymo scenas nutarė suvienodinti tekstą.

Skaitydami bažnytinius tekstus apie Atsimainymą mes taip pat matome, kad buvo paplitęs Krikšto ir Atsimainymo gretinimas. Atsimainymas - tai tarsi antroji Teofanija, kurioje ypatingai pabrėžiamas Kristaus dieviškumas:


Viešpaties atsimainymo troparas, tonas 7:
Atsimainei ant kalno Kristau Dieve, / Parodydamas savo šlovę mokiniams. / Kiek pajėgė jie Šviesą priėmė / O dabar ir mes meldžiame Dievo Gimdytojos užtariami / Teapšviečia Tavo amžinoji Šviesa ir mus, nusidėjėlius. / Šviesos Davėjau, garbė Tau.
Kondakas, tonas 7:
Ant kalno atsimainei, / Ir, kiek pajėgė priimti, tiek mokiniai Tavo šlovę regėjo. / Kad vėliau matydami Tave nukryžiuojamą, / suvoktų, kad ši kančia – Tavo laisva valia, / ir pasauliui paskelbtų, / kad Tu tikrai esi Tėvo atšvaitas.

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Ortodoksų kalendorius 2016 m. vasariui





VASARIS

Saus. 19/1 (pirmadienis)
Šv. vien. Makarijus Egiptietis, šv. vien. Makarijus Aleksandrietis, šv. vysk. Morkus Efezietis

Saus. 20/2 (antradienis)
Šv. vien. Eutimijas Didysis

Saus. 21/3 (trečiadienis)
Šv. vien. Maksimas Išpažinėjas, šv. vien. Maksimas Graikas, kank. Agnietė Mergelė

Saus. 22/4 (ketvirtadienis)
Šv. ap. Timotiejus, šv. kank. Anastazijas Persas

Saus. 23/5 (penktadienis)
Šv. kankiniai Klemensas (Ankiros vyskupas) ir Agatangelas
Saus. 24/6 (šeštadienis)
Šv. vienuoliai Ksenija ir Filonas, šv. palaimintoji Ksenija Peterburgietė

Saus. 25/7 (sekmadienis)
Šv. vysk. Grigalius Teologas (Nazianzietis, Konstantinopolio arkivyskupas), visi Naujieji (XX a.) Rusijos Bažnyčios kankiniai ir išpažinėjai. Šią dieną meldžiamės už visus XX a. persekiojimuose nukentėjusiuosius krikščionis.

Saus. 26/8 (pirmadienis)
Šv. vienuoliai Ksenofontas, jo sutuoktinė Marija ir sūnūs Arkadijus bei Jonas

Saus. 27/9 (antradienis)
Šv. vien. Jono Auksaburnio (Konstantinopolio arkivyskupo) palaikų pergab. (438 m.)

Saus. 28/10 (trečiadienis)
Šv. vienuoliai Efremas Siras, Izaokas Siras ir Paladijus

Saus. 29./11 (ketvirtadienis)
 Šv. Ignoto Antiochiečio palaikų pergab.

Saus. 30/12 (penktadienis)
Visuotinės Bažnyčios Mokytojai, Šventieji Hierarchai Bazilijus Didysis, Grigalius Teologas-Nazianzietis ir Jonas Auksaburnis

Saus. 31/13 (šeštadienis)
Šv. besidabriai kank. Kiras ir Jonas, šv. kankinės Atanazija, Teodozija, Teoktistė, Eudoksija

1/14 (sekmadienis)
Kristaus Paaukojimo išvakarės, šv. kank. Trifonas

2/15 (pirmadienis)
Jėzaus Kristaus paaukojimas Šventykloje
Ortodoksų jaunimo diena

3/16 (antradienis)
Šv. teis. Simeonas ir pranašė Ona, šv. tolygus apaštalams Mikalojus (Japonijos švietėjas, arkivyskupas)

4/17 (trečiadienis)
Šv. vien. Izidorius Pelusiotietis

5/18 (ketvirtadienis)
Šv. kank. Agatija, šv. vysk. Teodozijus (iš Černigovo)

6/19 (penktadienis)
Šv. vysk. Fotijus Didysis (Konstantinopolio patriarchas)

7/20 (šeštadienis)

Šv. vien. Partenijas Lampsakietis, šv. vien. Lukas Helietis.

8/21 (sekmadienis)
Muitininko ir fariziejaus sekmadienis, šv. didysis kankinys Teodoras Stratilatas, pranašas Zacharijas

9/22 (pirmadienis)
Savaitė be pasninkų, Kristaus paaukojimo šventimo pabaiga, šv. kank. Nikiforas Antiochietis.

10/23 (antradienis)
Šv. vysk. ir kankinys Charlampijas Magnezietis, šv. kankiniai Porfirijus, Vaptosas ir trys kankinės, šv. teis. Galina (III a.)

11/24 (trečiadienis)
Šv. vysk., kank. Blažiejus Sebastietis, šv. teis. Teodora (imperatorė sugrąžinusi ikonų gerbimą, +867 m.)

12/25 (ketvirtadienis)
Iberijos Dievo Motinos ikona, šv. vysk. Meletijus Antiochietis (Antiochijos arkivyskupas, +381), šv. vysk. Aleksijus Stebukladarys (Maskvos metropolitas)

13/26 (penktadienis)
Šv. vien. Martinijonas Cezarietis

14/27 (šeštadienis)
Šv. tolygus apaštalams Kirilas (slavų švietėjas), šv. vien. Auksentijas

15/28  (sekmadienis)
Sūnaus palaidūno sekmadieni, šv.ap.Onesimas (iš 70-ies)

16/29 (pirmadienis)

Šv. kank. Pamfilijus, šv. persų kankiniai, nužudyti Martiropolyje (Tikrite).

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Abraomo prieglobstis, rojus, pragaras, Dievo karalystė

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“ (Lk 16,19-31)
Palyginimas apie Lozorių ir turtuolį - labai intriguojantis, nes jame pirmą kartą Šventajame Rašte kalbama apie mirusiųjų galimybę melstis (turtuolis kalbasi su Abraomu), taip pat apie tai, kad mirusiųjų vėlės mato vienos kitą (nuteistieji ir nuteisintieji matys vieni kitus). Tačiau dažnai mes nesusimąstome, koks sudėtingas šis palyginimas - juk Kristus kalba dar iki savo Kryžiaus mirties, nužengimo į pragarus bei prisikėlimo, todėl Lozorius negalėjo būti krikščionių rojuje.

KĄ REIŠKIA ŽODŽIAI: „ABRAOMO PRIEGLOBSTIS“?

Pasak populiaraus akademikų aiškinimo, šie žodžiai, visų pirma, nurodo į romėniškus valgymo papročius, Naujojo Testamento laikais paplitusius ir tarp žydų. Tais laikais buvo valgoma gulomis, pasirėmus kairiosios rankos alkūne:



Kaip lengva pamatyti iliustracijose, jei du žmonės guli ant vieno gulto, tai priekyje gulinčiojo galva atsiduria ties už jo gulinčiojo žmogaus krūtine. Tokiu atveju buvo sakoma, kad tas, kurio galva yra kitam ant krutinės, yra to žmogaus glėbyje arba prieglobstyje (gr. kolpos). Šis žodis dar gali reikšti jūros įlanką:
κόλπος, ὁ 1. glėbys; 2. jūros įlanka (senosios graikų kalbos morfologinis žodynas)
Šitaip paskutinės vakarienės metu apaštalas Jonas buvo „Kristaus prieglobstyje“ ir glaudėsi jam prie krūtinės:
Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės (Jn 13,23)
Taip išsipildė Izaijo pranašystė:
Ganys kaip piemuo jis savo kaimenę, savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles. (Iz 40,11)
Septuagintos tekstas: Kaip Ganytojas ganys jis kaimenę ir savo rankose surinks aveles, ir pilve savajam (en gastri) juos paguos. (Iz 40,11)

Senasis bažnytinis menas vaizduoja per paskutinę vakarienę visus gulinčius
Kristus taip pat kalba apie pomirtinį buvimą Abraomo prieglobstyje kaip apie valgį:
„Aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8,11)
Senajame Testamente mažai kalbama apie pomirtinį gyvenimą, o pirmą kartą Abraomo prieglobsčio samprata pasirodo apokrifinėje 4-ojo Makabiejų knygoje:
Nes jeigu mirsime, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas mus priims, ir visi tėvai mus šlovins (4 Makabiejų 3,17)
Taigi, Abraomo prieglobstis buvo pasiekiamas teisiesiems dar iki Kristaus Kryžiaus aukos. Tai buvo vieta mirusiųjų buveinėje, kur teisiųjų vėlės laukė Kristaus atneštojo išganymo. Mirusiųjų buveinė Senajame Testamente yra vadinama šeolu (hebrajiškai) arba hadu (graikiškai, Septuagintoje).

ABRAOMO PRIEGLOBSTIS IR ŠEOLAS

Nors žodžiai „šeolas“, „hadas“ mums šiandien asocijuojasi su pragaru, Senajame Testamente jie yra neutralūs ir gali būti verčiami kaip „mirusiųjų buveinė“ arba „kapas“. Šeole savo teismo laukė tiek nusidėjėliai, tiek teisieji. Tačiau teisieji laukė Kristaus Abraomo prieglobstyje.

Pragaras hebrajiškai yra vadinamas gehinnom (graikiškai - geena). Tai - Hinomo sūnaus slėnio, greta Jeruzalės, pavadinimas (Gai Ben-Hinnom, Ben Hinomo slėnis). Šioje vietoje atkritę nuo Dievo izraelitai aukojo aukas Baalui, Molechui ir kitiems kanaaniečių dievams.  Dievas prakeikė šią vietą, kurioje ugnyje buvo aukojami vaikai: 
„Nusikirpk plaukus ir mesk juos šalin! Kalvose užtrauk liūdną raudą! Nes VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą, sukėlusią jo pyktį. Judo žmonės padarė nedorybę mano akyse, – sako VIEŠPATS. – Jie suteršė Namus, kurie vadinasi mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į mintį. Dėl to, tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateis dienos, kai nebebus minimas Tofetas ir Ben-Hinomo slėnis, bet Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti. Tada šitos tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims, – nebus kam jų nuvaikyti. Aš nutildysiu Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.“  (Jer 7,29-34)
Ši baisi vieta žydams tapo pragaro sinonimu. Nors pačiame Senajame Testamente žodis gehinnom neminimas, minima, kad po paskutiniojo teismo nedorėliai bus išmesti į kančios vietą:
Vargas tautoms, sukylančioms prieš mano giminę! VIEŠPATS Visagalis atmokės jiems, teismo dieną juos nubaus: ugniai ir kirmėlėms atiduos jų kūną. Kentėdami jie verks amžinai“ (Jdt 16,17)
Naujajame Testamente apie geeną kalba Kristus:
„Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius 42 ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mt 13,41-42)
O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį (eis ten geenan tou pyros) (Mt 5,22)
Taigi, Senojo Testamento mirusiųjų buveinė, kurioje vieni yra Abraomo prieglobstyje, kiti - ne, nėra pragaras, kuriame bus tik nusidėjėliai, pasmerkti amžinoms kančioms. Kartais lietuviškai Senojo Testamento mirusiųjų buveinė yra vadinama „pragarais“ (pvz. katalikiškame Apaštalų tikėjimo išpažinimo vertime).

Tai nereiškia ir to, kad neteisieji nekentėjo (nekenčia). Teofilaktas Bulgaras, komentuodamas Lozoriaus istoriją, naudojasi graikiško kolpos antrąja reikšme ir teigia, kad Abraomo prieglobstis yra tarsi prieglobstis laivui įlankoje, kur jis bėga nuo audros. Tai - gėrybių vieta (Plg. Septuagintos „Jo siela įsikurs gerybėse ir jo sėkla paveldės žemę“ (Ps 24(25),13), kuris giedamas per ortodoksų laidojimo apeigas), joje teisusis atranda paguodą.

AR ABRAOMO PRIEGLOBSTIS - ROJUS?

Iš tiesų, po Kristaus prisikėlimo keturios sąvokos: Abraomo prieglobstis, rojus, Dievo karalystė ir Dangaus karalystė daugeliui krikščionių tapo sinonimais. Sinonimiškai jos kartais vartojamos ir Bažnyčios Tėvų, ir dogminės teologijos vadovėliuose. Tačiau dažnai Šventojoje Tradicijoje jų reikšmės ir skiriamos.

Tiek graikiškieji Tėvai, tiek graikiškieji pamaldų tekstai dažnai Abraomo prieglobsčiu vadina tarpinę būklę, kurioje yra užmigusiųjų (mirusiųjų) sielos, laukiančios prisikėlimo ir Paskutiniojo Teismo. Maldose už mirusius, Panichidoje, meldžiamasi už tai, kad Abraomo prieglobstyje atsidurtų užmigusiųjų vėlės arba sielos: 
• Idant Dievas įkurdintų jų vėles šviesioje, išsvajotoje vietoje, ramioje vietoje, kur ilsisi visi teisieji, Viešpatį maldaukime. • Kad juos priskirtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo prieglobsčiui, Viešpatį maldaukime.
Taigi, suvokiama, kad Abraomo prieglobstis - ne vieta, kur patenkama po visuotinio prisikėlimo ir Paskutiniojo teismo, o vieta, kur ilsisi teisiųjų vėlės, laukdamos to prisikėlimo. Metropolitas Hierotheos Vlachos, sekdamas šv. Morkumi Efeziečiu, Abraomo prieglobstį įvardija kaip netobulą Dievo kontempliaciją, netobulą palaimingumą, kuriame laukiama tobulo santykio su Dievu, kuris atsiskleis po visų prisikėlimo.  Pasak jo, Abraomo prieglobstis nėra galutinio Dievo pažado išsklaida, o tik būklė prieš pažado išsklaidą.

Šiame kontekste įdomus Kristaus pažadas ant kryžiaus Gerajam Plėšikui:
Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,39-43)
Šioji vieta daugeliui Šventojo Rašto aiškintojų sukėlė daugybę rūpesčių. Viena vertus, lyg ir panašu, kad rojus, apie kurį kalba Kristus, nėra Abraomo prieglobstis, kuriame buvo Lozorius (nes tuomet turėtume pripažinti, kad Kristaus nužengimas į pragarus nebuvo būtinas, kad patektum į rojų). 

Teofilaktas Bulgaras svarsto įvairių Biblijos aiškintojų bandymus skirti rojų, karalystę ir Abraomo prieglobstį, bet galų gale teigia, kad to daryti nėra prasmės, nes plėšiko rojų galima suvokti taip:
 „Nuteistieji nepatenka į karališkas menes, jie sėdi tamsybėse ir yra ten saugomi vėlesnėms bausmėms. Garbės svečiai priimami į menes ir jose būna, tačiau tik vėliau, kai ateis laikas dalyti karališkas dovanas, jas gaus. Taip ir šventieji, nors dar neragauja pilnutinio palaimingumo, visgi, jau yra šviesiose buveinėse, kupinose saldžių aromatų, nors dar ir negavę galutinių karaliaus dovanų. Taip ir plėšikas, nors atsidūrė rojuje, nesimėgauja tobulu palaimingumo, kad ne be mūsų pasiektų tobulumą (Heb 11,40)
Graikiškas žodis paradeisos yra kilęs iš sen. iraniečių paridayda - aptvaras (asyr. pardesu) ir reiškia sodą (hebr. gan arba pardes). Lietuviškas  „rojus“ yra susijęs su slavišku raj, kilusiu iš persiško ray (dangiškasis švytėjimas, palaimintumas). Šventajame Rašte paradeisos nurodo, visų pirma, į Edeno sodą, kuriame palaimingai gyveno Adomas iki nuopuolio.

Taigi, galima kalbėti apie teisiųjų sielų buvimą netobuloje rojaus arba priešrojinėje būklėje, o nusidėjėlių - priešpragarinėje. Kita vertus, nagrinėjant Kristaus žodžius „šiandien su manimi būsi rojuje“ kartais atkreipiamas dėmesys į tai, kad mirusieji patenka į amžinybę, kur nėra laiko.

KARALYSTĖ

Sergejus Avernicovas teigia, kad „Dangaus karalystė“ (tik Mato Evangelijoje ir 2 Tim 4,18 sutinkama sąvoka) buvo žydų naudotas žodžių junginys, kad išvengtų Dievo vardo tarimo veltui, sakydami „Dievo karalystė“. Kita vertus, Mato Evangelijoje yra ir „Dievo karalystė“ (Mt 6,33; Mt 12,28; Mt 21,43).

Kai kurie Tėvai skiria Dangaus karalystę nuo Dievo karalystės kaip netobulą Dievo karalystės išsklaidą. Kiti Tėvai žodžius naudoja kaip sinonimus. Dažnai abu žodžiai naudojami kaip sinonimiški rojui, tačiau karalystė asketinėje tradicijoje dažniau žymi žemėje prasidedančią amžinosios palaimos išsklaidą: „Dievo karalystė yra jumyse“ (Lk 17,20-21).

Karalystė, rojus, Abraomo prieglobstis - trys metaforos, išreiškiančios skirtingus amžinųjų gėrybių aspektus. Kai kada šios sąvokos skiriamos, norint nusakyti vieną ar kitą pomirtinio gyvenimo aspektą, kai kada - tapatinamos, suvokiant, kad yra tik vienas Gėris ir vienas Šaltinis, iš kurio kyla kiekvienas geras davinys ir tobula dovana (Jok 1,17). Karalystė yra susijusi su Dievo valios įsigalėjimu žemėje ir įsigalėjimu mūsų širdyje; Abraomo prieglobstis reiškia tobulą bendrystę su tikėjimo tėvu, šventaisiais ir Kristumi; rojus reiškia perkeistą tikrovę, kurioje džiugiai savo pareigas atlikdamas gyvuoja Dievo šventasis.