„Kasdienė duona“ | Mk 12,1-12

1 Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4 Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6 Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. 7 Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. 8 Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia“.
12 Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.


Šiame palyginime Jėzus vaizdžiai nupiešia Dievo ir Jo išrinktosios tautos santykį. Dievas – tai vynuogyno šeimininkas, vynininkai – tai išrinktosios Izraelio tautos vyresnieji – aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai, siunčiami tarnai – tai daugelį kartų siųsti Viešpaties pranašai, kuriuos tauta atmesdavo, mušdavo ir žudydavo, paskutinis iš pranašų buvo Jonas Krikštytojas, kuriam nukirto galvą. Ir štai šeimininkas – Dievas siunčia savo vienatinį Sūnų – Jėzų, kurį vynininkai nužudys.

Iš to kyla išdavystės ir sandoros sulaužymo pasekmės: Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. Tie kiti – tai pagonys, kuriems bus patikėtos išganymo paslaptys, nes akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Tas kertinis akmuo yra Jėzus ir juo remiasi visas išganymas.

Deja, tų, kam buvo skirtas šis palyginimas (tautos vadovų ir vyresniųjų), širdžių tai nepalietė ir nesuminkštino. Jie nors ir suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas, vis viena suko galvą, kaip jį suimti.

Kuo šiandien tai gali būti aktualu mums? Visų pirma pažinti išganymo istoriją, patirti kaip mus pasiekė Geroji žinia – Evangelija. Ir pasimokyti iš palyginimo, kad netaptume vynininkais, užsispyrusiais pasisavinti sau vynuogyną, padaryti Jėzų savo poreikių ar ambicijų tenkinimo priemone. Deja ir krikščionijos istorijoje tokių dalykų pasitaikė, kai prisidengę kryžiumi žmonės sėjo neapykantą ir žudynes, lygiai kaip ir šio palyginimo veikėjai. Pasitaiko to ir mūsų laikais. Pasitaiko ir mūsų kasdienybėje – kai nuteisiame kitą, besijausdami teisesni, geresni. Kai šnairuojame į narkomaną ar vargšą bažnyčioje ir manome, jog jis neturėtų būtu ten, šalia mūsų. Žinoma, tai nėra visiškai tas pats, tačiau tai signalizuoja mums apie mūsų širdies būseną, kuriai reikalinga nuolatinės atgailos ir Dievo malonės pagalba.

Šiandien dėkosiu Dievui, kad vis suteikia progų pamatyti mano sukietėjusią širdį.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad paimtų iš manęs „akmeninę širdį ir duotų man kūninę širdį“ (plg. Ez 36,26). 

Populiarūs įrašai