Pašaukimas V

Profesinis pašaukimas. Ši pašaukimo rūšis, nors ir nėra absoliučiai apimanti visą žmogaus gyvenimą, vis dėl to yra viena svarbiausių. Ji apima žmogaus talentų išsipildymą, darbą, pragyvenimo šaltinį, statusą visuomenėje ir t.t. Šie dalykai gali ir padėti ieškant profesinio pašaukimo, bet taip pat ir trukdyti. Būna atvejų, kuomet nuo pat vaikystės žmogus žino „kuo bus užaugęs“ ir tikslingai to siekia. Sakome, toks yra laimingas žmogus, supratęs savo pašaukimą nuo pat pradžių. Galbūt tam pasitarnavo tėvai, mokytojai, aplinka. Tėvų ir auklėtojų (plačiąja prasme) vaidmuo yra labai svarbus, pastebint vaiko talentus, pomėgius, gabumus ir nukreipiant jį atitinkama linkme, padrąsinant, nuvedant į atitinkamą būrelį ar mokyklą. Tačiau kartais tėvai perspaudžia vaiką arba jame mato savo neįgyvendintų svajonių objektą. Čia svarbus suaugusiųjų jautrumas, įsiklausymas. Reikalingas tam tikras balansas, tarp paskatinimo (kartais ir griežtesnio, jei vaikas labiau nori žaisti kieme negu mokytis fortepijonu gamas) ir netikslingo vertimo (jeigu vaikas vis dėl to neturi tam tikro talento, kurį tėvai žūt būt užsibrėžė vystyti). Šiame straipsnyje plačiau nesigilinsime į vaikų ugdymo ir mokymo sistemą, kuri kartais labiau žaloja negu ugdo vaiką, tai kita tema. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog tėvai ir auklėtojai ar ugdytojai, mokytojai turi didelę įtaką žmogaus profesinio pašaukimo atpažinime ir įgyvendinime. Kartais jie padeda, o kartais ir trukdo.

Šį kartą kalbėsime apie sąmoningą žmogaus profesinio pašaukimo ieškojimą ir įgyvendinimą. Pradžiai galime atsakyti į klausimą, ar egzistuoja toks dalykas kaip profesinis pašaukimas? Iš ankstesnių straipsnių prisimename, jog pasak Dabartinės Lietuvių kalbos žodyno pašaukimas yra palinkimas į kokį nors darbą, profesiją. Derėtų pasiaiškinti skirtumus ir sąsajas tarp profesijos, darbo ir pašaukimo. Žvelgiame į tą patį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną.

profèsij‖a (1)

specialaus pasirengimo reikalaujantis užsiėmimas, verslas: Daugelis ~ų skirstoma į specialybes

dárb‖as (3)

1. fizinė bei protinė veikla, dirbimas: Fizinis, protinis (proto), visuomeninis, pedagoginis d. Rankų d. Sunkus, gaišlus, greitas d. Nusitverk kokį ~ą. ~o diena. ~o našumas. ~o apsauga. Greitas į ~us. Gyvena iš ~o. Namų ~ai̇̃ (užduotys mokiniams atlikti namie). Laukų ~ai̇̃. Žemės d. D. ~ą veja (daug darbų). ‖ spec. : Širdies d. Jūros ir vėjo d. Mašinos d.

2. užsiėmimas, tarnyba, verslas: Siuvėjo (vairuotojo, mokytojo ir kt.) d. Turiu ~ą fabrike. Likti be ~o. ~è būti. Eina į ~ą.

3. veiklos vaisius: Mokslo, meno ~ai̇̃.

4. gamybos, atlikimo būdas, kokybė: Namų ~o drabužiai. Fabriko ~o batai. Geras, prastas d. Dailus d. Pirmos rūšies d.

5. poelgis, elgesys: Geras, blogas d.

∧ ~o jėga (ekon. darbininkai).

◊ D. krinta iš rankų (nesiseka dirbti). Kas tau ~o (nesirūpink)!

Kaip matome darbas yra daug platesnė sąvoka. Šnekamojoje kalboje dažnai vartojame sąvoką darbas, turėdami mintyje profesinę veiklą, kurios pagalba užsidirbame pinigus pragyvenimui. Tačiau darbas gali būti ir savanoriškas, jis gali būti nesusijęs su profesija – padėti draugui sukapoti malkas yra darbas, bet pagalbininkas nebūtinai yra medkirtys ir jis visiškai nesitiki iš tokio darbo užsidirbti. Profesija - tai įgyti tam tikri specialūs įgūdžiai vienam ar kitam darbui atlikti. Nesvarbu kokiu būdu tuos įgūdžius įgyjame. Vienų profesijų mokomasi universitete, kitų – profesinėje mokykloje, dar kitos įgyjamos tiesiog praktikoje. Pavyzdžiui šlavėjas, tai darbas, bet gali būti ir profesija (nors reikalauja tik labai minimalaus specialaus pasirengimo). Bet kas gali šluoti ar savo kiemą, ar laikinai dirbti šį darbą, kad užsidirbtų. Bet gerai šluoti taip pat reikalingi įgūdžiai, pirmą kartą paėmęs į rankas šluotą gali tik dulkių kamuolį pašiaušti, be jokios naudos. O kažkam tai taip pat ir pašaukimas. Kartais žmogus gali pragyventi iš savo profesijos, o kartais ne. Kartais darbas, kuris yra pragyvenimo šaltiniu visai nėra žmogaus profesija. Ir vienas ir kitas gali būti arba nebūti pašaukimu. Todėl mūsų svarstymuose siūlau nedaryti labai ryškios takoskyros tarp darbo ir profesijos, taip pat neprisiriškime prie pašaukimo kaip prie pajamų šaltinio, nors idealiame variante galiausiai turėtų sutapti pašaukimas, profesija, darbas ir pajamų šaltinis. Kartais šie dalykai varijuoja, užtrunka. Ieškant pašaukimo gali tekti dirbti kitą darbą, kad pragyventi, o kartais per klaidą įgyjama ir kita profesija. Tačiau žmogus pašauktas atrasti savo pašaukimą ir jį įgyvendinti, tuomet viskas atsistoja į savo vietas. Tam reikalingos pastangos ir kantrybė. Taigi toliau svarstysime apie profesinį pašaukimą.

  Dabar galime pažvelgti į įvairias profesijas ir pasitikrinti, ar jos visos gali būti pašaukimu, ar tik kai kurios. Jau anksčiau minėjome kunigo, gydytojo, mokytojo, gaisrininko profesijas. Žodynas šalia kunigo pateikia artisto ir poeto profesijas (šios trys sunkiau telpa į profesijos rėmus, tačiau vis dėl to tai yra profesijos). Čia mūsų išvardintos profesijos patenka į žmogišką garbingumo gradaciją, todėl jas lengviau pavadinti pašaukimu, atrodytų, jog jos kilnesnės nei kitos. Tačiau ar tikrai? Pamenu atvejį, kuomet vienas mano bičiulis, keletą metų praleidęs už grotų, mums susitikus (tuomet studijavau kunigų seminarijoje) džiūgavo, jog kaip ir aš, atrado savo pašaukimą ir daugiau nebevagia. Jo pašaukimas – picų kepėjas. Tuo metu mūsų kompanijoje buvę bičiuliai pašaipiai susižvalgė, nes jis palygino dvasininko pašaukimą su picų kepėjo darbu. Tačiau čia suveikė stereotipinis mąstymas, visuomenės primesti šablonai. Būtent toks požiūris dažnai verčia abiturientus rinktis „prestižines“ specialybes, todėl dabar susiduriame su situacija, kur kas trečias bedarbis yra teisininkas. O tikrovėje kiekvienas yra svarbus savo vietoje. Be picų kepėjo nė vienas teisininkas ar gydytojas negalėtų mėgautis pica. Be šlavėjų, mūsų miestai taip užsiterštų, kad atsinaujintų seniai išnykusios epidemijos, dėl kurių išmirdavo ištisi miestų kvartalai. Garbingumą verčiau keiskime pagarba kiekvienai profesijai, kiekvienam pašaukimui.

Daug prie klaidingo pasirinkimo prisideda ir finansinis klausimas, manoma, jog tam tikros profesijos geriau apmokamos. Tai, žinoma, tiesa. Tačiau nemėgstamą darbą dirbantis žmogus yra nelaimingas, o jo darbo našumas minimalus. Todėl dažnai ir uždarbis nėra toks geras, koks galėtų būti savo vietoje esančio specialisto. Tokiu būdu nukenčia pats darbuotojas, jo darbdavys ir klientai.

Taigi, galime įvardinti tris galimas esmines kliūtis, kurios trukdo atrasti profesinį pašaukimą:

 1. Tėvų ir aplinkinių įtaka (ypač vaikystėje ir jaunystėje), vėliau perauganti į visuomenės spaudimą. 2. Klaidingas profesijų „garbingumo“, „prestižo“ suvokimas. 3. Finansinis aspektas (noras uždirbti daugiau negu realiai sugebi).

Žmogus, atradęs ir atsiliepęs į profesinį pašaukimą, visų pirma jaučiasi savo vietoje. Jo darbas jam patinka, jis nebijo iššūkių, jis mėgaujasi ne tik savo darbu, bet ir savo gyvenimu. Jis pasitenkina finansiniais ištekliais (atitinkančiais adekvatų darbo ir atlyginimo santykį, čia nekalbame apie žmogaus išnaudojimo ar darbdavio nesąžiningumo atvejus), kitaip tariant žmogus dirbdamas picų kepėju, nesitiki uždirbti kaip tos pačios picerijos direktorius, tačiau pasitenkina realiu jo darbui skirtu atlygiu. Tokio žmogaus gyvenimas yra subalansuotas. Jis nelaukia penktadienio kaip nacionalinės amnestijos nuo darbo dienos, jam paskutinė atostogų diena nėra gedulo ir nevilties diena. Žmogus tiesiog žino, jog yra savo vietoje. Deja, didžioji dalis žmonių nėra savo vietoje (plačiau apie tai kituose straipsniuose).

http://asiasociety.org/what-you-should-know-about-systems-thinking

O dabar pamėginkime pažvelgti į tai, kaip vis dėl to atpažinti savo pašaukimą ir ar tai iš viso įmanoma. Paprastai mums trukdo išoriniai trukdžiai, kurie tampa ir mūsų vidaus dalimi. Nes mes persiimame tokiu mąstymu. Didelį vaidmenį čia atlieka ir baimė. O kas bus? Kaip aš pragyvensiu? Ką pagalvos kiti? Todėl svarbu atsitraukti šiek tiek, nurimti, įsiklausyti į savo vidų, atsiriboti nuo pašalinių įtakos. Geriausia, jeigu yra galimybė kelioms dienoms ar savaitei išvykti iš savo aplinkos, į rekolekcijas vienuolyne, į gamtą ar kitą ramią vietą. Pašaukimas - tai Dievo dovana, todėl svarbu užmegzti ryšį su Dievu. Tam ir pasitarnauja išvykimas, tyla, nuostabu, jeigu galimas dvasinis palydėjimas su malda. Paprastai žmogus žino, kurlink jį traukia, kokia profesija ar veikla jam įdomi. Galbūt jis nedrįso jos rinktis, gal jam ji atrodė per gera, o gal kaip tik visiškai neprestižinė. Dažnas iš mūsų, skaitydamas kokią knygą ar žiūrėdamas filmą, atkreipia dėmesį į kokį nors herojaus darbą ar veiklą ir pagalvoja: aš irgi taip norėčiau. Todėl svarbu išgirsti savo vidų, ko aš norėčiau? Kokie mano talentai, gabumai? Kaip tai padės man atsiskleisti kaip žmogui? Kaip tai padės man atsiskleisti kaip Dievo vaikui? Ar ši profesija atitinka mano moralinius įsitikinimus? Ką aš galėsiu duoti žmonėms, savo bendruomenei (bažnyčiai), visuomenei?

Atsakius sau į šiuos ar panašius klausimus, reikia kurį laiką pagyventi su šiais atsakymais, jei jie teisingi, išgyvensime ramybę, pasiryžimą įgyvendinti savo pašaukimą.

Kitas etapas būtų ieškoti realių galimybių įgyvendinti šį pašaukimą. Jeigu reikia, tai pradėti studijuoti atitinkamą specialybę mokymosi įstaigoje (tai nebūtinai turi būti universitetas, gal užtenka tik kursų arba tai gali būti alternatyvios mokymosi priemonės, pvz.: online studijos arba mokymasis pas meistrą). Jeigu nėra galimybės visiškai atsiduoti savo tikslui, galima tai daryti palaipsniui, neskubant. Kad ir dirbant kitame darbe. Palengvėjimas ateina tik priėmus tinkamą sprendimą. Todėl iš esmės atrasti ir eiti savo pašaukimo keliu nėra neįmanoma bet kokiame amžiuje. Žinoma, kuo anksčiau, tuo tai įgyvendinti paprasčiau, tuo daugiau laiko, energijos žmogus turi, tuo mažiau įsipareigojimų. Pradėti viską nuo nulio nėra lengva, tačiau kartais gyvybiškai būtina. Geriau žydėti ir duoti vaisių gyvenant kukliai, negu dusti ir nuvysti prabangoje.

Vietoj išvados galime pasakyti, jog profesinis pašaukimas tikrai egzistuoja, vieni jį atranda lengvai dar vaikystėje, kiti galbūt atėjus laikui keičia vieną profesiją kita, supratę, kad toks jų pašaukimas. Yra ir tokių, kurie taip ir neranda, ir neatsiliepia į savo profesinį pašaukimą.

Kitoje dalyje kalbėsime apie kitos rūšies pašaukimus.