„Kasdienė duona“ | Mt 5, 20-26

(Jėzus kalbėjo:) 20 „Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.
21 „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. 22 O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. 23 Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, 24 palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
25 Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. 26 Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.


Jėzus tęsia „Kalno pamokslą“, šį kartą kalba apie žudymą. Senojo Testamento įstatymas, Dekalogas kalba apie draudimą fiziškai nužudyti žmogų. Jėzus pakelia kartelę žymiai aukščiau iki dvasinio, sielos lygmens. Jis įvardija, jog žudome ne tik fiziškai, bet ir savo žodžiais, nepagarba, neapykanta. Kad galime savo artimą „nužudyti“ daugybę kartų gyvenime. Ir Jėzus įspėja apie tai. Jėzus artimo meilę iškelia į Dieviškas aukštumas.

Iš tiesų, kaip sunku to laikytis! Štai šiuo metu viešojoje erdvėje gausu komentarų bei ginčų apie politiką, apie šauktinius, apie seksualines mažumas ir kitokių. Ir labai greitai besiginčijančių pusių atstovai ima „žudyti“ vieni kitus žodžiais. Turiu pripažinti ir man taip pat saldu oponentus „durninti“ jei ne garsiai, tai bent jau mintyse. Tai vyksta nuolat, kai gyvenimiškose situacijose kitus žmones laikome žemesniais už save. Tai rodo, kokią sunkią užduotį duoda Jėzus, kaip sunku iš tiesų mylėti kitą, tai yra jį priimti net tuomet, kai jis elgiasi, kalba ar galvoja kitaip negu aš, pripažinti jo vertę ir nežeminti jo orumo. Tam reikia brandos ir nuolankumo, tačiau pats negaliu to pasiekti, nes pažeista nuodėmės žmogiška prigimtis nori būti išaukštinta, o tai lengviausia padaryti pažeminus kitą. Tačiau Viešpats siūlo žymiai daugiau – pakilti iki Dieviškos meilės lygio. Ir tai paradoksas, nes tai įmanoma tik per nuolankumą, pripažįstant, jog nesu aukštesnis už savo artimą, o jį pamilti man reikalinga Dievo pagalba. Tada Viešpats pakylėja mus link savęs ir imasi atnaujinti mūsų prigimtį, kad laikui atėjus ji būtų išaukštinta ir atkurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Šiandien dėkosiu Jėzui už duotą artimo meilės pavyzdį ant kryžiaus.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad išmokčiau „nežudyti“ mintimis ir žodžiais kitų žmonių.


Populiarūs įrašai