2015 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

50 metų po anatemų panaikinimo, arba Akatisto skaitymai Vilniaus šv. Paraskevės cerkvėje


1965 M. ANATEMŲ PANAIKINIMAS

„Tegul visi bus viena!“ (Jn 17,21), meldėsi Jėzus Kristus. Jis meldėsi savo Dangiškajam Tėvui pranašaudamas, nes, turbūt, numatė, kad Bažnyčios laukia skilimai ir išbandymai. Dvi Evangelijos aprašo Apaštalų tarpusavio ginčą dėl pirmavimo: „Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.“ (Lk 9,46; Mk 9,34). Nors Kristus ir atsakė „kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“ (Lk 9,48), ginčai tebesitęsė ir tarp Apaštalų įpėdinių, ir privedė prie Bažnyčios skilimo.

XX a. Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I ir Romos popiežius Paulius VI parodė nuolankumo pavyzdį ir nutarė pamiršti praeities nuoskaudas bei gyventi Kristaus Dvasia. Didieji vyskupai buvo pasiryžę išsižadėti savo galios tam, kad Kristaus Bažnyčios nebekrėstų skandalas. Juk Šventoji Dvasia yra vienybės Dvasia, o krikščionybė yra meilės religija: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Tačiau šiandien krikščionis yra atpažįstami iš to, kad, skirtingai negu musulmonai ar žydai, jie yra susiskaldę į šimtus konfesijų, kurios ilgą laiką išvis viena kitos nepripažino kaip krikščionių bendrijas.

Paulius VI atsisakė savo karūnos tiesiogine to žodžio prasme: jis buvo paskutinysis istorijoje karūnuotas popiežius. Milžiniškas procesijas, kuriose Bažnyčios monarchas buvo nešamas ant rankų (sedia gestatoria) jis pakeitė pasivažinėjimu baltu automobiliu, deimantinius papuošalus - baltais vyskupo drabužiais. Kitaip tariant, Paulius VI popiežystei suteikė šiuolaikinį jos veidą - jis ėmėsi naikinti pasaulietinę popiežiaus valdžią ir stengėsi tapti dvasiniu Katalikų Bažnyčios Tėvu.

Kaip liudija jo pokalbiai su patriarchu Atenagoru, jis, kaip ir Kostantinopolio patriarchas, buvo pasiryžęs padaryti viską dėl Bažnyčių vienybės. Paulius VI buvo pirmasis popiežius nuo pat IX a. nukeliavęs į Rytus, įvardijęs Ortodoksų Bažnyčias kaip Bažnyčias Seseris. Nuo to laiko ir Katalikų Bažnyčia Rytuose imta vadinti Bažnyčia Seserimi.

1965 m. gruodžio 7 d. Romoje ir Konstantinopolyje vienu metu buvo perskaityta bendra Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios deklaracija, kurioje popiežius ir patriarchas skelbė panaikinantys 1054 m. anatemas vienas kito atžvilgiu ir siekantys vienybės. Jie skelbė, kad visos negerovės ir pikti vienas kito atžvilgiu padaryti darbai turi „nueiti užmarštin“.

Deklaracija nepanaikino schizmos, o tik atvėrė kelią bendradarbiavimui. Nuo 1980 m. iki mūsų dienų yra sudaryta bendra ortodoksų ir katalikų teologinė komisija, kuri tyrinėja ir lygina Bažnyčių mokymus, derina teologines pozicijas, Bažnyčių vardu leidžia tikėjimo deklaracijas. Nuolat vyksta Bažnyčių bendradarbiavimas ir kitais, pastoraciniais, gailestingumo darbų, praktiniais reikalas. Metropolitas Hilarijonas Alfejevas yra pasiūlęs Katalikų Bažnyčiai ir Ortodoksų Bažnyčiai sudaryti formalų aljansą, tarpbažnytinę organizaciją, skirtą ginti krikščioniškas vertybes sekuliarioje visuomenėje.

Kita vertus, deklaracija sukėlė ir daug diskusijų. Buvo tiek katalikų, tiek ortodoksų teologų, kurie klausė, ar anatemos nepanaikintos per anksti, ar jos panaikintos pagrįstai. Visgi, galima tvirtai teigti, kad buvo pribrendęs laikas jas naikinti, nes, kaip sakė patriarchas Atenagoras, „mes nei vienas nepadarėme nieko, kad Bažnyčia būtų suskilusi“, ir šiandien nebėra priežasčių mums vienas ant kito pykti ir nebendrauti. Yra daugybė gerų priežasčių atsiverti vienas kito atžvilgiu, o bet kuris krikščionis, atsivėręs bendrystei, yra Kristaus pašauktas siekti vienybės Šventojoje Dvasioje.

DIEVO MOTINA IR BAŽNYČIŲ VIENYBĖ

Šią nuostabią progą katalikų kun. Juozapas Minderis pasiūlė katalikams ir ortodoksams kartu pasimelsti, ortodoksų kun. Vitalijus Mockus sumanymui pritarė ir skyrė maldai šv. Paraskevės cerkvę, o man kilo idėja perskaityti Akatistą Dievo Gimdytojai. Kodėl Dievo Gimdytojai? Todėl kad ji, kaip sako šv. Modestas Jeruzalietis (?-630 m.), yra „Bažnyčios Motina, visų tikinčiųjų Motina. Ji sakė tarnams Kanos vestuvėse tarnams, „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2,5). Mums Ji duoda tą patį nurodymą ir padeda savo maloningumu. Ji užtaria mus prieš Kristų, savo Sūnų ir Jos užtarimas yra nepalyginamai stipresnis už šventųjų ir angelų. Ji yra vienintelė Motina Karalienė, noetinis Rojus.“ („Pagiriamasis žodis Užmigimui“) Taigi, į ką daugiau kreiptis, nei į Bažnyčios Motiną, kuri sako sekti Kristaus žodžiais (o jis juk liepė būti vieningais ir nesiekti būti didžiausiems Dievo Karalystėje) ir kuri turi galią mus užtarti prieš Kristų?

Šv. Germanas Konstantinopolietis (634-733) buvo dar kategoriškesnis: „Niekas neprisipildo Dievožinos kitaip, kaip tik per tave, o Švenčiausioji! Niekas neišganomas kitaip, kaip tik per tave, o Dievo Gimdytoja! Niekas neapsaugomas nuo pavojų kitaip, kaip tik per tave, o Motina Mergele! Niekas neatperkamas kitaip, kaip tik per tave, o Dievo Motina! Niekas negauna gailestingumo dovanos kitaip, kaip tik per tave, kuri savy talpina Dievą!“ („Antrasis pamokslas apie Užmigimą“). Mokymas apie Dievo Gimdytoją šiandien yra vienas iš Bažnyčių vienybės suklupimo akmenų. Būtent maldos Dievo Motinai, tokios kaip Akatistai, puikiausiai išreiškia turtingą Ortodoksų Bažnyčios mariologiją ir jos požiūrį į Įsikūnijimo slėpinį, todėl artina ortodoksus ir katalikus ir maldoje, ir Dievožinoje.

Didingiausias Ortodoksų Bažnyčios mariologas, šv. Jonas Damaskietis (675-749), taip pat švč. Mergelę vadina Bažnyčios Motina: „Per besąlygišką Dievo plano priėmimą, Ji tapo Dievo Motina, Gyvybės Motina, Bažnyčios Motina. Jos įsčios tapo platesnės už dangų, dangų dangumi.“ Todėl prašykime „garbingesnės už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnės už serafinus“ užtarimo.

KAS YRA AKATISTAS?

Graikiškai Akatistas yra vadinamas Akathistos Hymnos, t.y. „Giesmė, kuri giedama nesėdint“ (gr. a-kathistos – nesėdint, stovint). Slavų tautos šį himną pradėjo vadinti paprasčiausiai „Akafist“. Tai - iškilminga giesmė, himnas, skirtas Kristui ir Dievo Motinai. Žodis „akatistas“ gali būti vartojamas ir kaip tikrinis žodis Apreiškimo Dievo Gimdytojai Akatisto įvardijimui, ir kaip bendrinis žodis daugybei akatistų, parašytų vėliau.

Akatistų atsiradimas siejamas su VII a. pradžia, kai buvo apgultas Konstantinopolio miestas. Pasak tradicijos, užpultieji konstantinopoliečiai kreipėsi pagalbos į Dievo Motiną, giedodami jai kaip Nenugalimai Karvedei (Hypermache Stratege). Pirmasis Akatistas apgiedojo Apreiškimą Dievo Gimdytojai (Euangelismos), vėliau atsirado ir kitų Akatistų, tačiau liturgiškai naudojamas tik šis, pirmasis Akatistas (jis skaitomas artėjant Apreiškimo šventei, per Gavėnios penktosios savaitės šeštadienio iškilmingas Rytmetinės pamaldas).

Tiksliai nežinoma, kas yra Akatisto autorius. Tradicija juo įvardija diakoną Georgijų Pisidą, Konstantinopolio patriarchus šv. Sergijų II ir Germaną, psaltį Romaną Gražiabalsį. Tikėtina, kad galutinis Akatisto tekstas, kokį turime šiandien, buvo kelių autorių darbas. Jo tekstas yra persmelktas biblinės bei Bizantijos liturgijos tradicijų.

KAIP SKAITOMAS AKATISTAS?

Prieš skaitant Akatistą skaitomos įprastos pradžios maldos („Dangaus valdove...“ - malda Šv. Dvasiai ir kt.). Pats Akatistas gali būti tiek giedamas, tiek skaitomas rečitatyvu, tiek skaitomas paprastu balsu. Akatistą sudaro 13 kondakų ir 12 ikų, kurių 12 porų (12 kondakų ir 12 ikų) sudaro 24 graikų alfabeto raidžių akrostichą.

Visi kondakai skaitomi įprastai, tačiau 13-asis kondakas skaitomas tris kartus. Perskaičius tris kartus, skaitomas 1 ikas. Pabaigiama pirmuoju kondaku („Tave, Karvede Nenugalimoji...“). Pabaigus Akatistą, skaitomos įprastos baigiamosios maldos („Tikrai verta...“ ir kt.). Prieš baigiamąsias maldas galima įterpti papildomų maldų ar skaitinius.

Ortodoksų Bažnyčioje uoliausieji tikintieji ir vienuoliai Akatistus prideda prie įprastų ryto ir vakaro maldų, skaito juos po vigilijų. Pastaruoju metu ir Lietuvos ortodoksų jaunimo tarpe pasidarė populiaru susirinkus cerkvėse pakaitom skaityti akatistus. Labai populiarus akatistas „Ačiū Dievui už viską“.


arche.lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą