2015 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Mistagogija - 5 - Dievo regėjimas (Theoria) ir Jo Išmintis (Sophia) - Ad Fontes



Penktasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi šv. Teofilio Antiochiečio tekstu. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose.

http://video.ortodoksas.lt

2015 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis

Atnaujinami Ad Fontes Mystagogia susitikimai šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose!



Šv. Atanazas Didysis (296-373) sako, kad norėdami būti krikščionimis, turime sekti „Visuotinės Bažnyčios tikėjimu, kurį davė Viešpats, perdavė Apaštalai ir išsaugojo Tėvai; [nes] ant jo pastatyta Bažnyčia“. Sekdami šiuo pavyzdžiu, ortodoksai ir katalikai maloniai kviečia į Bažnyčios Tėvų skaitymus, kuriuose gilinsimės į Kristaus slėpinius. Susitikimai – kiekvieno mėn. paskutinį antradienį. Pirmasis susitikimas vyks rugsėjo 29 d., 18 val. Šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose (Didžioji g. 2). Susitikimo metu bus skaitoma ištrauka iš šv. Teofilio Antiochiečio „Laiško Autolikui“.

Šv. Teofilis Antiochietis-šeštasis krikščionybei ypač svarbaus, trečiojo savo dydžiu Romos imperijos miesto Antiochijos vyskupas po apaštalo Petro, juo išrinktas veikiausiai 169 m., mirė galbūt apie 183-185 metus. Tik iš paties Teofilio žinome, kad jis gimė netoli Tigrio ir Eufrato upių, vadinasi Asirijoje, bet jo knyga aiškiai liudija jj buvus graikų kultūros žmogumi. Iš jo paties sužinome ir tai, kad krikščionimi jis tapo jau būdamas brandaus amžiaus, po ilgų svarstymų patikėjęs, kad Jėzus Kristus tikrai įvykdė ST pranašystes ir prisiėmęs griežtas dorovines krikščioniško gyvenimo taisykles. Iš visų pirmųjų krikščionybės gynėjų tik Teofilis buvo vyskupas, tad jo veikale dėstomas krikščionių mokslas ne privataus mokytojo, bet Bažnyčios vadovavimo atsakomybę suvokiančio vyskupo darbas. Teofilis nebuvo labai gilus ar aistringas mąstytojas ar platus eruditas: jo lūpomis kalba sąžiningas vidutinis II a. pabaigos krikščionis, nepamiršęs ir neatsižadėjęs dar jaunystėje pagonių retorikos mokykloje įgyto standartinio išsilavinimo.

Iš kelių šaltiniuose minimų Teofilio knygų mus pasiekė tik Trys knygos Autolikui. Tai literatūrai seniai žinomo protreptiko žanro kūrinys, skirtas bičiuliui pagoniui Autolikui, niekaip negalinčiam suprasti, kaip toks išsilavinęs žmogus kaip Teofilis gali tikėti į neregimą Dievą, ir, dar keisčiau, mirusių prisikėlimu. Teofilis atremia priekaištus ir siekia Autoliką patraukti į krikščionybę pirmojoje knygoje kalbėdamas apie pagonių stabmeldystės absurdiškumą, antrojoje apie ST pranašų skelbtą tikrą Dievo garbinimą, trečiojoje parodydamas, kaip krikščionybė savo doroviniu mokymu pranašesnė už pagonybę.

Egzistencinė įtampa

Pokalbyje filosofas Tomas Sodeika paklausė:

- Ką žmogui reiškia Epikūro mirties nebijojimo argumentas?

Jis turėjo omenyje Epikūro mintį, kad kol mes esame, mirties nėra; o kai bus mirtis, - mūsų nebebus. Todėl mirties nereikia bijoti, nes jos nėra ir su ja mums neteks susidurti. Paklausiau:

- Ar šis argumentas analogiškas stoikų argumentui dėl valios? Kad "gali sukaustyti mano koją, bet mano valios pavergti negali nė Dzeusas"? Ir kad turiu apmąstyti, kas yra mano valioje, kas - ne?
- Nežinau... reikia pagalvoti... Gal ir taip... Bet stoikų argumentas turi aiškų pratybų elementą. Nebent Epikūro argumentą traktuoti kaip dvasines pratybas.
- Jei pripažintume, kad jiedu - analogiški, tuomet iš vieno tyrinėtojo knygos turėčiau aiškų argumentą už šių įrodymų veiksmingumą. Tyrinėtojas yra pateikęs šiuolaikinį kario, paimto Vietname į nelaisvę pavyzdį, kuris, remdamasis [stoiko] Epikteto filosofija, išgyveno nelaisvę.

Turėjau omenyje šį atvejį:
„Remdamasis Epikteto ištaromis, admirolas Stockdale'as iš JAV Laivyno pajėgų Vietname išgyveno aštuonis metus kalėjimo, iš kurių keturis metus praleido izoliacijoje vienutėje, per kalinimo laiką devyniolika kartų buvo kankinamas. Epikteto ištaromis jis padėjo visa tai iškęsti ir savo bičiuliams. Stockdale'as nukrito į žemę iš krentančio lėktuvo. Jo parašiutas buvo peršautas ir pirmoji jo mintis krentant buvo: „Palieku pažįstamą pasaulį; ateinu į Epikteto pasaulį.“ Kaip Epiktetas, admirolas susilaužė koją (Epikteto koja buvo supančiota). Kaip Epiktetas, jis buvo kankinamas. Kaip Epiktetas, galėjo pritaikyti sau žodžius: „Gali supančioti mano koją, bet ne mane“. Svarbiausia pamoka, kurią Stockdale'as perėmė iš Epikteto, buvo pastovi pastanga atpažinti tai, kas yra jo valioje, ir kas - ne. Kankinami kaliniai išdavė daugiau informacijos, nei numatė karo taisyklės (pagal jas, jie galėjo pasakyti tik savo vardus ir karinių dalinių numerius). Dėl to kariai gėdyjosi savo bičiulių. Kalintojai galėjo išnaudoti šią gėdą siekdami svarbiausio tikslo: kad televizijos ekrane jie viešai pasmerktų JAV politiką. Stoiškai įrodinėdamas, kad kankinimuose išsaugoti visą informaciją, išskyrus vardą ir dalinio numerį, yra ne karių valioje, Stockdale'as pašalino karių gėdą. Tačiau jis taip pat parodė, kad požiūris į kančią, susidraugavimas su ja, buvo jų valioje. Vėl kankinami, jie vėl išdavė per daug informacijos, tačiau tai nebebuvo svarbu: kariai atgavo savo orumą ir kalintojai nesugebėjo pasiekti to, ko norėjo: viešo JAV politikos pasmerkimo. Svarbiausia, žinoma, ne tai, kad tyla nebuvo karių valioje, o tai, kad, galėdami atskirti, kas yra jų valioje, o kas - ne, kariai galėjo įgyvendinti svarbiausius tų, kurie jiems rūpėjo, standartus. “ - Richard Sorabji, Emotion and Peace of Mind

- Šis pavyzdys puikus, - pakomentavo filosofas. - Pagalvokime, kas buvo tam kariui? Turbūt sėdėjo uždarytas bambukiniame narve... Sunkiomis sąlygomis. Kas čia svarbiausia? Įtampa. Nelaisvėje visuomet buvo įtampa. Tada tie argumentai veiksmingi. O ką man tie argumentai reiškia dabar, kai mano gyvenime nėra jokios įtampos? Nežinau, tikiuosi, visiems čia susirinkusiems gyvenime nėra jokių įtampų.

Iš tiesų, be įtampos argumentai išskysta. Bet kaip stoikas galėjo būti stoiku, ar epikūrininkas - epikūrininku, nors gyvendavo gerovėje, galbūt net valstybės vadovu buvo? Platoniškoji, vėliau - tiesiog romėniškoji memento mori tradicija... Platonas filosofiją suprato kaip pasiruošimą mirčiai, stoikai aktyviai praktikavo kasdienę mirties meditaciją (mirties prisiminimą), Seneka netgi vizualiai kasdien įsivaizduodavo savo savižudybę. Epikūrininkai, ko gero, taip pat ruošėsi mirčiai (reikėtų atsiversti Epikūrą ir Lukrecijų pasitikslint). Vėliau šią nuostatą perėmė krikščionys.

Viena draugė manęs klausė: "Štai aš einu viena, maža (ji tikrai labai žemo ūgio ir smulkaus sudėjimo - G.S.) ir silpna tamsiu parku, drebu iš baimęs ir karto sau: "Viešpatie, pasigailėk". Tai čia aš. O ko gi bijoti Seriožai (jos vyras - G.S.), stipriam ir dviejų metrų ūgio?". Tiesą pasakius nepamenu, ką tada jai atsakiau, bet tikrai pamenu, kad pirmoji šovusi mintis buvo: "Mirties". Ir tai neturi nieko bendro su naiviu įsivaizdavimu, kad religija tėra savęs apgaudinėjimas, kylantis iš mirties baimės. Tai - proto ir sąžinės pratyba, kada čia ir dabar suvokiame pagrindinę gyvenimo tiesą - kad esame mirtingi ir tuomet buvimo mirties link situacijoje pasirenkame orią būtį - stoišką, galbūt netgi kinišką arba krikščionišką (ar epikūriška būtis kilni? Kilnesnė nei nefilosofinė būtis).

Mirties prisiminimas - tai yra pagrindinė filosofijos varomoji jėga, įtampa, žudanti ir gaivinanti filosofijos feniksą.

Šventosios Dvasios beieškant. Tarpkonfesinės piligrimystės patirtis

Žurnale "Šiaurės Atėnai" pasirodys straipsnių serija apie mano apsilankymus įvairių krikščionių konfesijų pamaldose. Kviečiu perskaityti pirmąjį straipsnį apie apsilankymą pas charizmininkus.

PASIRUOŠIMAS KELIONEI

Lotyniškai peregrinus, iš kurio kilęs „piligrimas“, reiškia „svetys, užsienietis“. Paprastai šiuo žodžiu vadinami tikintieji, keliaujantys į savo išpažįstamos religijos šventąsias vietas, kuriose jie nori priartėti prie Dievo. Aš nutariau pabūti peregrinus radikalesne prasme ir nuvykti į kitų konfesijų krikščionių maldos namus, kad pabandyčiau ten surasti Šventąją Dvasią, kurią tikiu esant mano Bažnyčioje. Lankiausi pas katalikus charizmininkus, „įprastus“ katalikus, evangelikus reformatus, evangelikus liuteronus ir graikų apeigų katalikus.

Pats esu krikščionių ortodoksų (stačiatikių) tikėjimo. Tačiau nuo mažens augau tarpkonfesinėje aplinkoje. Krikštytas Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčioje, nuo mažumės lankydavausi ir ortodoksų cerkvėse, ir Romos katalikų bažnyčiose, ir unitų bažnyčiose, o pirmasis mano rimtas susidūrimas su Šventojo Rašto nuodugniu skaitymu ir jo nagrinėjimu vyko per šimtų „Kelionės Biblijos puslapiais“ radijo laidų ir tinklalaidžių klausymą. Šias laidas sukūrė evangelikų reformatų (presbiterijonų) kunigas Johnas Vernonas McGee. Sąmoningame amžiuje Dievo garbinti likau Ortodoksų Bažnyčioje, kurios mokymas labiausiai atitiko mano savarankiškų ieškojimų metu susiformuotas teologines pažiūras, liturgija – mano pasaulėjautą, o visas dvasinis gyvenimas priminė istorinės Apaštališkosios Bažnyčios gyvenimą.

Kaip teigė Rytų dvasingumo tyrinėtojas kardinolas Tomášas Špidlíkas, ortodoksų dvasingumo esmė – malda Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Taip ir aš pirmiausia atėjau į Bažnyčią ieškodamas Tėvo, atrasdamas kelią pas Jį Kristuje, o tada atrasdamas gyvenimą Bažnyčioje – Šventąją Dvasią. Kaip rašo kunigas Sergijus Bulgakovas, „ortodoksija yra Kristaus Bažnyčia žemėje. Kristaus Bažnyčia yra ne institucija, bet naujas gyvenimas su Kristumi ir Kristuje, judinamas Šventosios Dvasios.“


***

Taip pat skaitykite: 

2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Bresto unija ir stačiatikybė [video]



Istoriniai bandymai atkurti ortodoksų ir katalikų vienybę. Bresto unija - kas tai? Kokie buvo unitų santykiai su ortodoksais? Unijos teologija.

2015 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Pagiriamasis žodis paskutiniesiems popiežiams

Kai popiežiumi 2013 m. tapo Pranciškus, ortodoksų pasaulyje reakcijų buvo įvairių. Hierarchai tai priėmė įprastai, neutraliai, o liaudyje radikalūs naujojo popiežiaus veiksmai sukėlė sąmyšį. Vieni žavėjosi, kiti ėmė kaltinti, kad visa tai - vaidyba ir melas.

Mano šis įrašas, greičiau, skirtas pastariesiems. Mano nuomone, tai, ką daro popiežius Pranciškus, viena vertus, visiškai nuosekliai atitinka ankstesnių popiežių elgesio su tikinčiaisiais linija, antra vertus, katalikybės principus (ypač Pranciškaus Asyžiečio ir išsilaisvinimo teologijos dvasią). Tai, ką daro Pranciškus yra nei vaidyba, nei pigūs triukai, o paprasčiausias pasaulietinių padorumo ir etiketo normų perkėlimas į Bažnyčios gyvenimą.

Dar popiežius Paulius VI atsisakė popiežiaus tiaros (karūnos), popiežiškųjų procesijų (sedia gestatoria), iškilmingų, puošnių Mišių.

***

IKI II VATIKANO SUSIRINKIMO

Jonas XXIII su popiežiaus tiara
Pijus XII, sedia gestatoria
Jonas XXXIII, popiežiškos Mišios
***

PO II VATIKANO SUSIRINKIMO

Popiežius Paulius VI su pijuse vietoje tiaros
Paulius VI papamobilyje
Paulius VI celebruoja Mišias
Kodėl popiežius atsisakė karūnos, iškilmingų procesijų, iškilmingų apeigų? Todėl, kad jų laikytis būtų nelogiška - pasaulio valdovai XX a. jau ėmė elgtis kukliau, nei popiežius. Net išlikusieji monarchai - Anglijos, Norvegijos, Ispanijos ir kt. - ėmė vis labiau riboti prabangos ir turto demonstravimą, o demokratinių valstybių vadovams tai tapo neįsivaizduojamu dalyku. Tokioje situacijoje popiežius, kuris iš viso turėtų būti dvasinis, o ne pasaulietinis vadovas, negali sau leisti demonstruoti didesnę prabangą, nei tai yra priimta pasaulietinėje bendrijoje.

Negali sau leisti popiežius nusileisti ir į diskriminaciją ar tautinę nesantaiką, todėl popiežiai visada stengėsi prabilti į žmones jų kalba:

Jonas Paulius II sako kalbą lietuviškai (1984):

   

Benediktas XVI sveikina ukrainietiškai (00:52-1:08) (2011):



Pranciškus prašo mergaitės, per TV tiltą JAV papasakojusios, kaip muzika jai padėjo išgyventi patyčias, padainuoti (2015):



Tai yra normalu šiuolaikiniame pasaulyje - Barakas Obama yra kreipęsis į meksikiečius ispaniškai, į kenijiečius - swahili. Ir Vladimiras Putinas yra bandęs kalbėti angliškai. Tikslas - į žmogų prabilti jo kalba. Todėl Jonas Paulius II, būdamas Vilniuje, kur yra labai daug lenkų, kalbėjo ir lenkiškai.

Popiežius Pranciškus stumtelėjo kartelę ir ne tik pats viešai atsisako prabangos demonstravimo (negyvena popiežiaus rūmuose, važinėja paprastu Fiat, paprastai bendrauja su žmonėmis ir kt.), bet ir rodo simpatiją visuomenės atstumtiesiems bei vaikams.

Popiežius Pranciškus bučiuoja ligos ir apsigimimų išvargintą vyrą
Popiežius fotografuojasi su turistais
Pagal katalikišką paprotį, popiežius plauna kojas.
Tačiau plauna kojas ŽIV sergantiems kaliniams 
Galima ilgai svarstyti, tai tiesa ar vaidyba, tačiau pats faktas, kad popiežius reikalauja tokios etikos ir iš savo pavaldinių, vienuolių bei kunigų, rodo, kad tai - ne šiaip pasimaivymas prieš kameras, o reikšmingas elgesys. Tai - pasauliečiams suprantamo padorumo prisiėmimas.

Kiek žmonių piktinasi, kad kunigas važinėja su gera mašina? O Pranciškus savo kalboje yra aiškiai pasakęs: „Taip neturi būti“. Juk žmonės piktinasi visų pirma ne todėl, kad yra blogi pavyduoliai, o kunigas - pavyzdingas krikščionis asketas, kurio niekas nesupranta, o todėl, kad žmonės mato, jog kunigas sau gali leisti didesnę prabangą, nei daugelis paprastų tikinčiųjų, nors moko neprisirišimo prie turto ir Evangelijos, kuri sako, kad apaštalaujantysis neturėtų turėti nieko nereikalingo.

Daugybė eilinių ortodoksų, girdėdami tokius dalykus, tiesiog išgyvena kognityvinį disonansą ir pereina į gynybos būklę, stengdamiesi bet kokiomis priemonėmis įrodyti, kad jų hierarchai teisūs, o katalikų - absoliučiai visame kame klysta. Tas kognityvinis disonansas geriausiai pasirodo tada, kai imama kalbėti apie Serbijos patriarchą Paulių (Павле; 1914-2009). 

Patriarchas Paulius gyveno paprastą, vienuolišką gyvenimą, kasdienybėje vaikščiojo apsirengęs kaip eilinis vienuolis, dažnai net slėpdavo savo Panagiją. Paulius nesibodėdavo naudotis viešuoju transportu, neturėjo automobilio. Į klausimą, kodėl Paulius neperka automobilio, jis atsakė: „Aš įsigysiu automobilį tada, kai kiekviena albanų ir serbų šeima Kosove ir Metohijoje turės po automobilį“. Nors serbų nacionalistai Ortodoksų Bažnyčią laiko savo tautiškumo pagrindu, patriarchas Paulius teigė, kad Didžiosios Serbijos kūrimas nusikaltimų būdu jam yra nepriimtinas, kaip ir Mažosios Serbijos išlaikymas. Jis sakė: „Net jei būčiau paskutinysis serbas ir tam, kad išgyvenčiau, būtų reikalingas nusikaltimas, aš būčiau prieš“. 

Serbijos patriarchas Paulius
Žinoma, kaip sąžiningas krikščionis, Paulius pasisakė tiek prieš antikrikščionišką Tito komunistų režimą Jugoslavijoje, tiek rėmė protestus prieš genocidams sudariusio sąlygas nacionalisto Slobodano Miloševičiaus valdžią Serbijoje. Tai galėtume palyginti su popiežiaus Pranciškaus kapitalizmo ir Europos Sąjungos lyderių kritika

Kol kas neteko sutikti nei vieno ortodokso, kuris sakytų, kad patriarchas Paulius elgėsi nekrikščioniškai, vaidino ar panašiai. Juk jis galėjo už patriarchijos pinigus ne tik automobilį įsigyti, kodėl to nepadarė? Ir jo kritika nacionalistų atžvilgiu nieko esmingai nepakeitė - genocidai įvyko. Visgi, serbai jį praminė „tautos sąžine“, nes jis savo elgesiu rodė moralinį pavyzdį. Na, ir, sakoma, iš vaisių pažinsi - o patriarcho Pauliaus vaisiai buvo išaugęs Bažnyčios autoritetas visuomenėje ir išgydyta viena iš Serbijos Bažnyčios schizmų. 

Ar nenorėtumėte, kad Maskvos patriarchas gyventų kaip patriarchas Paulius? O kaip popiežius Pranciškus? 

2015 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Stačiatikybės orientalizacija

Filosofas Edwardas Saidas 1978 m. paskelbė savo epochinės reikšmės studiją „Orientalizmas“, kurioje pademonstravo, kaip orientalizmas (akademinė disciplina, tirianti Rytus) veikė kaip Vakarų imperialistinės politikos įrankis. Pasak Saido, imperializmą legitimuoja tai, kad esą orientalistai žino (iš esmės ir tiksliai) apie Orientą (lot. oriens – rytai) daugiau nei patys Oriento gyventojai. Oriento gyventojai vaizduojami kaip „egzotiški“, „peržengiantys proto ribas“. Orientas – moteriškas, silpnas, pasyvus, kamuojamas chaotiškų vidinių prieštaravimų. Jam trūksta vyriško, racionalaus ir tvirtą vertikalią hierarchiją turinčio Okcidento (Vakarų). Rytai ir Vakarai orientalistinėje politikoje sudaro neredukuojamą, viena kitą papildančią opoziciją, kurioje lyderio vaidmenį atlieka Vakarai.

Iki šiol galime matyti, kad Vakarų istoriografijoje ir viešojoje komunikacijoje yra orientalizuota ir Ortodoksų Bažnyčia (žinoma, šio teiginio nenorėčiau suabsoliutinti, nes su šia orientalizacija kovoja nemažai bizantistų). Iškalbinga, kad angliškai ši Bažnyčia netgi pradėta vadinti Rytų Ortodoksų Bažnyčia (Eastern Orthodox Church), nors oficialus Bažnyčios pavadinimas dokumentuose – Visuotinė Ortodoksų Bažnyčia (Orthodox Catholic Church; graikiškas oficialus pavadinimas – Orthódoxē Katholikē kai Apostolikē Ekklēsía). Sociologai Peteris McMyloras ir Marija Vorožiščeva yra iškėlę klausimą apie pavadinimo „rytų ortodoksai“ pagrįstumą, kai daugelis šios Bažnyčios narių priklauso Europos kultūrai, be to, egzistuoja didelės bendruomenės tradicinėse Vakarų valstybėse (pvz. autokefalinė Amerikos Ortodoksų Bažnyčia). Priedas „rytų“ nenurodo dabartinės šios Bažnyčios kultūrinės tikrovės, pritaiko jai tam tikrą politinę koncepciją, pagal kurią ji – tik dalinė, bet ne Visuotinė Bažnyčia.

Neturėdamas ketinimo kaltinti kurią nors konfesiją, norėčiau aprašyti tam tikrus orientalizacijos proceso elementus, kuriems, mano nuomone, didelę įtaką turėjo Vatikano II susirinkimas. Katalikų Bažnyčia vienija daugiausia pasaulio krikščionių, todėl jos požiūris į Rytų ritą galbūt padarė didelę įtaką tiek populiariajam požiūriui į Ortodoksų Bažnyčią, tiek akademinėms studijoms (pakanka prisiminti, kad Popiežiškajame Grigaliaus universitete stačiatikybė yra tyrinėjama Rytų institute, Pontificium Institutum Orientalium). Neabejotina, kad siekis pažinti ortodoksų tradiciją buvo geros valios aktas, sumažinęs šimtmečius trukusią tarpusavio konfrontaciją, tačiau orientalizacijos procesas paaiškina, kodėl konfrontacija vis dar nedingo.


2015 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

Rabinas apie tai, kodėl Dievas neatsako į maldas


Žydas: Rabi, jei, neduok Dieve, susirgęs pateksite į ligoninę, tai jūs kreipsitės gydytis į gydytoją, ar į rabiną?
Rabinas: Na, jei jau aš patekau į ligoninę, tai patekau pas gydytoją. O kur kreipsiesi, kuomet gydytojas sakys: „padariau viską, ką galėjau. Daugiau niekuo nebegaliu padėti“?
Ž.: Niekur nesikreipsiu. Viskas.
R.: Na, tu tai nesikreipsi, o kur kreiptųsi kiti?
Ž.: Ima ieškoti dvasinių dalykų...
R.: Dvasiniu dalykų?! Kodėl?
Ž.: Palaukit, aš meldžiausi už savo prosenelę, už kitus, ir nieko nepadėjo.
R.: Kodėl skaitai, kad Dievas turi atsakyti į netikinčio žmogaus maldą?
Ž.: Anksčiau aš tikėjau, todėl...
R.: Ai, tu tikėjai..? Jeigu tu tikėtum, tu ir dabar tikėtum, nes tikintysis žino, kad Dievas neprivalo jam atsakyti. Dabar paskambinsiu savo mamai. „Alio, alio! Nieko negirdžiu!“. Dar kartą paskambinsiu. „Alio, alio! Nieko negirdžiu!“. Viskas aišku, mano mama - neegzistuoja!
Ž.: Gal ryšys...
R.: Šalom! Koks dar ryšys? Tai ir yra tai, ką tu padarei - tau neatsakė ir tu viską metei.


Ž.: Aš prašiau vieno rabino palaiminimo. Nors jis ir neprašė, įdėjau jam šimtą šekelių į kasą. Ir nieko neatsitiko!
R.: Kaip tai neatsitiko? Šimtas šekelių gi liko kasoje.
Ž.: Na, ir kas, kad liko? Tai kaip į šiukšlių dėžę juos išmest!
R.: Nesupratau. O tai, ką tu šiandien valgei, irgi keliauja į šiukšles?
Ž.: Ne, tai keliauja į skrandį.
R.: Į skrandį, bet po to tai į šiukšles?
Ž.: Po to - į šiukšles.
R.: Tai kam tu valgei?


Taip pat skaitykite: Kodėl Dievas neatsako į maldas?