Ką reiškia Kristaus žodžiai apie kalaviją ir karą?

ŠV. RAŠTAS IR ŠV. TRADICIJA APIE KALAVIJUS

Šventajame Rašte galime sutikti, iš pažiūros, keistus Kristaus žodžius:

„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10,34)

„Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka“ (Lk 22,36)

800 m. popiežiaus karūnuotas Romos imperatoriumi Karolis Didysis patvirtino imperatoriškam naudojimui himną Laudes Regiæ (Laudes Imperiale), kuriame skamba žodžiai:

Christus vincit! Christus regnat! Christus imperat!Kristus nugali! Kristus valdo! Kristus karaliauja!

Šis himnas skambėdavo per Šventosios Romos imperijos imperatorių karūnavimo ceremoniją, per iškilmingas pontifikalines Mišias, o Visų šventųjų dieną (lapkričio 1 d.) lotyniškoji Bažnyčia atmindavo Ecclesia Militans, Ecclesia Triumphans, Ecclesia Penitens (Kovojančią Bažnyčią, Triumfuojančią Bažnyčia, Kenčiančią/Atgailaujančią Bažnyčią). Ši lotyniška tradicija buvo toliau savarankiškai plėtojama Katalikų Bažnyčioje po didžiosios schizmos, tačiau panaši tradicija egzistavo ir Bizantijoje bei Rusijoje.

XVI a. rusų ikona „Palaimintoji Dangiškojo Karaliaus kariauna“ (Благословенно воинство Небесного Царя) vaizduoja triumfuojantį arkangelą Mykolą, grįžtantį su kariauna į Dangiškąją Jeruzalę pas Dievo Motiną su Kristumi iš degančio Sodomo miesto:

Vienas pagrindinių Bizantijos ikonų tipų - Kristus Visavaldis (Pantokrator), kuriame Kristus vaizduojamas kaip imperatorius.

Ar tai reiškia, kad krikščionybė yra militaristinė ideologija, skatinanti kardu atvertinėti netikėlius į tikrąjį tikėjimą?

KALAVIJŲ PIRKIMAS

Liudijimas apie kalavijų pirkimą yra sutinkamas tik pas vieną evangelistą - Luką. Pažvelkime į sakinio kontekstą:

„Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“.  Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“ (Lk 22,36-38)

Pirmiausia pažvelkime į pažodinę šių eilučių prasmę. atkreipia dėmesį, kad vos apaštalams nupirkus DU kalavijus, Kristus atsakė: „Gana!“ (lietuviškas vertimas yra klaidinantis, nes lietuviškai kartais sakome „pora“ kai turime omenyje keletą, o graikiškame tekste yra dyo, t.y. du kalavijai; be to, sen. graikų kalboje nėra šauktukų).  Kaip galėjo būti gana dviejų kalavijų, jei nusimatė tikras karas? Teofilaktas Bulgaras (1078-1107)  komentuoja:

Aš manau, kad Viešpats kalba palyginimais tam, kad [apaštalai] gautų naudą po to, kai pagaliau supras, kas turėta omenyje. Kadangi jie nesuprato, tai ir kreipėsi: „štai čia pora kalavijų“, o Jis, pamatęs, šį nesupratimą ir pasakė: „gana“, nors ir nebuvo gana. Juk jeigu prieš ateinančius piktadarius reikėtų kovoti žmonių pajėgomis, tai nepakaktų ir šimto kalavijų. O jeigu ne žmonių, o Dieviškuoju veikimu, tai ir du kalavijai nereikalingi. Tačiau Viešpats nenorėjo jiems rodyti jų neišmanymo, o pasakęs vien „gana“, pradėjo eiti. Panašiai, kaip ir mes, kai su kuo nors kalbamės ir pamatome, kad pašnekovas visiškai nesupranta, ką mes šnekame, sakome: „gerai [pakaks]“, nors ir negerai, kad nesupranta, tačiau nenorėdami įžeisti pašnekovą, nutraukiame pokalbį. Viešpats taip pasielgė todėl, kad suprato, jog mokiniai Jo nesupranta.

Ką turėjo omenyje Kristus? Pasak Teofilakto, kalavijai simbolizuoja pavojus, o „įsigyti kalaviją“ reiškia „ruoštis mūšiui“, „ruoštis karui“, „ruoštis pavojams“. Mes dar grįšime pabaigoje prie klausimo, ką reiškia krikščioniui apsiginkluoti kalaviju, o dabar dar norėčiau pastebėti, kad pirkimas-pardavimas yra tipinis Kristaus naudojamas dvasinio gyvenimo palyginimas:

„Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.“ (Apr 3,18)

Kristus Šventajame Rašte yra apibūdinamas kaip Atpirkėjas (Išpirkėjas), savo gyvybę padengiantis mūsų įsiskolinimus. Todėl „Tėve mūsų“ maldoje graikiškai sakoma: „ir atleisk mums mūsų skolas (ofeilemata), kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams (ofeiletais)“. Kristus siūlo padengti skolas jei priimsime Jo siūlomą Sandorą (sutartį). Kristus moko:

„Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13,44-46)

Pirkimas-pardavimas yra mūsų gyvenimo investavimas. Mes galime investuoti savo gyvenimą į vieną ar kitą veiklą, vertinti vieną ar kitą vertybę, suteikti pasitikėjimą kreditą vienam ar kitam asmeniui. Kristus sako, kad mes didžiausia vertybe, brangiausiu dalyku turėtume laikyti Dievą ir Jis turėtų būti tas, kuriame mes atiduotume visą kreditą, kuriuo besąlygiškai pasitikėtume ir dėl kurio visko išsižadėtume. Prisidarydami nuodėmių mes prisidarėme įsiskolinimų, tačiau Kristus yra pasiryžęs juos padengti savo gyvybe, jei tik mes, išlaisvinti iš įsipareigojimų, pavesime save Jam.

Kalavijai - vienas iš simbolinių „pirkinių“ greta ugnyje išgryninto aukso, balto drabužio ir tepalo. Žinoma, kad Kristus neprekiavo auksu, drabužiais, tepalais ir kalavijais, o kalbėjo palyginimais.

VISUOTINIO KARO KURSTYMAS

Pažvelkime į kitos citatos kontekstą:

„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“ (Mt 10,34-39)

Čia Kristus cituoja pranašo Michėjo pranašystę:

„Sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš savo motiną, marti prieš savo anytą. Žmogaus priešai – jo namiškiai! O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltį į savo išganymo Dievą, – išklausys mane mano Dievas!“ (Mch 7,6-7)

Pranašas sako, kad laukia toks likimas, „nes nebeliko nė vieno doro žmogaus“ (Mch 7,2), turėdamas omenyje atpuolimą nuo Dievo Sandoros („pradingo krašto ištikimieji“, Mch 7,2). Kristus kaip Mesijas skelbia, kad Jo atėjimas reiškia, visų pirma, ne staigų ramybės įsiviešpatavimą, o žūtbūtinio mūšio tarp gėrio ir blogio jėgų pradžią. Kristus, perfrazuodamas Michėją ir netiesiogiai priskirdamas sau dievystę teigia, kad ištikimieji turi visiškai atsiduoti Jam, aukoti dėl Jo savo gyvybę ir nesekti savo tėvu, motina, sūnumi ar dukra jei šie eitų nedorybės keliu, jei šie gyventų neteisingai. Kristus atėjo atnešti „kalavijo“, t.y. paskelbti visuotinio karo, pavojų, po kurių turi įsiviešpatauti Jo amžinoji karalystė. 

DRAUDIMAS KARIAUTI

Trys iš keturių evangelistų pasakoja, kad Kristus atėjusiesiems Jo suimti sakė nesuprantąs, ko jie atėjo suimti Jo kaip pavojingo plėšiko (kas reiškia, kad Kristus neturėjo kokios nors ginkluotos apaštalų armijos). Visi keturi evangelistai pasakoja, kad kai Petras pasinaudojo kalaviju ir nukirto kariui ausį, Kristus jį sudraudė, liepė nesmurtauti ir pagydė karį: 

Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį. Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?!“ (Lk 22, 49-52)

Apaštalus Kristus mokė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26,52). Tai vėl patvirtina, kad visi pamokymai apie kalavijus buvo palyginimai, o ne raginimai smurtauti. Kristus išliko ištikimas savo mokymui:

„Aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ (Mt 5,39)

DVASIOS KALAVIJAS

Net Bizantijos imperijos laikais, kada krikščioniškieji karaliai kariavo su pagonių tautomis, Šventojo Rašto komentatoriai nepasinaudojo, sakytume, tokiomis politiškai patogiomis Biblijos vietomis ir nepradėjo mokyti apie Šventąjį Karą ir būtinybę atvertinėti pagonis kalaviju. Visi išvien aiškino, kad karas, apie kurį šneka Kristus - visų pirma dvasinė gėrio ir blogio kova, kurioje taip pat reikia ginkluotis dvasiškai.

Todėl grįžkime prie kalavijų, kuriuos siūlė įsigyti Jėzus Kristus. Apaštalas Paulius, sekdamas Ps 140,7 („Viešpatie Dieve, mano išgelbėjimo stiprybe, Tu pridengi kovoje mano galvą“) apibūdina, kas yra krikščionių ginklai:

„Βūkite tvirti Viešpatyje Jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo Žodį.“ (Ef 6,10-17)

Kristus nugali kankiniais, valdo per savo išpažinėjus, karaliauja per savo Bažnyčią, nes „Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“ (Hbr 4,12).