„Kasdienė duona“ | Mt 7,21-29

(Jėzus kalbėjo:) 21 „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. 22 Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' 23 Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'
24 Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. 25 Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. 26 Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.27 Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
28 Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, 29 nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią.


Kaip gi tai įmanoma pranašauti ir išvarinėti demonus Jėzaus vardu be paties Jėzaus? Apie ką Jėzus kalba baigdamas „Kalno pamokslą“? Visų pirma, apie Jėzaus vardo galią, Jo vardo bijo demonai ir vyksta stebuklai, tai reiškia, kad nepriklauso nuo to, kas juos „įgyvendina“, tai tik pabrėžia, jog Dievas daro stebuklus, o ne žmogus, kad Jėzaus vardas yra galingas, nes tai paties Dievo Sūnaus vardas.

Kadangi Jėzus čia kalba ir apie veidmainystę tų, kurie naudojasi Jo vardu, bet nevykdo Tėvo valios, kyla klausimas, o kokia gi yra Tėvo valia? Kaip ją sužinoti? Atsakymas slypi Dievo žodyje, Evangelijoje ir pačiame Jėzuje. Visų pirma Jo meilės įsakyme. Taip pat Jėzus tai sako baigdamas „Kalno pamokslą“, kur Jis paskelbė palaiminimus kaip krikščioniško gyvenimo programą, lyg laiptus link Dievo. Neretai galime sutikti žmonių, kalbančių apie Dievą, net darančių stebuklus, bet negyvenančių Dievo žodžiu, o tik pragmatiškai „tarnaujančių“ Dievui. Šv. Augustinas rašė savo veikale „De civitate Dei“ apie sakramentų, kuriuos teikia nusidėjėlis kunigas, galiojimą, nepriklausomai nuo teikėjo tikėjimo ar dorovės. Viešpats neatima savo malonės, Jis teikia ją ir per veidmainius tarnautojus, tačiau prisiimta atsakomybė taip pat išlieka.

Taigi klausyti Jėzaus žodžių ir juos vykdyti yra esminė gyvenimo užduotis tam, kad mūsų tikėjimo namas būtų statomas ant uolos. Ne ant žmonių žodžių, kokie nuostabūs jie beatrodytų ir kokius stebuklus jie bedarytų Jėzaus ar kitų vardu, nes žmogaus žodis - tai tik birus smėlis, ant kurio, atėjus audrai, namas neatsilaikys.

Šiandien dėkosiu Jėzui už mokymą ir gyvenimo „programą“, paliktą per „Kalno pamokslą“.
Šiandien prašysiu Dievo malonės sekti Juo ir statyti savo tikėjimo ir gyvenimo namą ant tikrosios uolos – Jėzaus Kristaus.   

Populiarūs įrašai