„Kasdienė duona“ | Mk 4,35-41

35 Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“36 Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. 37 Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. 38 Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ 39 Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. 40 O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ 41 Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“


Šiame atsitikime vėl atsiveria nepaprastos Jėzaus galios, nurodančios į Jo Dievystę. Rankos mostu Jis nuramina siaučiančią gamtos stichiją. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai ne šiaip simbolis, bet apaštalų paliudytas tikras įvykis. Žinoma, mes drąsiai galime sakyti, jog lygiai taip pat Jėzus ateina ir į mūsų gyvenimą, į mūsų širdį ir nuramina ten siaučiančias audras, jeigu tik Jo paprašome.

Šį kartą mano dėmesį pagavo mokinių elgesys. Jis toks akivaizdžiai žmogiškas, jame atsispindi ir silpnumas, ir nepasitikėjimas, ir bailumas, o vėliau – ir nuostaba bei Dievo baimė. Kai valtį jau sėmė, mokiniai nejuokais išsigando, natūralu, juk jų gyvybei grėsė pavojus. Ir čia pat matome jų nepasitikėjimą Dievu, savo silpnumo ir baimės akivaizdoje jie žeria kaltinimą Jėzui: Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame? Tai taip žmogiška. Žmonės linkę kaltinti Dievą dėl savo nelaimių, dažnai kylančių dėl mūsų pačių kaltės kaip nuodėmės pasekmė. Žmonės net rašo dainas, grasindami niekada Jam neatleisti...

Ką daro Jėzus, kuomet mokiniai Jo šaukiasi? Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. Jis tai padaro, nepaisydamas jam mesto kaltinimo, mokinių nepasitikėjimo. Tačiau subara juos: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tikėjimas ir pasitikėjimas svarbus pačiam žmogui, jis sustiprina jį, keičia požiūrį į su juo vykstančius dalykus, keičia jį iš vidaus. Jis niekaip nepakeičia Dievo požiūrio į mus – Dievas visada myli ir rūpinasi žmogumi.

Galiausiai mokinius pagavo didi baimė. Žmogišką bailumą keičia pagarbi Dievo baimė, kai mokiniai suvokia, kad yra Dievo didybės akivaizdoje. Visa kūrinija – vėjas, ežeras ir žmogus virpa iš nuostabos, atsidūrę priešais savo Kūrėją. Iš nuostabos, jau ne iš abejonės, mokiniai taria: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“

Šiandien dėkosiu Dievui už kūriniją, už gamtos grožį ir didybę, už jūrą ir vėją.
Šiandien prašysiu Dievo malonės sustiprinti mano tikėjimą ir pasitikėjimą Juo, kad atpažinčiau Kūrėjo Didybę per kūriniją.


Komentarai

Populiarūs įrašai