Pašaukimas I

Viename pokalbyje iškilo pašaukimo klausimas. Atrodo tiek kartų girdėta ir gvildenta tema. Tačiau šiandien norėčiau vėl ją pasvarstyti.

Visų pirma dėl to, jog krikščioniškame, o tiksliau, katalikiškame kontekste pašaukimo prasmė, mano nuomone, mūsuose yra kiek susiaurinta. Dažniausiai pašaukimas įvardinamas trejopai: pašaukimas į kunigystę, vienuolystę arba šeimą. Ir čia tenka pastebėti kitą problemą – gyvenimo būdo ir veiklos (galima tai pavadinti tarnyste arba profesija) suplakimą, eliminuojant kitas tarnystes/veiklas, paliekant tik vieną – kunigystę. Iš to kyla ir kitokių sunkumų. Bet apie juos – vėliau.

O dabar meskime žvilgsnį į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną:
pašauki̇̀mas
1. → p a š a u k t i (veiksmas).
2. palinkimas į kokį nors darbą, profesiją: Artisto, poeto, kunigo p. Neturiu tam darbui ~o.
3. prk. gyvenimo tikslas: Vaikų auklėjimas virto jo ~ù

            Taigi, galime sakyti, jog pašaukime dalyvauja bent jau du asmenys – vienas, kuris pašaukia, kitas – kuris atsiliepia arba pajunta tą šaukimą per vidinį palinkimą. Žodyne tai įvardinta kaip darbas, profesija. O kitame punkte ir kaip gyvenimo tikslas, t.y. tai, kam atiduodame visą savo gyvenimą. Todėl, manau, griežtąja prasme tiek kunigystė, tiek vienuolystė, tiek šeima YRA pašaukimas.

            Tuomet kame slypi mano keliama sumaištis? O gi štai kame. Kaip matome ir žodyne kunigystė yra priskirta profesinei veiklai. Ir manau, tai pakankamai teisinga. Žinoma, mes įpratę galvoti, jog tai nėra profesija. Turiu sutikti, kad griežtąja prasme iš tiesų nėra. Tai ypatinga profesija, dvasinė. Tačiau nejau galime sumenkinti kitus pašaukimus ir palikti jiems tik profesijos etiketę? O kaip dėl mokytojo? Gydytojo? Gaisrininko? Psichoterapeuto? Virėjo ar politiko? Juk neprieštarausime, jog tai yra profesijos, tačiau geriau stabtelėję sutiksime, jog tai taip pat ir pašaukimai. Juk visi esame gyvenime susidūrę su vienos ar kitos profesijos žmogumi, apie kurį galėtume su žavesiu pasakyti: „na čia tai žmogus tikrai dirba iš pašaukimo“. Aš dažnai prisimenu savo biologijos mokytoją, kuri turėjo mokytojos pašaukimą, žinoma, buvo ir daugiau tokių mokytojų. Manau, kad mano mama yra gydytoja iš pašaukimo. Taip pat pažįstu psichoterapeutų, teisininkų, politikų, žurnalistų ir įvairiausių profesijų žmonių, kuriems tai yra jų pašaukimas. Pašaukimas nėra tik darbas, tai tarnystė, į kurią pašaukė Dievas. Kiekvienas prisiminsime ir atvirkštinių pavyzdžių, kai susidūrę su tam tikrų profesijų žmonėmis aiškiai jautėme, lyg tas žmogus ne savo vietoje, pasitaiko tokių gydytojų, žurnalistų, mokytojų ir kunigų. Tokiu atveju būna gaila ir paties žmogaus, ir tų, kam jis teiks savo paslaugas (nes be pašaukimo tai tik paslaugų teikimas už atlygį). Čia jau kita tema, kodėl taip atsitinka, ir kodėl žmonės nepataiko atsiliepti į savo pašaukimą. Ir kaip jie galėtų ar iš viso galėtų tai taisyti.
            Taigi, manau teisinga būtų pašaukimu vadinti profesinės krypties žmogaus veiklą, kuriai pašaukė, įdėjo troškimą Dievas.

aragonradio.es
        
pinterest.com
  Kaip tuomet su šeima, vienuolyste ir kunigyste? Šeima ir vienuolystė yra labiau gyvenimo būdo pašaukimas. Tai toks pašaukimas, kuris nesusijęs su profesine ar darbine veikla tiesiogiai. Tai pašaukimas, kuris pakreipia patį žmogaus gyvenimą atitinkama, tam gyvenimo būdui būdinga vaga: šeimoje per vyrą arba žmoną bei vaikus žmogus įprasmina savo gyvenimą, o vienuolystėje – per bendruomenę arba kontempliaciją siekia labiau pažinti ir suartėti su Dievu.  Abu šie keliai turėtų vesti link Dievo, bet kuriame iš šių kelių būdamas, žmogus taip pat pilnai gali atsiliepti ir profesiniam pašaukimui. Žinoma, šie du gyvenimo būdo pašaukimai yra skirtingi, tačiau tos pačios prigimties – apima visą gyvenimą. Neatmetu ir kitų variantų, tokių kaip celibatinis arba vienišiaus gyvenimas, plačiau apie jį pakalbėsime ateityje.
licatholic.org

            O kaip su kunigyste? Rytų ir protestantiškose Bažnyčiose kunigystė yra tarnystės pašaukimas, kitaip tariant, jis visiškai atitinka mano aprašytą profesinės krypties pašaukimą. Rytų Bažnyčiose kunigu, kaip ir gydytoju, mokytoju ar rašytoju gali būti tiek vedęs žmogus, tiek vienuolis. Todėl, nors ir labai garbinga, sakramentinė ir ypatinga kunigo tarnystė nėra priskirta prie gyvenimo būdo tarnystės (nors dažnai, kaip ir kitose profesijose ši tarnystė įtakoja gyvenimo būdą, pvz.: kunigas neturi laisvų savaitgalių ar švenčių kaip ir muzikantas, arba kaip ir gydytojas arba policininkas, jis gali būti prikeltas naktį važiuoti pas ligonį).


            Romos katalikų bažnyčioje kunigo tarnystė per celibatą yra susipynusi su vienuoliniu gyvenimo būdu. Nors kunigas nėra vienuolis, tačiau jis negali sukurti šeimos. Todėl, kitaip nei kitose krikščioniškose tradicijose, tai lyg trečias gyvenimo būdo pašaukimas. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad šis pašaukimas turi visus profesinio pašaukimo bruožus, išskyrus vieną, būdingą tik vienuoliniam pašaukimui. Iš to dažnai ir kyla sunkumų. Tačiau apie tai jau kitą kartą.         

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai