Pašaukimas II

Tęsiame pašaukimo temą. Pirmojoje dalyje trumpai aptarėme gyvenimo būdo pašaukimą, o būtent šeimą ir vienuolystę. Paminėjome ir celibatą arba vienišiaus pašaukimą. Šioje dalyje plačiau panagrinėkime šią pašaukimų rūšį – gyvenimo būdo pašaukimas.

Reikia pabrėžti, kad galimos įvairios variacijos ir mūsų svarstymai nėra absoliutūs. Pradžioje galime dar kartą trumpai pažymėti takoskyrą tarp gyvenimo būdo ir kitų pašaukimo rūšių. Gyvenimo būdo pašaukimas - tai toks pašaukimas, kuris iš esmės apima ir daugiausia įtakoja žmogaus gyvenimą. Šis pašaukimas iš esmės apsprendžia, kaip žmogus keliaus gyvenimo kelionę, jis apima ir kitus pašaukimus, talpina juos savyje. Pavyzdžiui, gyvenimo būdo pašaukime telpa profesinis arba/ir kūrybinis pašaukimas, ir panašiai.

Dar kartą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pašaukimas yra kai Dievas pašaukia žmogų, o žmogus atsiliepia. Tačiau neturėtume to suprasti statiškai. Pašaukimas yra lyg gyvas organizmas, lyg santykio išraiška, tai nėra formalus pasiūlymas – sutikimas. Dievas gali šaukti įvairiais būdais, skirtingais gyvenimo momentais, per patį žmogų (jo norą), per kitus žmones, per aplinkybes ir įvykius, net per sapnus ar angelus. Žmogaus vaidmuo yra nemažiau svarbus, jis gali sutikti nedelsdamas, gali svarstyti, priešintis, derėtis, nesuprasti, gali ir atsisakyti. Vis dėl to galutinį žodį pašaukime taria žmogus. Jis apsisprendžia atsiliepti ar ne. Būna ir kitokių atvejų, kai žmogus išprašo sau pašaukimo, išmeldžia jo. Pašaukimas yra lyg upė pradžioje srovelė gali būti maža vos matoma, vėliau srovė stiprėja ir platėja, kol galiausiai pasiekia didesnius vandenis arba net patį vandenyną. Su laiku pašaukimo suvokimas ir noras atsiliepti didėja, žmogus vis labiau linksta prie vieno ar kito gyvenimo būdo ar veiklos, kol galiausiai dega tuo ir trokšta pašvęsti visą savo gyvenimą. Būna ir atvirkščiai – pašaukimo pojūtis nusilpsta, prigęsta, paskęsta rutinoje. Tačiau pasitaiko progų, kai jis vėl sužadinamas, vėl atgyja ir suspindi naujomis spalvomis. Šis procesas yra bendra Dievo ir žmogaus veikla, bendradarbiavimas, kūryba.     

 O dabar pažvelkime į tris gyvenimo būdo pašaukimus atskirai.

playbuzz.com

Šeimos pašaukimas. Šiame pašaukime dalyvauja trys asmenys: Dievas, vyras ir moteris. Kurdami šeimą, žmonės paprastai būna įsimylėję, susižavėję ir matyt, retas kuris svarsto, ar tai jo tikrasis pašaukimas. Noras vesti arba ištekėti yra labai gražus ir sveikintinas, tačiau išsitirti, ar tikrai turiu pašaukimą šeimai, yra taip pat svarbu. Tam skirtas sužadėtuvių laikotarpis, sužadėtiniai ruošiasi vestuvėms, daug laiko leidžia kartu; jei tuoksis bažnyčioje, lanko sužadėtinių kursus. Visi šie dalykai yra gera pagalba tirti savo pašaukimą. Dar geriau, jeigu pora pažįstama jau ilgesnį laiką ir galėjo prieš sužadėtuves padraugauti bei pažinti vienas kitą. Ir kiekvienas ištirti savo pašaukimą atskirai. Sąmoningumas labai svarbus kuriant šeimą. Todėl reikėtų atsakyti sau į kelis klausimus ir ateityje sau vis priminti atsakymus. O klausimai galėtų būti maždaug tokie:
Ar aš pasiryžtu su savo sutuoktiniu (-e) keliauti per gyvenimą bet kokiomis sąlygomis? (Net jeigu teks labai sunkiai dėl jo (-s) aukotis, pavyzdžiui slaugyti ligoje?) Ar aš stengsiuos priimti savo sutuoktinį (-ę) tokiu (-a), koks (-ia) jis (-i) yra, net jei man nepatiks kokios nors charakterio savybės? Ar sunkumuose stengsiuos ieškoti abiems priimtino sprendimo? Ar galėsiu nusileisti, net jei jausiuos visiškai teisus? Ir svarbiausia: ar suvokiu savo apsisprendimą ir kad negalėsiu jo pakeisti, kas beatsitiktų? Ar aš noriu ir sutinku susilaukti ir auklėti vaikus?

playbuzz.com

            Tokie ir panašūs klausimai yra labai svarbūs.  Nors atrodo, jog besiruošiant santuokai į juos visi atsako teigiamai, tačiau jeigu jie nebūna rimtai apsvarstyti ir užtikrintai atsakyti, ateityje gali kilti pavojus suabejoti savo pasirinkimu arba pašaukimu.

            Galima mėginti teigti, kad pašaukimas šeimai ir sutuoktinio (-ės) pasirinkimas yra du skirtingi dalykai. Ir taip, ir ne. Jei rimtai svarstomas pašaukimo klausimas ir tą daro abu sužadėtiniai, tada pašaukimas ir pasirinkimas susilieja į visumą. Gyvenimo būdo pašaukimo pasirinkime svarbus gyvenimoaspektas, tai reiškia, jog šis pasirinkimas yra visam gyvenimui. Todėl taip stipriai akcentuojame pasiruošimo procesą. (Šioje vietoje galime atkreipti dėmesį į tai, kad pasiruošimas santuokai, nėra santuokos „išbandymas“ praktiškai. Dažnai manipuliuojama tuo ir, prisidengiant „pasiruošimu“, realiai gyvenamas šeimyninis gyvenimas. Tokia praktika yra kenksminga, ne tik dėl to, kad taip sako Bažnyčia savo mokyme, bet ir dėl to, jog nebėra galimybės ištirti save, meluojama sau ir savo partneriui. Tokioje situacijoje dažnai kažkas iš poros, o gal ir abi pusės jaučiasi nesaugiai, jaučiasi lyg jį/ją išnaudotų.) 

            Taigi, be galo svarbu atskirai ir poroje ištirti savo pašaukimą. Ir tvirtai atsakyti sau į esminius klausimus. Tuomet, supratus, jog tai yra pašaukimas, įtakojantis mano visą gyvenimą ir trunkantis visą gyvenimą (bent jau kol abu sutuoktiniai gyvi), pasiryžti dėti visas pastangas nueiti juo iki galo. Ir prieš duodant santuokos pažadą kitam asmeniui, duoti dar tvirtesnį pažadą sau, jog laikysies šio pasiryžimo. Palaukti ir patyrinėti, ar šis pažadas sau duoda ramybę, melstis ir prašyti Dievo pagalbos. O tada jau eiti ir atsiliepti į savo pašaukimą ir drąsiai bei džiaugsmingai sutikti su juo susijusius džiaugsmus ir vargus. Kai bus labai sunku, prisiminti šį pažadą sau ir ieškoti išeities arba pagalbos.

karipatterson.com

             Kartais atsitinka taip, jog žmogus atpažįsta pašaukimą jau juo gyvendamas. Susiklosčius aplinkybėms žmonės susituokia ir tik vėliau supranta, jog tai ir yra jų pašaukimas. Yra daugybė būdų atpažinti pašaukimą. Kartais nuo pat vaikystės žmogus neturi abejonių savo pašaukimu, o kartais žmonės ilgai ieško ir klaidžioja, kol suranda savo kelią. Atsitinka ir taip, kad žmogus neteisingai supranta savo pašaukimą ir pasuka ne tuo keliu. Tokiu atveju kartu su Dievu žmogus gali ieškoti atsakymo ir iš esamos situacijos gali išaugti/atsiskleisti pašaukimas, kuris sustiprins jau einantį juo žmogų. Pavyzdžiui, vargdama santuokoje ir motinystėje, moteris vieną dieną supranta, kokia ji vis dėl to „savo vietoje“, yra laiminga, ir kad neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Ir kažkas pasikeičia jos viduje. Arba kita moteris nesijautė turinti pašaukimo šeimai ir motinystei. Taip buvo, kol jų šeima augino du vaikus, kai gimė trečias vaikas, viskas pasikeitė, moteris sužydėjo, ji be galo džiaugėsi savo šeima, vaikais ir motinyste. Ta šeima laimingai augina aštuonis vaikus.


O kartais žmonės tiesiog ištikimai eina iki galo. Atsitinka ir taip, kad po daugelio metų gyvenimas pasisuka taip, jog padovanoja žmogui galimybę atsiliepti į kitą pašaukimą, tuo pačiu nelaužant pažadų ar neskaudinant kitų žmonių. Pavyzdžiui, žmogus gyvenęs santuokoje supranta, jog turi pašaukimą į vienuolystę. Mirus sutuoktiniui, kai užauga ir į gyvenimą išeina vaikai, jis išeina į vienuolyną, kaip šventoji Joana Pranciška Šantalietė. Istorija taip pat žino atvejų, kuomet bendru susitarimu, tiek vyras, tiek žmona tapo vienuoliais, taip atsitiko ir V amžiaus Ortodoksų šventiesiems Andronikui ir Atanazijai.  Mirus judviejų vaikams, Atanazija be galo gedėjo ir raudojo dienas ir naktis prie dviejų vienu metu mirusių savo vaikų kapo. Vieną naktį jai apsireiškė šv. Julijonas ir paklausė, kodėl ji drumsčia čia gyvenančiųjų ramybę. Kai ji paaiškino, jog gedi savo vaikų, šventasis jai atsakė, jog vaikai yra Dievo artumoje ir prašo iš Jo malonių. Po tokio pokalbio Atanazija nurimo ir be galo šlovino Dievą ir norėjo dar labiau Jam pasišvęsti. Sugrįžusi namo pasiūlė vyrui išeiti į vienuolynus, vyras apsidžiaugė tokiu pasiūlymu, nes taip pat turėjo tokį troškimą. Jie taip ir padarė.


Populiarūs įrašai