2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Kodėl vakariečių Adventas toks orientuotas į Antrąjį Atėjimą, o rytiečių - ne?

Rytiečiai ilgai iš viso nešventė Kalėdų. Dar Origenas III a. liudija, kad rytiečiai nešventė nei savų, nei Kristaus gimtadienio. Antrąjį Atėjimą rytiečiai nuo senovės suprato kaip jau prasidėjusį. Net Tikėjimo išpažinime jie sako, kad tiki į Kristų, „vėl garbėje ateinantį (erchomenon) gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, o ne „ateisiantį“. Šis supratimas suformavo „eschatologinę sąmonę“, gyva iki mūsų dienų.

Kaip pirmieji krikščionys jautė, kad „laikas yra arti“ (Apr 1,3) ir laikų pabaigą suvokė kaip jau prasidėjusią. Tą pačią apokaliptinę nuostatą išsaugojo ir vėlesnių laikų rytiečiai. Jei pažvelgtumėme į jų visų (ir vienuolių, ir pasauliečių) ryte ir vakare asmeniškai skaitomas maldas, ten rastume tokius prašymus, kaip: „duok mums guvia širdimi ir blaivia mintimi pereiti visą šio gyvenimo naktį, belaukiant ateinančios šviesios ir aiškios Tavo Vienatinio Sūnaus, mūsų Viešpaties ir Dievo, ir Išganytojo Jėzaus Kristaus dienos, kada šlovingai ateis visų Teisėjas kiekvienam pagal jo darbus atlyginti; te nebūsime aptikti gulintys ir mieguisti, bet žvalūs ir pakilę darbui, į džiaugsmą ir Dieviškąją Jo šlovės pastogę kartu įeisime, kur švenčiančiųjų nenutylantis balsas ir neišpasakytas saldumas matančiųjų Tavo neapsakomą grožį.“ (šv. Bazilijaus Didžiojo malda) Kadangi kiekvienas rytas rytiečiui yra Kristaus Antrojo Atėjimo atbaigos laukimas, tai nėra būtinybės ir tam išskirti specialų laikotarpį.

Pastebėtina ir tai, kad dėl šios eschatologinės sąmonės vienintelė Šventojo Rašto knyga, niekada neskaitoma bažnyčioje Rytuose, yra Apokalipsė (Apreiškimas Jonui). Liturgiškiausia knyga nėra skaitoma liturgijoje, nes tam, kad Dievo Žodis būtų išgirstas, jis turi būti suprastas. Liturginiame tekste taip pat nėra tiek daug aiškių nuorodų į šį tekstą, kaip katalikų liturgijoje, nors Apreiškimas Jonui labai gausiai nurodo į rytietišką liturgiją. Kitaip tariant, Apreiškimas yra tai, kas yra visapusiškai išgyvenama.

Vakaruose, panašu, būta kitokio santykio su Apreiškimu. Lotyniškame Simbolyje žodis „ateinantį“ išverstas ventúrus est, t.y. panaudotas būsimojo laiko dalyvis su esamojo laiko veiksmažodžiu („yra ateisiantis“). Tai lėmė, kad daugelis vertimų į gimtąsias kalbas paliko tik būsimojo laiko reikšmę („kuris ateis“, „he will come). Jei ortodoksų kalendoriuje visas šventas nustelbia Velykos, o Kalėdos lieka jų šešėlyje, tai Vakaruose, kur vystosi Kristaus žmogystės kontempliacija, jo gimimo diena tampa itin svarbia švente. Jei rytiečiai išlaikė eschatologinį laukimą, ypač pasireiškiantį kaip Bažnyčios ir pasaulio opozicija, tai Vakaruose kažkuriuo metu šis laukimas nutrūko ir į trūkį įsikišo protestantiškieji mokymai apie būsimąją Karalystę. Susidarė vaizdas, kad Antrasis Atėjimas yra ne jau prasidėjęs procesas, o kažkas, kas laukia ateityje.

Visa Dievo Karalystė tapo visiška anapusybe, visiška laukimo viltimi. Tiesa, visada buvo ir kitaip mąstančių vakariečių, o dabar yra įvykęs sugrįžimas prie rytietiškos teologijos. Ši Vakarų kultūros kelionė nuo Kristaus šlovės prie Jo žmogystės ir kančios bei atgal ir lėmė Advento ir Apreiškimo Jonui ypatingą liturginę reikšmę, kurio jis neturi Rytuose.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą