Tikėjimo paieškose I

              Na štai ir subrendo poreikis pasvarstyti, paieškoti atsakymų į egzistencinius, amžinus klausimus, kurie iškyla vėl ir vėl, ir į kuriuos iki galo turbūt taip ir neatsakysime. Tai nėra Dievo buvimo įrodymų analizė ar naujų versijų kūrimas. Filosofai, teologai, tiksliųjų mokslų ir menų atstovai amžiais ieškojo atsakymų į šiuos klausimus. O svarbiausi iš jų yra tie, į kuriuos mes atsakome sau patys. Tai ir mėginsiu padaryti dar kartą šiame rašinyje ir būsiu labai pamalonintas, jei tai padės ir dar kam nors ieškoti atsakymų ar bent jau iškelti klausimus.
                           
            Kai klausiame kitų: „kuo tu tiki?“, paprastai tikimės atsakymo apie kažką aukštesnio, kažkokį Absoliutą, tai, iš ko viskas kilo, atsirado arba tiesiog apie Dievą. Dažniausiai mintys kyla kažkur aukštyn į Visatą, į neaprėpiamas kosmoso platybes, sklendžia tarp nesuskaičiuojamų galaktikų, saulių ir milijardų įvairių sistemų, šviesulių ir galiausiai juodųjų skylių. Visoje šioje neaprėpiamoje didybėje, mūsų žydroji planeta tik mažas vos matomas (iš tiesų tai net nematomas) taškelis, o ką jau kalbėti apie tuos mažulyčius ant jos gyvenančius padarėlius – žmones, mane ir tave. Tačiau, vis tiek kyla klausimas, o iš kur visa tai atsirado? Didysis sprogimas? Atsitiktinumas? Ar gali atsitiktinumas būti toks tikslus, nes net menkiausias mūsų saulės pasislinkimas į šalį reikštų mūsų nebuvimą.

guysfromandromeda.com

Ir vis dėl to, kas uždegė dagtį? Čia paprastai mūsų protas sustoja, jis nebepajėgus eiti toliau, neužtenka mūsų „kietojo disko“ pajėgumų, kaip mes betobulintume savo žinias, jos nepajėgia peržengti šios ribos: kas buvo prieš atsirandant viskam kitam? Tada ateina laikas tikėjimui. Šioje vietoje greičiausiai net užkietėję ateistai tampa tikinčiais. Ne, nebūtinai Dievu. Šioje vietoje galimi įvairūs variantai: jau minėtas Absoliutas, didysis protas, Logos arba Dievas, arba reikia patikėti, kad viskas tiesiog vieną akimirką ėmė ir atsirado iš nieko (beje, bent jau man tuo patikėti sunkiau negu Absoliutu).

Taigi, sklandant neaprėpiamose kosmoso platybėse, turbūt niekam nėra labai sunku patikėti tuo, kad išties yra kažkas daug daug galingesnio ir didingesnio už visą tai, ką gali pamatyti mūsų akis, nesvarbu plika ar apsiginklavusi, už tai, ką gali ištirti žmogaus protas, irgi labai galingas įrankis. Na, jei vis dėl to patikėti neišeina, tai tuomet tenka bent jau pripažinti, kad mes nežinome, kas buvo prieš tai.

Tai vienas iš esminių klausimų Dievo paieškose: iš kur viskas atsirado ir kurlink viskas eina? Ar yra kažkokia viso to prasmė? Nejaugi tai gali būti atsitiktinumas?

Kitas polius tikėjimo ir prasmės paieškose yra labai giliai. Iš kosmoso aukštybių akimirksniu leidžiamės į žmogaus širdį. O taip! Ji yra, bemaž tokia pat gili kaip aukštas dangus. Koks paradoksas! Ta maža būtybė turi savyje kažką, ko negali pamatuoti jokie prietaisai, jokie fiziniai skaičiavimai, tačiau kiekvienas žinome, kad tai mumyse yra. Kas tai? Protas? Jausmai? Tai sunkiai pamatuojamos žmogaus savybės, beje, tik žmogaus, joks gyvūnas tokių savybių neturi. Net tie, kuriuos vadiname „protingais“ gyvūnais, pavyzdžiui, delfinai, turi tik atspindį to užtaiso, kurį savyje talpina žmogus. Tačiau ir protas, ir jausmai, nors ir sunkiai pamatuojami, bet vis dėl to yra baigtiniai arba, kitaip sakant, riboti. Tačiau yra kažkas daugiau. Ko negalime nusakyti taip paprastai. Ir, deja, dažnai ignoruojame, nekreipiame dėmesio, „nejaučiame“, nors ta gelmė mumyse neduoda ramybės ir trukdo gyventi. Iš jos kyla klausimai. Ir vienas iš esminių - ar tai, kas aš esu, baigsis su mano mirtimi? Ar tikrai po visko manęs nebebus? Gal ir taip. Mirties akimirką žmogus išsijungia ir viskas. Kaip televizoriaus ekranas: buvo vaizdas, paspaudėm mygtuką, pakšt ir juoda, nieko nebėra. Šiuo įvaizdžiu naudojausi, kai paauglystėje mėginau būti ateistu, o tiksliau, norėjau pateisinti savo paauglišką pyktį ant pasaulio. Tačiau man nepavyko savęs įtikinti. Manau tai, kas mumyse slypi giliau už protą ir jausmus, kas dar labiau mus išskiria iš gyvūnijos pasaulio ir yra tai, kas neleidžia patikėti, jog manęs tiesiog nebus. Drįstu tai pavadinti nemirtinga siela. Tačiau to įrodyti nepavyksta ir kiekvienas tegalime remtis savo vidiniu išgyvenimu ir ... tikėjimu. Ten, kur racionalus protas, matydamas mirtį, sako viskas, tai pabaiga, o kažkas mūsų viduje su tuo taip stipriai nesutinka, atsiranda vieta tikėjimui. Tikėjimui, kad vis dėl to yra kažkas daugiau, negu tik šis mano gyvenimas.



Jei mirtis yra pabaiga, tuomet kyla klausimas, o kokia viso to prasmė? Kas iš to, kad žmogus gyvena, kuria, dirba, myli, dauginasi? Kas iš to, jei vieną dieną viskas tiesiog išnyksta? Ar verta vargti? Juk nemaža gyvenimo dalis yra vargas. O tikrai laimingų žmonių yra labai mažai, jei tokių yra. Nes paprastai žmogui vis kažko trūksta. Jis vis kažko siekia, o kai pasiekia, bijo tai prarasti. O vėliau reikia dar daugiau. Čia kalbame apie materialius dalykus. Dar žmogus turi gebėjimą kurti. Tai malonu ir gražu, kūryba padeda išsipildyti žmogui, praturtina kitą. Tačiau ir vėl kokia to prasmė, jei viskas pasmerkta išnykti? Ir čia nesvarbu laiko tarpas, kurį egzistuos žmogaus kūrinys, galiausiai jis išnyks. O meilė? Ir ji išnyksta su žmogumi, palikdama tuštumą ir skausmą pasiliekančiojo širdyje. Kokia skaudi mylimojo netektis, jei manome, kad tai visiška pabaiga! O vaikai? Dažnai žmonės mato prasmę vaikuose ir tai tiesa, tačiau kaip ciniška, jeigu suprantame, kad jie, kaip ir mes, pasmerkti išnykti. Ir net jei laikysimės minties, kad amžinai gyvename savo palikuonyse, kiek tai truks? Tris, penkias ar devynias kartas? Galiausiai ir atmintis apie mus išnyks.

shdwallpapers.cat


Taigi tikėjimo pradžia kyla iš dviejų visiškai priešingų gyvenimo beribių polių – išorinės visatos platybės ir vidinės žmogaus gelmės. Ieškodami atsakymų ir prasmės, pasiekiame ribą, kurios mūsų protas nebegali peržengti. Tuomet pažinimą keičia tikėjimas, arba liekame atsirėmę į tą neperžengiamą mūrą. Ir jei esame sąžiningi su savimi, pajaučiame tą tragediją, kurią sukelia baigties suvokimas. Šiame suvokime pasiliekame visiškai vieni. Tai vienatvės vieta. Nes niekas kitas negali būti su mumis toje mūsų gelmėje, kurioje renkamės tikėti ar ne. Joks kitas žmogus negali ten įžengti. Į tą gelmę gali ateiti tik tas, kas ją sukūrė, tas kuris buvo ir visatos platybėje ir mūsų gelmėje dar iki mūsų. Tik ar mes leisime? Raktas, atrakinantis duris, ir yra tikėjimas.

www.islandcrisis.net

 Šią kelionę link savo širdies durų žmogus turi įveikti pats. Raktą jis turi pasukti taip pat pats, asmeniškai. To negali padaryti kiti žmonės, tėvai, broliai, seserys, kunigai ar burtininkai, angelai ar net pats Dievas. Tik žmogus asmeniškai gali atrakinti savo sielos duris tikėjimo raktu. Tai dar viena unikali žmogaus savybė – laisva valia. Niekas, absoliučiai niekas, be žmogaus valios negali priversti jo tikėti arba netikėti. Kiti gali jam to linkėti, kviesti jį tai padaryti, padėti arba trukdyti, bet ne daugiau.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai