Blaivumas ir intoksikacija religijoje


„Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos [apaštalus] kalbant. [...] Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ Apd 2, 5–13
Kiekvienas žmogus gyvena remdamasis daugybe prielaidų, kurių nepastebi. Paversti šias nepastebimas prielaidas problema ir padėti jas įsisąmoninti – filosofijos užduotis. Viena iš tokių Vakarų kultūros prielaidų, kurios dažniausiai nereflektuojame, yra blaivios sąmonės būklės episteminis privilegijavimas, t. y. įsitikinimas, kad tikrovė blaiviam asmeniui atsiveria labiau nei neblaiviam.

Blaivumą turiu omenyje siaurąja prasme – kaip abstinenciją nuo psichoaktyvių medžiagų. Platesne prasme į šią kategoriją galima įtraukti ir nevartojant medžiagų pakitusios sąmonės būklės patyrimus.

Jei, sakykime, prisigėręs degtinės arba pavartojęs narkotinių grybų žmogus pamato tam tikrą neįprastą būtybę (monstrą, angelą, demoną, fėją), tai neabejotinai daugelis manys, kad jis regėjo iliuziją. Descartes’as nerimavo, ar nesapnuoja, ar vynas, kurį išgėrė prieš meditaciją, neužgožė jo galios pažinti tikrovę. Tačiau senovėje psichoaktyvios medžiagos buvo vartojamos kaip tik tam, kad tikrovė atsivertų, kad ji būtų pažinta.

- SKAITYTI TOLIAU -

Komentarai

  1. Gydytojas ir kunigas apie alkoholio vartojimą anksčiau ir dabar : https://www.youtube.com/watch?v=2rl1FLgfV48

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai