2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Sirų Bažnyčių ritai


Vienas sudėtingiausių klausimų siriškoje krikščionybėje yra siriškosios kilmės liturginiai ritai (jie peržengia Sirijos valstybės ribas ir tradiciškai buvo išplitę visoje Azijoje, o dabar – ir pasaulyje). Šiuo metu egzistuoja trys siriškosios tautinės tapatybės: sirų (vakarų sirų, jakobitų), chaldėjų ir asirų (rytų sirų). Rytų Sirijos arba asirų tradicija yra susijusi su asiriškuoju ritu – liturgine, teologinė ir bažnytinės drausmės tradicija, siejama su aramėjų kalba kalbėjusia krikščionių bendruomene, po 431 m. praradusia Eucharistinį bendravimą su „Vakarų“ Bažnyčia (ji atmetė Efezo susirinkimo nutarimus). Vakarų Sirijos tradicija, siejama su ritu, kuris susiformavo sirų bendruomenėje, priėmusioje Efezo susirinkimo nutarimus. Ši bendruomenė atskilo nuo „Vakarų“ dvidešimtmečiu vėliau – 451 m, kai, kategoriškai smerkdama nestorijonizmą, šią doktriną įžvelgė Chalkedono susirinkimo nutarimuose. Atmetusi Chakledono susirinkimą, ji išsaugojo bendrystę su kitomis nechalkedoninėmis Bažnyčiomis: koptų, etiopų, armėnų ir kt. 

Vakarų Sirijos krikščionims, kurie priklauso arba Sirijos Ortodoksų Bažnyčiai, arba Sirijos Katalikų Bažnyčiai (įkurta 1662 m. sirams, kurie norėjo prisijungti prie katalikybės išsaugodami apeigas), buvo vienodai nepriimtina tiek Nestoro teologija, tiek imperinės Bizantijos Bažnyčios veržimasis į jų kultūrinę autonomiją.

Chaldėjų Bažnyčia yra vadinama 1830 m. įkurta (tačiau pamatai jai padėti 1553 m.) asirų bendruomenė, kuri prisijungė prie Katalikų Bažnyčios, tačiau išlaikė visas senąsias asirų (Rytų Sirijos) apeigas. Chaldėjai, kaip ir sirai bei asirai, išvystė atskirą tautinę tapatybę ir kultūrą. Tiesa, šios trys regiono bendruomenės nėra vienintelės.

Ketvirtoji regione egzistuojanti krikščionių tapatybė (tačiau jau ne siriškosios kilmės) – tai taip vadinamieji melkitai (arab. malakī - karališkas, imperatoriškas). Melkitai – tai, daugiausiai, graikakalbiai ir arabai krikščionys, tokį pavadinimą gavę todėl, kad išpažino Bizantijos krikščionybę ir buvo laikomi Bizantijos imperijos interesų atstovais. Melkitai priklauso Antiochijos Ortodoksų Bažnyčiai arba Melkitų Katalikų Bažnyčiai (ši Bažnyčią atsirado po to, kai dalis melkitų 1724 perėjo iš Ortodoksų Bažnyčios į Katalikų Bažnyčią, išsaugodami bizantiškas apeigas). Į sąrašą dar galima būtų įtraukti siriškos kilmės Maronitų Katalikų Bažnyčią, kuri niekada nebuvo atskilusi nuo „Vakarų“.

Taigi, regione egzistuoja 3 pagrindiniai ritai: melkitų (bizantiškas), sirų (Vakarų Sirijos) asirų (Rytų Sirijos), tačiau 7 Bažnyčios. Bizantiškuoju ritu naudojasi Antiochijos Ortodoksų Bažnyčia (ji priklauso Ortodoksų Bažnyčių šeimai, stačiatikybei) ir Melkitų Katalikų Bažnyčia („antiochiečiai“ perėję į katalikybę), Vakarų Sirijos ritu naudojasi maronitai (jie visada buvo katalikai), Sirijos Ortodoksų Bažnyčia (miafizitai, vienybėje su koptais, armėnais, etiopais ir kt.) ir Sirijos Katalikų Bažnyčia (sirai, perėję į katalikybę), o Rytų Sirijos (Asirijos) ritu naudojasi Asirijos Rytų Bažnyčia ir Chaldėjų Katalikų Bažnyčia (asirai, perėję į katalikybę). Galima būtų išskirti ir aštuntą, Senovės Rytų Bažnyčią, kuriai priklauso vos 100 tūkst. narių (asirai, atskilę nuo Asirijos Rytų Bažnyčios, nes 1968 m. nenorėjo priimti kalendoriaus reformos).

Kas yra katalikosatas?

Visos Gruzijos katolikas-patriarchas Elijas II
Senovėje Rytų Bažnyčios, gyvavusios už Romos imperijos ribų, turėjo savo vyresniuosius vyskupus, pirmininkavusius sinodams ir savarankiškai valdžiusius bendruomenes. Jų vyskupai turėjo titulą „katolikas“ (gr. katholikos). Katolikostai (katolikosatas - katoliko valdoma teritorija) priklauso patriarchatams. Kai kurie katalikosatai vėliau patys tapo patriarchatais.

Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčioje yra išlikęs vienas katolikosatas, kuris tuo pačiu yra ir patriarchatas (Gruzijos). Katolikosatai taip pat yra likę šiose Bažnyčiose:

Miafizitų Bažnyčioje

Visų armėnų katolikas-patriarchas, 
Indijos katolikas, 
Rytų katolikas-Malankaros metropolitas.

Nestorijonų Bažnyčioje:

Asirijos Rytų Bažnyčios katolikas-patriarchas.

Katalikų Bažnyčioje:

Babilono patriarchas-katolikas.

Ar armėnai yra monofizitai?

Teisingumo ministerijos puslapyje yra įdėtas neteisingas 2007 m. dr. Rasos Pranskevičiūtės sudarytas Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios aprašymas. Jame rašoma:
Armėnijos valdovams siekiant politinės nepriklausomybės, armėnų apaštališkoji Bbažnyčia, 451 m. nepritarusi Chalkedono susirinkimo nutarimams ir priėmusi monofizitizmo doktriną, atsiskyrė nuo Romos bažnyčios, o 506 m. – nuo Antiochijos patriarcho. Monofizitizmas (Kristaus dvejopos prigimties – dieviškosios ir žmogiškosios – nepripažinimas) vienu iš skiriamųjų bažnyčios bruožų išliko ir dabar. Bažnyčia išpažįsta tik dieviškąją Kristaus prigimtį, teigdama, kad Kristaus žmogiškumas buvo kaip lašas, ištirpęs dieviškumo jūroje.
Šiame apraše pristatomas ne Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios, o Euticho (Eutichijaus) mokymas (monofizitizmas), kuris Armėnų Bažnyčioje buvo pasmerktas kaip erezija 506 m. Dvino susirinkime. Šio mokymo pasmerkimą patvirtina ir 1166 m. Nerseso IV Šnorali sudarytas „Armėnų Bažnyčios tikėjimo išdėstymas“. 

Liturgijoje naudojamas Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios Tikėjimo išpažinimas skelbia:
„[Tikime į Jėzų Kristų,] dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus ir įsikūnijusį, tapusį žmogumi ir tobulai gimusį iš švenčiausiosios Mergelės Marijos per Šventąją Dvasią. Jis iš jos priėmė kūną, sielą, protą ir viską, kas yra žmoguje - tapo žmogumi tikrai, neabejotinai.“
Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia išpažįsta ne monofizitizmą, o miafizitizmą - šv. Kirilo Aleksandriečio suformuluotą tikėjimą apie „vieningą įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtį“ (mia physis tou Theou Logou sesarkomene). Šiuo metu Romos Katalikų Bažnyčia ir Aleksandrijos Ortodoksų Bažnyčia oficialiai pripažįsta, kad armėnai nėra monofizitai (kitos Ortodoksų Bažnyčios nėra pasirašiusios oficialių deklaracijų).

Miafizitų popiežius Dioskoras yra suformulavęs tokią metaforą apibūdinti miafizitizmui: kaip iki baltumo įkaitintoje geležyje metalas ir kaitra sudaro nedalią vienovę, tačiau smogus kūju per geležį, smūgį patiria tik metalas, o ne balta kaitra, taip ir Kristuje dievystė ir žmogystė sudaro tokią vienovę. 

Miafizitams terminas „monofizitizmas“ yra įžeidžiantis, panašiai kaip anglų kalboje katalikams - terminas papist. Labiausiai jiems priimtinas terminas, žinoma, yra „krikščionis“.

Apie Kalėdų prasmę

„…nėra nė vienui vieno šventojo, kuris savo gimimo dieną švęstų kaip iškilmę ar didžią šventę…“ (Origenas, Pamokslai apie Kunigų knygą, VIII)

Origenas, krikščionių senovės autorius, liudija, kad krikščionys nešvęsdavo savo gimtadienių. Neturėjo jie papročio ir švęsti Kristaus gimimo dienos. Tačiau šiandien Kalėdos yra viena didžiausių švenčių Vakarų kultūroje, kurią švenčia net ir netikintys.

Kaip atsirado ši šventė? Ne per seniausiai internete ėmė plisti sąmokslo teorijos apie tai, kaip piktieji Konstantino Didžiojo laikų krikščionys ėmė neva krikščioniška forma pridengę švęsti pagonišką Sol Invictus, Nenugalimosios Saulės gimimo iškilmę. Iš tiesų Kalėdų istorija daug senesnė ir daug paprastesnė.

Istorikai nesutaria, kas įvyko anksčiau – ar atsirado Kalėdų šventė, ar išėjo 274 m. imperatoriaus Aurelijano ediktas, įsteigęs visuotinę Nenugalimosios Saulės gimimo iškilmę. Tradiciškai manoma, kad seniausioji krikščionių švęsta šventė buvo epifanija (teofanija), kurioje buvo minimas Dievo tapimas žmogumi, pasirodymas pasaulyje. Dėl to, kad gretimas kalendorines dienas vykę pagonių festivaliai pritraukdavo daugybę krikščionių, šventė buvo išskaidyta į tris naujas: Kristaus gimimo, apipjaustymo ir krikšto. Jų datos išdėstytos taip, kad krikščionys turėtų rinktis, kas jiems brangiau – bažnyčia ar pagonių šventės.

Tačiau Kristaus gimimo datos pasirinkimas gruodžio 25 d. – per daug akivaizdžiai bibliškas, kad būtų galima manyti, kad jį lėmė Sol Invictus. Juk, kaip tvirtinama Šventajame Rašte, Kristus buvo nukryžiuotas Nisano mėnesio 14 dieną (kovo 25). Pagal Senojo Testamento tikėjimą, pranašai mirdavo savo pradėjimo dieną. Vadinasi, jei Kristus buvo pradėtas kovo 25 d., tai gimė lygiai po devynių mėnesių – gruodžio 25 d. Be abejonės, krikščionys žinojo šią Kristaus gimtadienio datą ir apie tai liudija Bažnyčios Tėvai.

Galbūt tradicinį pasakojimą apie epifanijos išskaidymą galima būtų suprasti kitaip, kad Bažnyčia iš nesvarbios šventės (juk Origenas sakė, kad šventieji nešvenčia gimtadienių) padarė didžiulę iškilmę, sureikšmindama dieną, kad krikščionys niekur kitur neitų. Juk, kaip žinia, gimtadienius krikščionys visgi švenčia. Tai labai žmogiška šventė, kurios sunku išsižadėti. Todėl menkai Bažnyčioje įsitvirtinusiems žmonėms galėjo būti pasiūlyta žmogiška, su Kristaus žmogyste susijusi švente.

Taip ši šventė dažnai ir suprantama Vakaruose. Viduramžiais lotyniškoje krikščionybėje išplito Kristaus žmogystės kontempliacija, iš kurios ir išaugo jo kančios kultas, krucifiksų gamyba, o kartu – ir gimimo šventė. Kad būtų galima dar aiškiau įsivaizduoti Kristaus žemiškąjį gyvenimą, Pranciškus Asyžietis sukūrė prakartėles. Vakariečiai žavėjosi „kūdikėliu Jėzumi“, todėl vis labiau stiprėjo ir žmogiškos Jo Gimdytojos kultas. Kaskart išgirdę apie įsikūnijimą („ir Žodis tapo kūnu“; „priėmė kūną iš Mergelės Marijos“ ir t.t.), jie klaupdavosi, pakirsti slėpinio ir susižavėję.

Rytuose Kalėdos visada buvo Velykų šešėlyje. Jei vakariečius žavėjo Dievo žmogiškumas, tai graikus žavėjo Kristaus dieviškumas, galutinai apreikštas Kristaus atsimainymo (metamorphosis) ir prisikėlimo (anastasis) slėpiniuose. Velykos Rytuose švenčiamos keturiasdešimt dienų, o per pirmąsias septynias, kurios vadinamos „Šviesos savaite“, Rusijoje yra paprotys leisti visiems norintiems pamušti bažnyčios varpus.

Velykos prisimenamos ir kiekvieną sekmadienį: sekmadieniai vadinami „Mažosiomis Velykomis“ ir jų išvakarėse giedamas Velykų kondakas („Kristaus Prisikėlimą regėję, pagarbinkime Šventąjį Viešpatį Jėzų…“). Vakarų mistikai buvo įtraukiami į Kristaus kančią (Pranciškaus stigmos, Teresės Avilietės perverta širdis), o Rytų mistikai savo patirtį daugiausia aprašinėjo kaip Prisikėlusio Kristaus regėjimą (Nesukurtosios Šviesos kontempliaciją, kurią turėjo Mozė Horebo kalne, Šv. Paulius – pakeliui į Damaską) ir savo kūno atsimainymą (tapimą šviesa), sudievėjimą (theosis). Be to, Vakarų dvasingumas kalba apie „sekimą Kristumi“ (imitatio Christi), o rytiečiai kalba apie gyvenimą Kristuje (en Christo zoe). Vakariečių pagunda buvo arijonizmas (tikėjimas, kad Kristus nebuvo Dievas), rytiečių – monofizitizmas (tikėjimas, kad Kristaus žmogystė ištirpo Jo dievystėje kaip lašas jūroje).

Šiandien Vakarų krikščionys aktyviai bando atrasti rytietiško dvasingumo perspektyvą, todėl ribos kaip niekada blankios. Vakariečiai mėgdžioja rytietišką giedojimą, maldas, naudoja ikonas, žavisi rytietiška žmogaus dievėjimo (theosis) teologija. Tai susiję ir su bendru Vakarų atsigręžimu į Rytus. Be šių aplinkybių, prisideda dar viena – sekuliarizuotų Kalėdų įtaka (Kalėdų eglutė, apsikeitimas dovanomis darbovietėje, Kalėdų vakarėlis). Ir visgi viso pasaulio krikščionių Kalėdų supratimas gali būti sutrauktas į tris žodžius: Logos sarx egenneto (Žodis tapo kūnu). Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu (šv. Atanazo Didžiojo žodžiais). Tai yra didysis Kalėdų slėpinys, kurį apgiedojo angelai žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“. Kaip sakoma viename rytiečių himne, pats Arkangelas Gabrielius nustėro pamatęs, kad Marija „visą priėmė Tą, Kurs likdamas toks pat nužengimu palenkė dangų“. Tai yra krikščionių skelbiamos Gerosios Naujienos (Euangelion) esmė: mirtis nugalėta, „visiems, kurie Kristų priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais.“

DOXA.LT

2015 m. gruodžio 25 d., penktadienis

Albinas Plėšnys apie tomizmą [audio]



Su prof. Albinu Plėšniu kalbamės apie tomistinę filosofiją. Ar šv. Tomo Akviniečio filosofija tebėra aktuali pasauliui ir Bažnyčiai? Ko ji gali išmokyti krikščionį? Kuo ji svarbi katalikybei? Laidos svečią kalbina Gintaras Sungaila.

Youtube kanalas: http://video.ortodoksas.lt
Radijo laida "Akademija" transliuojama kiekvieną pirmadienį 17.20; kartojimas - trečiadieniais 2.00. Marijos radijas.

Mano vestų laidų grojaraštis:




Taip pat klausykitės: Krikščioniškosios filosofijos formavimasis 

Primus inter pares

Gražus Maskvos patriarcho gestas - Šv. Sinodo susirinkime po maldos Šv. Dvasiai vyskupai jam sugiedojo eis polla eti, Despota (ilgiausių metų, Ganytojau), tačiau užuot laiminęs, kaip paprastai skambant šiems žodžiams daro vyskupas, patriarchas tik nusilenkė visiems vyskupams. Šitaip patriarchas pademonstravo, kad tėra vienas iš vyskupų ir neturi įgaliojimū laiminti kitų vyskupų.


2015 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Šv. Kūčios su liuteronais


Makiažo filosofija

Lietuvoje įprasta, kad visos moterys yra pasipuošusios makiažu – paryškintos blakstienos, antakiai, užslėpti veido nelygumai ir kt. Tai vienas iš mūsų kultūros savaime suprantamų dalykų. Kalbėti apie tai filosofui gali pasirodyti netgi žema – kam liesti tokį weibliche, „bobišką“ dalyką, ar jame iš viso gali būti kokia nors gilesnė prasmė, ar moteris nėra, Friedricho Nietzschės žodžiais tariant, beesmė būtybė? Šio moterų įpročio gelmė atsiskleidžia, kai pažvelgiame į kultūras, draudžiančias moterų makiažą.



2015 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Mistagogija - 8 - Bažnyčia, II Atėjimas, Kristaus kūniškumas



Aštuntasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi šv. Ignoto Antiochiečio ir šv. Kirilo Jeruzaliečio tekstais. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. 

Daugiau informacijos: http://www.ortodoksas.lt/2015/09/atnaujinami-ad-fontes-mystagogia.html
Kiti įrašai:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

Pirminis mano minties apie Šv. Raštą šaltinis:
Scripturae non in legendo sunt, sed in intelligendo - Šv. Raštas yra ne tai, kas skaitoma, o tai, kas suprantama (Šv. Hilarijus iš Puatjė (310–367). Tract. I De Prolegomenis Theologiae, Cap. XIV, IV)

http://video.ortodoksas.lt

Paruzija, 2 atėjimas, Kristaus kūniškumas, Bažnyčia, ekleziologija, Ignotas, Kirilas

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Laminuoti kalendoriukai


Padarėme kalendoriukus, kuriuose nurodyti ortodoksų pasninkų laikotarpiai 2016 m. Juos rasite parapijoje. Taip pat atspausdinome daugiau akatistų ir kitų maldų knygelių. Teiraukitės budinčiosios.
Posted by Šventosios Paraskevės Parapija on Monday, 21 December 2015

2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Troparai šv. Mikalojui Stebukladariui





Ortodoksų pasninkai 2016 m.



Kuo skiriasi Julijaus ir Grigališkasis kalendoriai?

Šiuo metu skirtumas tarp Julijaus ir Grigališkojo kalendorių yra 13 dienų. Pavyzdžiui, rugsėjo 1 d. pagal Julijaus kalendorių yra rugsėjo 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių.

Skirtumas egzistuoja todėl, kad Julijaus kalenodrius naudoja kitokią keliamųjų metų sistemą. Ši sistema yra astronomiškai netiksli, todėl kas 128 metų Julijaus kalendorius viena diena atitolsta nuo astronominio laiko. Pavyzdžiui, jei pavasario lygiadienis būna maždaug kovo  19-21 d., o ilgiausia metų naktis - gruodžio 24-25 d., tai Julijaus kalendoriuje šios datos per du tūkstantmečius nusislinko trylika dienų po astronominių įvykių. 

Pavyzdžiui, jei 120 m. po Kr. gruodžio 25 d. pagal Julijaus kalendorių buvo ilgiausia metų naktis, tai šiandien gruodžio 25 d. pagal Julijaus kalendorių išpuola jau 13 dienų po ilgiausios metų nakties.


Ortodoksų švenčių datos 2016 m.

12 DIDŽIŲJŲ METŲ ŠVENČIŲ



Bažnytinių metų pradžia – rugsėjo 1 d./ rugsėjo 14 d. (po pasviro brūkšnio nurodyta šiuolaikinė data)

1. Dievo Motinos gimimas (rugsėjo 8 d./ rugsėjo 21 d.)

2. Šventojo Kryžiaus Iškėlimas (rugsėjo 14/ rugsėjo 27 d.)

3. Dievo Motinos Įvesdinimas į Šventyklą (lapkričio 21/ gruodžio 4 d.)

4. Kristaus Gimimas (Kalėdos) (gruodžio 25 d./ sausio 7 d.)

5. Teofanija (Viešpaties krikštas) (sausio 6 d./ sausio 19 d.)

6. Kristaus Paaukojimas Šventykloje (vasario 2 d./ vasario 15 d.)

7. Apreiškimas Dievo Gimdytojai (Evangelismos, Blagoveščenije) (kovo 25 d./ balandžio 7 d.)

8. Verbų sekmadienis (sekmadienis prieš Velykas/ balandžio 24 d.).
9. Kristaus Žengimas į Dangų (40 dienų po Velykų/ birželio 9 d.)

10. Sekminės (Pentekostas, Šventosios Dvasios nužengimo diena, švč. Trejybės diena) (50 dienų po Velykų/ birželio 19 d.)

11. Atsimainymas (Metamorphosis, Preobraženie) (rugpjūčio 6 d./ rugpjūčio 19 d.)

12. Dievo Motinos Užmigimas (rugpjūčio 15 d./ rugpjūčio 28 d.)

VELYKOS – ŠVENTOJI PASCHA – MŪSŲ VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – GEGUŽĖS 1 D.


***

Kada ortodoksų Velykos 2016 m.? Kada ortodoksų Kalėdos 2016 m.? Viską rasite čia.

2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Egzorcizmai ir charizminis atsinaujinimas

Apie egzorcizmus taip pat skaitykite: Dvasinių reiškinių mokslinis aiškinimas


Neseniai teologijos paskaitoms gavau užduotį perskaityti ir parašyti recenziją Wlodzimierzo Cyprano knygai „Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas“. Ši knyga – nedidelės apimties, puikiai struktūruota ir neblogai įveda į katalikišką egzorcizmo sampratą bei praktiką. Tačiau knygoje pateikiama labai vienpusiška egzorcizmų fenomeno interpretacija – pateikiama charizminio atsinaujinimo teologijos perspektyva. 

Graikų kalba ekzorkizo reiškia „užkeikiu“. Egzorcizmas, Katalikų Bažnyčioje, – vieša Bažnyčios malda, kurioje Jėzaus Kristaus vardu prašoma, kad koks nors asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo puolimų ir būtų jam nepavaldūs.

Autorius apsėdimą griežtai skiria nuo psichinės ligos ir teigia, esą prieš atliekant egzorcizmą asmeniui derėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Apsėdimą jis skiria ir nuo gyvenimo nuodėmėje – išlaisvinimo malda, pasak autoriaus, yra būtina „okultizmo, spiritizmo ir satanizmo apeigų praktikavimo atveju“, t.y. kai asmuo sąmoningai iššaukinėjo dvasias, sudarinėjo su jomis sutartis ir kitaip grimzdo į pavergimą. Apsėdimą gali lydėti bloga savijauta, bloga psichinė sveikata, šventybių baimė.

Tiesa, ši, atrodytų, aiški skirtis išsitrina paskaičius knygos dalis, kurios priartėja prie egzorcizmų praktikos. V-ajame knygos skyriuje pateikiamas klausimynas, turintis padėti egzorcistui ar kenčiančiajam nustatyti, ar jis yra apsėstas. Klausimyne įtraukti tokie klausimai, kaip: „Gal lankei Rytų kovos menų kursus, transcendentinę meditaciją? Gal praktikavai jogą, karatė, taiči ar pan.“; „Ar neklausai labai aštrios muzikos – roko, satanistinės, techno, metalo...?“; „Ar neturi kokių nors įtartinų demoniškų kulto daiktų (dievukų, Budos figūrėlių, egzotinių Pietų ar Rytų kraštų suvenyrų, pakabukų, kaukių, paveikslų, skulptūrų, amuletų, spalvotų žiedukų, įtartinų apyrankių, kiniškų ar indiškų smilkalų, svetimų religijų kulto daiktų, paveikslų ar ikonų)?“. Perskaičius paskutiniame knygos skyriuje (X) pridėtus trijų paauglių (17-18 m.) liudijimus[1] apie satanizmo praktikavimą atrandame, kad jie laikosi nuomonės, jog black metal klausymas, net nesuprantant dainos teksto, prilygsta juodosioms mišioms („tai tarsi pasyvus rūkymas“). Taigi, kyla klausimas, kaip autorius supranta satanizmo, okultizmo praktikavimą (jei intuityviai po apsėdimo apibrėžimo galėjome pagalvoti, kad kalba eina apie priklausymą satanistinėms sektoms, perskaičius visą knygą kyla įtarimas, kad autorius gali satanizmu laikyti ir metalo muzikos klausymą).

Ši problema tarsi parodo knygoje egzistuojančią dialektiką tarp formaliai nepriekaištingų apibrėžimų ir tų neįprastų turinių, kuriuos jie įgyja autoriui pakeitus kontekstą. Taip yra todėl, kad autorius pristato egzorcizmų teoriją griežtai remdamasis Katalikų Bažnyčios mokymų. Svarbiausi jo naudojami dokumentai – „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“, „Kanonų Teisės Kodeksas“, dokumentas „Apie egzorcizmus ir tam tikrus prašymus“ (De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam), „Suaugusiojo Įvesdinimo į Krikščionybę Apeigynas“. Neaiškumai prasideda kai šių dokumentų apibrėžimai labai lanksčiai pritaikomi praktiniams pavyzdžiams.

Katalikų Bažnyčios dokumentai skiria mažąjį ir didįjį (iškilmingąjį) egzorcizmus. Mažasis egzorcizmas – tai katechumenato ir krikšto apeigų metu atliekami egzorcizmai. Juose nėra tiesioginio kreipimosi į demoną, pokalbių su juo, demonų iškvietimo ar pan. Šie egzorcizmai yra gausiai paliudyti ankstyvosios Bažnyčios istorijoje, išlikę daugelyje Apaštališkosios Tradicijos Bažnyčių, tame tarpe, Ortodoksų Bažnyčioje. Katechumenato metu senovėje egzorcizmai buvo dažnai atliekami prieš katechezės užsiėmimus, o krikšto apeigų egzorcizmas atliekamas prieš pat krikštą (jo metu krikštijamasis išsižada šėtono; jei krikštijamas kūdikis, už jį išsižada krikšto tėvai). Mažąjį egzorcizmą gali atlikti tiek kunigas, tiek diakonas, tiek vyskupo palaiminimą gavęs pasaulietis katechetas.

Didįjį egzorcizmą gali atlikti tik vyskupas arba vyskupo paskirtas kunigas-egzorcistas. Apie šią egzorcizmo formą knygoje užsimenama mažai ir mįslingai, iš to, kad apie mažuosius egzorcizmus pasakyta, jog jų metu nėra demonų invokacijų, panašu, kad didžiajame egzorcizme jos gali būti. Remiantis šia atvirkštine logika, iš autoriaus teksto panašu, kad didžiojo egzorcizmo metu kunigas ir iškviečia demoną, ir klausia jo vardo, ir kalbasi su juo ir tik tada išvaro.

Egzorcizmų metu demonai išvaromi Jėzaus Kristaus vardu ir Jo galia. Todėl autorius susieja egzorcizmų praktiką su Šventuoju Raštu ir teigia, kad pirmasis egzorcistas buvo pats Jėzus Kristus, kuris šią tarnystę perdavė apaštalams, veikusiems Jo vardu. Tokiu būdu egzorcizmų tarnystė yra tiesiogiai susijusi su Bažnyčios apaštaline prigimtimi – Ecclesia Militans skelbia Dievo Žodį ir tai darydama užsitraukia prieš save blogio galių piktybę, kurią tuo pačiu Žodžiu išgalabija.

Egzorcizmus autorius nurodo skirti nuo prašymo išlaisvinti maldos. Prašymo išlaisvinti maldai gali vadovauti kunigas ar diakonas, prie jos gali prisidėti bendruomenė. Ja gerai taikyti, kai žmogus nėra apsėstas, bet prastai jaučiasi. Jis atnaujina savo krikšto įžadus ir pasiryžimą kovoti su blogiu, o bendruomenė jį užtaria.

Panašu, kad knygoje daugiausiai dėmesio skiriama būtent šiai maldos formai. Vėlgi, derėtų pastebėti, kad kaip ir kitų knygoje pateikiamų skirčių atveju, riba ir čia neaiški: pasakęs, kad „egzorcizmus (mažąjį ir didesnįjį) privalu skirti nuo prašymo išlaisvinti maldos“ (17 psl.) autorius sako, kad „prašant išvaduoti to reikalingą asmenį [...] galima naudotis SĮKA „mažesniaisiais egzorcizmais“ ar į juos panašiomis maldomis“ (19 psl.). Iš to, kaip kunigas aprašo bendruomenės prašymo išlaisvinti maldą (bendrai kalbamos demonų išvarymo maldos, kalbamasi su kenčiančiuoju, rekomenduojama atnaujinti krikšto įžadus, meldžiamasi Kristaus vardu, kad asmuo būtų išlaisvintas), nepanašu, kad ji savo esme smarkiai skirtųsi nuo mažojo egzorcizmo (gal nebent tuo, kad joje daugiau improvizacijos).

Su improvizacija yra susijęs vienas pagrindinių klausimų šioje knygoje – panašu, kad kunigas, rašęs knygą, yra charizminio atsinaujinimo dalyvis ir egzorcizmų praktiką traktuoja savojoje charizminės teologijos (pneumatologijos) kontekste. Nors jis teigia, esą prašymo išvaduoti malda „neprivalo būti charizminė“ (38 psl.), knyga akivaizdžiai privilegijuoja charizminę maldos formą. Meldžiantis rekomenduojama kviesti asmenis, turinčius šlovinimo maldos, meldimosi kalbomis, pranašavimo, dvasių atpažinimo dovaną, kalbėjimas kalbomis (t.y. glosolalija) įvardijamas kaip itin efektyvi priemonė prieš demonus (37 psl.). Šiame kontekste pasidaro aiški ir knygos struktūra – ji prasideda nuo sakramentų ir egzorcizmų santykio aptarimo.

Jei pažvelgtume į charizminio atsinaunijimo teologiją atsietai nuo egzorcizmų temos, ji turi vieną kertinę problemą – neaišku, kodėl charizminiam krikščioniui reikalinga Bažnyčia ir sakramentai. Istoriškai ši problema kilo todėl, kad charizminio atsinaujinimo sąjūdis kilo už Katalikų Bažnyčios ribų ir pagal prigimtį nebuvo orientuotas į Katalikų Bažnyčios teologiją. Jei krikštas Katalikų Bažnyčioje yra ne toks veiksmingas, kaip Dvasios krikštas, kurį patirti gali ir esantysis už Bažnyčios ribų, jei Švč. Komunijos sakramentas Katalikų Bažnyčioje nėra toks veiksmingas, kaip vienybės Šventojoje Dvasioje patirtis, kuri taip pat gali būti patirta už Bažnyčios ribų, tai kyla klausimas, kam iš viso reikalinga Bažnyčia. Todėl dažnas katalikiškas įvadas į charizminę teologiją pirmiausia prasideda nuo Bažnyčios ir sakramentų egzistavimo apologijos.

Tokia apologija pateikiama ir Cyprano knygoje. Jo teigimu, egzorcizmai yra skirti pasiruošimui dalyvauti sakramentuose (labai istoriškas teiginys – prisiminkime egzorcizmus, naudotus katechumenato laikotarpiu). Jis pastebi ir tai, kad dažnai apsėstieji net fiziškai negali priimti sakramentų, nes jiems trukdo demonai. Tačiau atvejį, kada apsėstasis visgi priima sakramentus ir nėra išgydamas nuo apsėdimo, autorius komentuoja labai kontraversiškai.

Kunigas rašo: „krikšto sakramentas nėra visų pirma egzorcizmas, nors jo apeigose esama egzorcizmo, einančio pirma paties krikšto. [...] Per greitas, per ankstyvas krikšto suteikiamas suaugusiajam, prieš tai neišvarius piktųjų dvasių, gali atvesti į tokią situaciją, kai pakrikštytasis įgyja vidinę vienybę su Kristumi, bet trumpu krikšto egzorcizmu piktoji dvasia nėra visiškai nugalėta ir išvaryta ir, pvz., jo kūnas tebelieka apsėstas demonų, o tam žmogui reikalinga dar ir egzorcisto pagalba“. Kita vertus, autorius teigia, kad po išlaisvinimo reikia melsti Dievą Tėvą Šventosios Dvasios ir jos dovanų (44 psl.), mini, kad to išmeldus, įmanoma ypatingai jausti malonės veikimą (58 psl.). Tokiu būdu, bet iš pažiūros, autoriaus teiginiai pavojingai priartėja prie mesalianistų teiginių.

Atsižvelgdami į galimybę, kad autoriaus mintis galėjo būti suformuluota arba suprasta netinkamai, turime pripažinti, kad iš autoriaus teiginių, susidaro vaizdas, jog jeigu demono apsėstas žmogus yra krikštijamas Šventojoje Bažnyčioje, tai gali būti taip, kad šėtonas iš jo nėra išvaromas. Netgi įgijęs vidinę vienybę su Kristumi per krikštą (sic!) tikintysis tebelieka apsėstas demonų (!). Kitaip tariant, krikšto metu piktoji dvasia neišvaroma net tada, kai žmoguje apsigyvena Šventoji Dvasia (įgyjama vienybę su Kristumi), o galutinis demono išvarymas yra paliudijamas ypatingo malonės pojūčio.

Viena vertus, toks mokymas prieštarauja apaštalo Pauliaus teiginiui, kad krikštijamas žmogus miršta ir prisikelia, o mirusiajam demonai nebeturi galios: „su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių.“ (Kol 2,12); „Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebe vergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas (δεδικαίωται) iš nuodėmės.“ (Rom 6,2-7) Jei gali būti taip, kad pakrikštytasis nėra išlaisvinimas iš nuodėmės, tai apaštalas Paulius klysta sakydamas, kad „kas miręs yra išlaisvintas iš nuodėmės“ arba klysta sakydamas, kad krikštas yra mirtis. O jeigu apaštalas Paulius neklysta, tuomet demonas gali žmoguje gyventi tik tuo atveju, jeigu krikštytasis nebuvo pakrikštytas. Tačiau to būti negali (negali būti žmogus tik „šiek tiek pakrikštytas“, kaip ir negali būti, kad Dievas nesuteiktų krikšto malonės tam, kuris jos prašo, nes Dievas ją pažadėjo pats).

Šv. Jonas Damaskietis taip apibūdina mesalijonų ereziją:

„... [Jie teigia, kad] būtina įgyti beaistriškumą [kad būtum išganytas] ir įžengti į jusliškai ir neabejotinai patiriamą Šventosios Dvasios bendrystę;

Būtina sielai jausti bendrystę su Dangiškuoju Jaunikiu tokiu būdu, kaip žmona jaučiasi turėdama santykių su vyru.

Dvasingi žmonės tiek išorėje, tik vidujybėje jaučia nuodėmės ir malonės veikimą.

Siela, kuri neturi Kristaus juslėse ir kiekviename veikime, yra gyvačių ir laukinių žvėrių (t.y. priešiškų galybių) irštva...“ (Apie erezijas, 50)

Matome, kad nors iš kunigo Cyprano teiginių neįmanoma teigti apie jo ir šv. Jono aprašomų pažiūrų tapatybę, visgi, tarp šių pozicijų esamo panašumo. Pavojingu būdu sujungdamas charizminę pneumatologiją ir maldinę praktiką su egzorcizmų teologija ir demonologija ir iškeldamas Šventosios Dvasios patirties ir spontaniškos maldos reikšmę, autorius priartėja prie požiūrio, kad Bažnyčios sakramentai tėra antraeiliai, o pirminė dvasinė kova vyksta tiesioginėje maldos patirtyje, kurioje iš sielos išvarinėjami demonai ir vis labiau įkurdinama Dvasia (mesalijonys tikėjo, kad po krikšto apsėsto žmogaus širdyje demonai ir Šventoji Dvasia sugyvena kartu). Mesalijonistinė pozicija negali būti teisinga, nes prieštarauja aukščiau apibūdintam šv. Pauliaus mokymui apie krikšto sakramentą.

Antroji knygos silpna vieta taip pat susijusi su sakramentologija. Nors 56 psl. net ir pats egzorcistas pripažįsta, kad kryžius ir kitos šventybės neturi galios be tikėjimo išpažinimo (jie turi atspindėti vidinį žmogaus tikėjimą), kalbose apie okultizmą ir satanizmą tarsi pasirodo, kad blogis gali veikti ir be išpažinimo. Kaip jau minėjome, viename liudijimų sakoma, kad net jei klausantysis nesupranta juodojo metalo muzikos tekstų, jie veikia satanistiškai. Kone susidaro vaizdas, kad šėtonas yra stipresnis už Dievą – Dievo sakramentai ir sakramentalijos ne tik neveikia neparemti tikėjimu, bet, kaip rodo blogai suteikto krikšto pavyzdys, net ir paremti tikėjimu, ne visada garantuoja apsaugą nuo blogio. Tuo tarpu šėtonas gali veikti net tada, kai žmogus intencionaliai nedalyvauja vyksme (pavyzdžiui, tik pasyviai klausosi muzikos nesuprasdamas tekstų ir melodijos prasmių).

Toks požiūris, jei jo laikosi autorius, taip pat prieštarautų Bažnyčios mokymo dvasiai ir tikinčiųjų patirčiai. Tėvai Kapadokiečiai mokė, kad net Jėzaus vardas, neparemtas teisingos intencijos ir tikėjimo turiniu, neturi galios. O ortodoksų vienuolis Seraphimas Rose‘as yra pateikęs vieno okultizmo praktikavusio asmens pavyzdį, kai keliavęs po šėtono karalystę okultistas nutarė išbandyti Jėzaus vardą, ir jį ištarus, demonai tik puolė juoktis. Taip įvyko todėl, kad Jėzaus vardas buvo ištartas be jokio tikėjimo, tik eksperimento dėlei.

Abi problemos grąžina prie to paties klausimo – kam reikalinga Bažnyčia ir Jos sakramentai? Kokia yra sakramentų galia? Kuri galia yra galingesnė – demonų ar Dievo sakramentų?

Be šių teorinių klausimų dera aptarti ir lietuviško leidimo specifiką. Galbūt apibrėžimai ir skirtys būtų ryškesnės skaitant lenkišką leidimą. Lietuviškame leidime, deja, yra gausu korektūros klaidų, kurios gali reikšti nekruopštų redaktoriaus darbą.

Aptarus knygos trūkumus, visgi, derėtų pažymėti, kad šis trumpas tekstas, kaip jau minėjome, puikiai struktūruotas ir gali būti siūlomas kaip trumpas Katalikų Bažnyčios mokymo apie egzorcizmus sąvadas, tačiau turėtų būti skaitomas ir interpretuojamas charizminio atsinaujinimo teologijos kontekste. Ypač vertingos knygoje pateiktos maldos.


____________________________________


[1] Straipsnio kontekste derėtų pastebėti, kad liudijimas kaip žanras taip pat yra atkeliavęs į Katalikų Bažnyčią iš protestantizmo. Jis adaptuotas pagal katalikišką charizminio atsinaujinimo teologiją.

2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Bažnyčių Lietuvoje ekumeninis kreipimasis dėl dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo

Lietuvos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų arkivyskupas Inocentas ir Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis pasirašė bendrą kreipimąsi dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto:



2015 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

50 metų po anatemų panaikinimo, arba Akatisto skaitymai Vilniaus šv. Paraskevės cerkvėje


1965 M. ANATEMŲ PANAIKINIMAS

„Tegul visi bus viena!“ (Jn 17,21), meldėsi Jėzus Kristus. Jis meldėsi savo Dangiškajam Tėvui pranašaudamas, nes, turbūt, numatė, kad Bažnyčios laukia skilimai ir išbandymai. Dvi Evangelijos aprašo Apaštalų tarpusavio ginčą dėl pirmavimo: „Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.“ (Lk 9,46; Mk 9,34). Nors Kristus ir atsakė „kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“ (Lk 9,48), ginčai tebesitęsė ir tarp Apaštalų įpėdinių, ir privedė prie Bažnyčios skilimo.

XX a. Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I ir Romos popiežius Paulius VI parodė nuolankumo pavyzdį ir nutarė pamiršti praeities nuoskaudas bei gyventi Kristaus Dvasia. Didieji vyskupai buvo pasiryžę išsižadėti savo galios tam, kad Kristaus Bažnyčios nebekrėstų skandalas. Juk Šventoji Dvasia yra vienybės Dvasia, o krikščionybė yra meilės religija: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35). Tačiau šiandien krikščionis yra atpažįstami iš to, kad, skirtingai negu musulmonai ar žydai, jie yra susiskaldę į šimtus konfesijų, kurios ilgą laiką išvis viena kitos nepripažino kaip krikščionių bendrijas.

Paulius VI atsisakė savo karūnos tiesiogine to žodžio prasme: jis buvo paskutinysis istorijoje karūnuotas popiežius. Milžiniškas procesijas, kuriose Bažnyčios monarchas buvo nešamas ant rankų (sedia gestatoria) jis pakeitė pasivažinėjimu baltu automobiliu, deimantinius papuošalus - baltais vyskupo drabužiais. Kitaip tariant, Paulius VI popiežystei suteikė šiuolaikinį jos veidą - jis ėmėsi naikinti pasaulietinę popiežiaus valdžią ir stengėsi tapti dvasiniu Katalikų Bažnyčios Tėvu.

Kaip liudija jo pokalbiai su patriarchu Atenagoru, jis, kaip ir Kostantinopolio patriarchas, buvo pasiryžęs padaryti viską dėl Bažnyčių vienybės. Paulius VI buvo pirmasis popiežius nuo pat IX a. nukeliavęs į Rytus, įvardijęs Ortodoksų Bažnyčias kaip Bažnyčias Seseris. Nuo to laiko ir Katalikų Bažnyčia Rytuose imta vadinti Bažnyčia Seserimi.

1965 m. gruodžio 7 d. Romoje ir Konstantinopolyje vienu metu buvo perskaityta bendra Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios deklaracija, kurioje popiežius ir patriarchas skelbė panaikinantys 1054 m. anatemas vienas kito atžvilgiu ir siekantys vienybės. Jie skelbė, kad visos negerovės ir pikti vienas kito atžvilgiu padaryti darbai turi „nueiti užmarštin“.

Deklaracija nepanaikino schizmos, o tik atvėrė kelią bendradarbiavimui. Nuo 1980 m. iki mūsų dienų yra sudaryta bendra ortodoksų ir katalikų teologinė komisija, kuri tyrinėja ir lygina Bažnyčių mokymus, derina teologines pozicijas, Bažnyčių vardu leidžia tikėjimo deklaracijas. Nuolat vyksta Bažnyčių bendradarbiavimas ir kitais, pastoraciniais, gailestingumo darbų, praktiniais reikalas. Metropolitas Hilarijonas Alfejevas yra pasiūlęs Katalikų Bažnyčiai ir Ortodoksų Bažnyčiai sudaryti formalų aljansą, tarpbažnytinę organizaciją, skirtą ginti krikščioniškas vertybes sekuliarioje visuomenėje.

Kita vertus, deklaracija sukėlė ir daug diskusijų. Buvo tiek katalikų, tiek ortodoksų teologų, kurie klausė, ar anatemos nepanaikintos per anksti, ar jos panaikintos pagrįstai. Visgi, galima tvirtai teigti, kad buvo pribrendęs laikas jas naikinti, nes, kaip sakė patriarchas Atenagoras, „mes nei vienas nepadarėme nieko, kad Bažnyčia būtų suskilusi“, ir šiandien nebėra priežasčių mums vienas ant kito pykti ir nebendrauti. Yra daugybė gerų priežasčių atsiverti vienas kito atžvilgiu, o bet kuris krikščionis, atsivėręs bendrystei, yra Kristaus pašauktas siekti vienybės Šventojoje Dvasioje.

DIEVO MOTINA IR BAŽNYČIŲ VIENYBĖ

Šią nuostabią progą katalikų kun. Juozapas Minderis pasiūlė katalikams ir ortodoksams kartu pasimelsti, ortodoksų kun. Vitalijus Mockus sumanymui pritarė ir skyrė maldai šv. Paraskevės cerkvę, o man kilo idėja perskaityti Akatistą Dievo Gimdytojai. Kodėl Dievo Gimdytojai? Todėl kad ji, kaip sako šv. Modestas Jeruzalietis (?-630 m.), yra „Bažnyčios Motina, visų tikinčiųjų Motina. Ji sakė tarnams Kanos vestuvėse tarnams, „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2,5). Mums Ji duoda tą patį nurodymą ir padeda savo maloningumu. Ji užtaria mus prieš Kristų, savo Sūnų ir Jos užtarimas yra nepalyginamai stipresnis už šventųjų ir angelų. Ji yra vienintelė Motina Karalienė, noetinis Rojus.“ („Pagiriamasis žodis Užmigimui“) Taigi, į ką daugiau kreiptis, nei į Bažnyčios Motiną, kuri sako sekti Kristaus žodžiais (o jis juk liepė būti vieningais ir nesiekti būti didžiausiems Dievo Karalystėje) ir kuri turi galią mus užtarti prieš Kristų?

Šv. Germanas Konstantinopolietis (634-733) buvo dar kategoriškesnis: „Niekas neprisipildo Dievožinos kitaip, kaip tik per tave, o Švenčiausioji! Niekas neišganomas kitaip, kaip tik per tave, o Dievo Gimdytoja! Niekas neapsaugomas nuo pavojų kitaip, kaip tik per tave, o Motina Mergele! Niekas neatperkamas kitaip, kaip tik per tave, o Dievo Motina! Niekas negauna gailestingumo dovanos kitaip, kaip tik per tave, kuri savy talpina Dievą!“ („Antrasis pamokslas apie Užmigimą“). Mokymas apie Dievo Gimdytoją šiandien yra vienas iš Bažnyčių vienybės suklupimo akmenų. Būtent maldos Dievo Motinai, tokios kaip Akatistai, puikiausiai išreiškia turtingą Ortodoksų Bažnyčios mariologiją ir jos požiūrį į Įsikūnijimo slėpinį, todėl artina ortodoksus ir katalikus ir maldoje, ir Dievožinoje.

Didingiausias Ortodoksų Bažnyčios mariologas, šv. Jonas Damaskietis (675-749), taip pat švč. Mergelę vadina Bažnyčios Motina: „Per besąlygišką Dievo plano priėmimą, Ji tapo Dievo Motina, Gyvybės Motina, Bažnyčios Motina. Jos įsčios tapo platesnės už dangų, dangų dangumi.“ Todėl prašykime „garbingesnės už cherubinus ir nepalyginamai šlovingesnės už serafinus“ užtarimo.

KAS YRA AKATISTAS?

Graikiškai Akatistas yra vadinamas Akathistos Hymnos, t.y. „Giesmė, kuri giedama nesėdint“ (gr. a-kathistos – nesėdint, stovint). Slavų tautos šį himną pradėjo vadinti paprasčiausiai „Akafist“. Tai - iškilminga giesmė, himnas, skirtas Kristui ir Dievo Motinai. Žodis „akatistas“ gali būti vartojamas ir kaip tikrinis žodis Apreiškimo Dievo Gimdytojai Akatisto įvardijimui, ir kaip bendrinis žodis daugybei akatistų, parašytų vėliau.

Akatistų atsiradimas siejamas su VII a. pradžia, kai buvo apgultas Konstantinopolio miestas. Pasak tradicijos, užpultieji konstantinopoliečiai kreipėsi pagalbos į Dievo Motiną, giedodami jai kaip Nenugalimai Karvedei (Hypermache Stratege). Pirmasis Akatistas apgiedojo Apreiškimą Dievo Gimdytojai (Euangelismos), vėliau atsirado ir kitų Akatistų, tačiau liturgiškai naudojamas tik šis, pirmasis Akatistas (jis skaitomas artėjant Apreiškimo šventei, per Gavėnios penktosios savaitės šeštadienio iškilmingas Rytmetinės pamaldas).

Tiksliai nežinoma, kas yra Akatisto autorius. Tradicija juo įvardija diakoną Georgijų Pisidą, Konstantinopolio patriarchus šv. Sergijų II ir Germaną, psaltį Romaną Gražiabalsį. Tikėtina, kad galutinis Akatisto tekstas, kokį turime šiandien, buvo kelių autorių darbas. Jo tekstas yra persmelktas biblinės bei Bizantijos liturgijos tradicijų.

KAIP SKAITOMAS AKATISTAS?

Prieš skaitant Akatistą skaitomos įprastos pradžios maldos („Dangaus valdove...“ - malda Šv. Dvasiai ir kt.). Pats Akatistas gali būti tiek giedamas, tiek skaitomas rečitatyvu, tiek skaitomas paprastu balsu. Akatistą sudaro 13 kondakų ir 12 ikų, kurių 12 porų (12 kondakų ir 12 ikų) sudaro 24 graikų alfabeto raidžių akrostichą.

Visi kondakai skaitomi įprastai, tačiau 13-asis kondakas skaitomas tris kartus. Perskaičius tris kartus, skaitomas 1 ikas. Pabaigiama pirmuoju kondaku („Tave, Karvede Nenugalimoji...“). Pabaigus Akatistą, skaitomos įprastos baigiamosios maldos („Tikrai verta...“ ir kt.). Prieš baigiamąsias maldas galima įterpti papildomų maldų ar skaitinius.

Ortodoksų Bažnyčioje uoliausieji tikintieji ir vienuoliai Akatistus prideda prie įprastų ryto ir vakaro maldų, skaito juos po vigilijų. Pastaruoju metu ir Lietuvos ortodoksų jaunimo tarpe pasidarė populiaru susirinkus cerkvėse pakaitom skaityti akatistus. Labai populiarus akatistas „Ačiū Dievui už viską“.


arche.lt

Mintys apie filmą „Leviatanas“ (2014)


Štai ir aš pažiūrėjau garsųjį filmą „Leviatanas“, niūriomis spalvomis vaizduojantį šiuolaikinę Rusijos politinę, bažnytinę ir socialinę tikrovę (net tiesiogine to žodžio prasme filme dominuoja tamsios spalvos). Anksčiau kažkur iš bažnytinės liaudies viena ausimi buvau girdėjęs, kad, esą filmas šmeižia Ortodoksų Bažnyčią. Ilgą laiką nesidomėjau Rusijos politika, o ir filmus žiūriu retai, todėl garsųjį filmą pamačiau vėlai.

KAS TAS LEVIATANAS?

Leviatanas - tai biblinės pabaisos, simbolizuojančios chaosą, simbolis. Visgi, prieš aptarinėdamas šį biblinį simbolį nurodyčiau, mano nuomonę, į ne mažiau svarbų kitą kontekstą - „Leviatanas“ yra politikos filosofo Thomaso Hobbeso (1588–1679) knygos apie valstybės kilmę pavadinimas.

Savajame „Leviatane“ Thomas Hobbesas bando teoriškai samprotauti, kodėl egzistuoja valstybė, kam jos reikia. Jis įsivaizduoja, kad jei nebūtų valstybės, tai kiekvienas kariautų su kitu, vyktų „visų karas su visais“ (lot. bellum omnium contra omnes). Kadangi nuo šio karo nukenčia visi individai, jie negali normaliai gyventi, tai yra sudaroma visuomenės sutartis (angl. social contract), žmonės perduoda savo galią kitiems žmonėms tam, kad būtų įgyvendinamas teisingumas.

Visuomenės sutarties teorija pasirodė tokia sėkminga, kad ją vystė ne vienas tolesnis filosofas, o šiandien ji yra europietiškosios ir amerikietiškosios liberalosios demokratijos pagrindas. Nors atsisakyta Thomaso Hobbeso idėjų apie sutarties turinį (Hobbesas manė, kad geriausia visiems galias perduoti monarchui), pats sumanymas liko. Šiandien Europoje demokratiniai institutai turi galią todėl, kad ją jiems deleguoja pilietinė visuomenė, tam, kad jie įgyvendintų teisingumą. Jei valdžios institutai nesilaiko visuomenės sutarties, piliečiai verčia valdžią jos laikytis eidami į gatves (pabandykite Italijoje pakelti kavos kainą...).

Akivaizdu, kad jokių panašių mechanizmų Rusijoje nėra. Piliečiai yra gąsdinami jokiu būdu nemitinguoti, nemaištauti prieš valdžią, nes reikia pasimokyti iš baisiojo „maidano“ Ukrainoje. Piliečiai yra gąsdinami, kad bet koks jų protestas tik pablogins padėtį, tikinama, kad viskas ir taip yra gerai. Kitaip tariant, piliečiai yra įtikinėjami nereikalauti, kad valdžia laikytųsi visuomenės sutarties (vykdytų teisingumą).

Kadangi neveikia visuomenės sutartis, tai reiškia, kad neveikia visų karo su visais“ nutraukimo mechanizmas. Kadangi neveikia mechanizmas, tai Rusijos provincijos taip ir iki galo nepalieka 90-ųjų dvasia (verslų, nekilnojamo turto grobimas, organizuotas nusikalstamumas ir kt.).

Į klausimą Ar filmas „Leviatanas“ apie Rusiją?“ rusų apžvalgininkas Dmitrijus Ivanovas atsako: „Taip, bet apie provinciją“. Tuos, kurie tai neigia, jis kviečia pasivažinėti po provinciją (pats jis daręs ne vieną video reportažą apie provincijos valdininkų ir Bažnyčios tarnautojų savivalę). 

BIBLINIS LEVIATANAS
Argi gali pagauti meškere Leviatanąar surišti jo nasrus virve?Argi gali įverti virvę jam į šnerves,kabliu nasrus perdurti?Argi jis maldaus tavęs, kad paleistum,gerinsis tau švelniais žodžiais?Argi jis sudarys sandorą su tavimi,ar priimsi jį kaip amžiną vergą?
(Job 40,25-28)

Biblijoje Leviatanas iškyla, visų pirma, Jobo knygoje. Jobas - Kristaus provaizdis. Nekaltai kenčiantis žmogus, kuris beveik tobulai iškenčia visas negandas ir pabaigoje gauna atlygį (visgi, netobulai; tobulai kančią pakels tik Kristus).

Jobo knygos pabaigoje apsireiškia Dievas, visą laiką tylėjęs, ir demonstruoja abejojusiam Juo Jobui savo didybę. Griaudint žaibams Dievas pasakoja apie savo didingus kūrinius - pabaisas Begemotą ir Leviataną (tai - blogio ir chaoso personifikacijos, šėtonas). Jei žmogui jos yra siaubingos ir neįveikiamos, tai Dievui Leviatanas yra kaip žaisliukas: 
Čia plaukioja laivai ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei. Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. (Ps 104,26-27)
(kur laivai, kur jūra... ir filmo veiksmas vyksta kur laivai, kur jūra ir kur yra kažkokios senovinės pabaisos griaučiai pakrantėje)

Prieš Dievą Leviatanas, kurio bijo žmonės, tėra naminis šuniukas, kurį Dievas sutriuškins už jo neklusnumą:
Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje. (Iz 27,1)
Izaijas pranašavo apie Kristų, Jo pergalę apgieda pranašas Dovydas:
Tu sutraiškei Leviataną, pašėrei jo kūnu tyrų žvėris. (Ps 74,14)
Nors filme vyskupas kartoja apaštalo Pauliaus mintį „visa valdžia iš Dievo“, Biblija žino ir kitokius valdžios apibūdinimus:
„Štai tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose“. Samueliui nepatiko, kad jie sakė: „Duok mums karalių, kad mus valdytų“. Užtat Samuelis kreipėsi malda į VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS Samueliui atsakė: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius. Lygiai kaip jie yra darę man nuo tos dienos, kurią išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams. Taip jie ir tau daro. (1 Sam 8,5-8)
Dievo valdžia yra aukštesnė, nei žmonių valdžia. Leviatanas yra pabaisa, įsigalinti tada, kai atmetę Dievą žmonės imasi tvarkytis pagal savo aistras. Nors krikščionys yra raginami paklusti valdžiai, jie žino, kad paklusimas valdžiai gali  vesti „iki mirties, iki kryžiaus mirties“, nes kai susikirs Leviatano ir Dievo valdžių interesai, krikščionis seks Dievo valdžia.

LEVIATANAS IR BAŽNYČIA

Taip, filmas Ortodoksų Bažnyčią vaizduoja baisiai. Ciniškas, turtingas vyskupas konsultuoja nusikaltėlį valdininką ir nugriauto namo vietoje (o su namu kartu nugriautas savininko gyvenimas, jis neteisingai nuteisiamas už savo žmonos nužudymą, kurio neįvykdė 15 metų kalėjimo) statoma ištaiginga cerkvė, į kurią tas pats meras eina. Bet ar tai kažkas naujo? Apie tą patį kalbėjau jau Fiodoras Dostojevskis.

Režisierius Andrejus Zviagincevas viename savo interviu labai sąmoningai cituoja antinihilistinį Dostojevsko romaną „Demonai“. Apie ką yra „Demonai“? Carinė XIX a. Rusija, oficialiai ortodoksiška valstybė, kurioje cerkvės žiba auksu ir visi gubernatoriai bei caras yra nepaprastai religingi, yra visiškai supuvusi iš vidaus. Kristaus tiesos yra taip iškraipytos, kad pateisinamas bet koks nuodėmingas galingųjų gyvenimo būdas, o Evangelijos skelbimas nuo ambonų atrodo tiesiog akiplėšiškai. Buriasi nihilistinės revoliucionierių grupės, kurios ruošiasi sunaikinti supuvusį, patį nihilistinį režimą. Fiodoras Dostojevskis tiesiog pranašiškai nuspėja:
„Jeigu Rusijoje prasidės maištas, jis prasidės nuo ateizmo“ - F. Dostojevskis, „Demonai“
Dostojevskis savo tamsų romaną, kurio visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje nusižudo, parašė ne todėl, kad nekentė krikščionių, o todėl, kad tiesiog sąžiningai reflektavo savo socialinę tikrovę. Tipinį jo laiko politiką, tikintį galimu „dvasingumo renesansu“, puikiai įkūnija Ivanas Šatovas:
I. Šatovas: Aš tikiu į Rusiją, aš tikiu į jos stačiatikybę... Aš tikiu į Kristaus Kūną... Aš tikiu, kad Antrasis Atėjimas įvyks Rusijoje... Aš tikiu...
N. Stavroginas: O į Dievą? Į Dievą?
I. Šatovas: Aš... aš tikėsiu į Dievą.
Dostojevskio romane atvaizduota viskas: Ortodoksų Bažnyčios degradacija carinėje Rusijoje, moralinis nuosmukis (tame tarpe, paleistuvystė, kuri yra ir Zviagincevo filme), nepamirškime ir valdžios savivalės:
- Administracinė ekstazė (административный восторг)? Nežinau, kas tai.
- Tai yra... Vous savez, chez nous (pranc. pas mus sužinosite)... En un mot, (pranc. vienu žodžiu) paskirkite kokią nors pačią niekingiausią būtybę pardavinėti kokių nors nusususių geležinkelio bilietų ir ta niekinga būtybė tuoj pat ims manyti, kad turi teisę jums perkant bilietą į jūs stebeilytis tarsi Jupiteris...  pour vous montrer son pouvoir - „leisk, aš tau parodysiu savo valdžią“... Tos būtybės pasiekia administracinę ekstazę... En un mot (pranc. vienu žodžiu), aš skaičiau, kad kažkoks diakoniūkštis, kažkokioj iš užsienio cerkvių - mais s'est très curieux (pranc. tačiau visai įdomu) - išvarė, tiesiogine to žodžio prasme, išvarė iš cerkvės puikią anglų šeimą, les dames charmantes (pranc. nuostabias damas)! Prieš pat Gavėnios Mišias. Vous savez ceschants et le livre de Job (pranc. jūs nežinote šių psalmių ir Jobo knygos) - vien tik dėl to, kad „nėr ko užsieniečiams trintis po rusų bažnyčias - tai betvarkė, reikia ateiti tam skirtu laiku“. Damos nuo įvykio nualpo. Diakonas buvo administracinėje ekstazėje et il a montré son pouvoir (pranc. ir parodė savo valdžią)...
Turbūt aišku kur link vedu: „Leviatano“ režisierius Zviagincevas viso labo tik perkėlė į mokyklos programas įtraukto rusų klasiko Dostojevskio romano veiksmą į šiandienos Rusiją ir rezultatas pasirodė kartus. Perkėlimas buvo itin produktyvus, kadangi, panašu, po sovietmečio tiek valdžia, tiek Bažnyčia nutarė antrą kartą pakartoti daugelį carinės Rusijos klaidų ir ėmė kurti labai panašią kultūrinę atmosferą (su visomis administracinėmis ekstazėmis, kurią bet kas, keliavęs per Rusiją, galėjo tikrai pamatyti traukinių bilietų pardavimo vietoje - Maskvoje ir šiandien pardavėjos į klientus žiūri kaip į baudžiauninkus). Panašus ir Zviagincevo antinihilistinis sprendimas.

Dostojevskio romano antinihilistinį pobūdį lemia būtent tai, kad tiksliai atvaizduodamas socialinę tikrovę jis parodo jos tamsą ir tuštumą, ir per tai iškyla galimybė sužibėti naujai vilčiai (Dostojevskio „net jei man matematiškai įrodytų, kad tiesa nėra Kristuje, tai vis tiek geriau likčiau su Kristumi, nei su tiesa“). Tačiau tam skaitytojas pats turi kartu su autoriumi priimti ir apmąstyti karčią tikrovę. Tą patį siūlo ir Zviagincevas.

Kaip pastebi Arkadijus Zastyrecas, pakanka padaryti paprastą mintinį eksperimentą, kad pamatyti visiškai nihilistinį „Leviatano“ socialinės tikrovės horizontą. Jei pašalintume visus veikėjus, kurie trukdo pagrindiniam herojui, pamatytume, kad nuo to pagrindiniam herojui vis tiek nebūtų geriau - vis tiek viskas būtų beprasmiška, vis tiek jis būtų nelaimingas. Tiek turtuolis, tiek pagrindinis herojus, - abu yra tokio paties tuštybės mąstymo atstovai.

Čia nuskamba daugialypis kunigo atsakymas į pagrindinio herojaus klausimą:
Pagr. herojus: Kur tavo gailestingasis Dievas?
Kunigas: Manasis tai su manimi, o kur tavasis? Kokiam dievui tu meldiesi?

2015 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

Kodėl apaštalas Jokūbas vadinamas Viešpaties broliu?

„Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai. Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui“. Mat netgi jo broliai juo netikėjo. Jėzus jiems atsakė: „Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas. Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti. Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo“. Tai pasakęs, jis pasiliko Galilėjoje. Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.“ (Jn 7,3-10)
„Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti.“ (Mk 3,31)
„Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti.“ (Lk 8,20)
„Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.“ (Gal 1,19)
Evangelijoje ir Apaštalų raštuose sutinkame minint Kristaus brolius, iš jų kaip apaštalas įvardijamas Viešpaties brolis Jokūbas. Ką tai reiškia? Ar Kristus turėjo brolių?

Graikiškame Naujojo Testamento tekste broliai vadinami žodžiu adelphos (dgs. adelphoi). Semitiniame I a. kontekste šis žodis galėjo reikšti tiek brolį, tiek pusbrolį, tik įbrolį. Galime palyginti su rusų kalba: rodnoj brat - brolis, dvojurodnyj brat - pusbrolis, svodnyj brat - įbrolis. Visi vienodai vadinami „broliais“. Na, o I a. palestinoje šnekamojoje kalboje būtų normalu nepridėti giminystės ryšio nurodančių būdvardžių, o tiesiog sakyti adelphos - brolis.

Egzistuoja trys labiausiai paplitusios giminystės ryšio versijos: katalikai tiki, kad apaštalas Jokūbas buvo Marijos sesers sūnus (taigi, Kristaus pusbrolis); protestantai tiki, kad Jokūbas buvo Jėzaus jaunesnysis brolis, pagimdytas Marijos (tėvas - arba Juozapas, arba kitas vyras). Na, o ortodoksų tradicijoje įsitvirtinęs šv. Epifanijaus Kipriečio IV a. aprašytas įsitikinimas, kad apaštalas Jokūbas buvo našlio Juozapo sūnus iš pirmosios santuokos, t.y. Kristaus įbrolis. 

Apaštalas Jokūbas buvo labai svarbus ankstyvojoje Bažnyčioje. Jis buvo pirmasis Jeruzalės vyskupas. Kai Jeruzalėje vyko pirmasis visos Bažnyčios susirinkimas, jam pirmininkavo būtent apaštalas Jokūbas (nesutariama, ar pirmininkavo vienas, ar kartu su Petru). Bet kokiu atveju, išklausius Petro nuomonės, būtent Jokūbas pareiškia: dio egō krinō („šitaip aš nusprendžiu“) (Apd 15,19) ir taria galutinį žodį, kuris ir siunčiamas pagonims kaip Visuotinės Bažnyčios sprendimas. Prisiminkime ir apaštalo Pauliaus žodžius, kurie gali būti nesuprantami be šio konteksto: „Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą“ (Gal 1,19). 

Pastebėtina, kad krikščioniškuose Rytuose, iki pat šv. Bazilijaus reformos, labiausiai paplitusi liturgijos forma buvo šv. apaštalo Jokūbo Viešpaties Brolio Dieviškoji Liturgija, kurios pagrindu ir sudaryti vėlesni (šv. Bazilijaus, šv. Jono Auksaburnio, šv. Grigaliaus Didžiojo) liturgijų variantai. Ši informacija neneigia šv. Petro primato, o tik rodo, kad Jeruzalė turėjo ypatingą reikšmę ir galią.

Mokslininkas Robertas Eisenmanas rašo tiesiai: „[Išnagrinėjus įrodymus], akivaizdu, kad Jokūbas buvo savo garsaus brolio Jėzaus [pradėto] sąjūdžio įpėdinis ir tęsėjas, bei judėjimo, kurį mes šiandien vadiname „krikščionybe“, lyderis.“ Šiai nuomonei pritaria Johnas Painteras, tačiau, pavyzdžiui, Pierre-Antoine‘as Bernheimas laikosi nuomonės, kad tiek Petras, tiek Jokūbas buvo pirmosios Bažnyčios lyderiai. Šiais ir kitais akademikais remdamiesi, užtikrintai galime teigti, kad mokslininkų bendruomenė sutaria, jog pirmasis ankstyvosios krikščionybės galios centras buvo Jeruzalė.

Savo turėtos ypatingos galios Jeruzalės vyskupas neteko ateinančiais amžiais. Jeruzalė buvo sugriauta po žydų-romėnų karo ir Bar Kochbos sukilimo, žydų kilmės žmonės – ištremti. Nuo to laiko, iki pat miesto atstatymo šv. Konstantino Didžiojo valdymo metais, Jeruzalės Bažnyčia buvo labai negausi. Dalis tikinčiųjų žydų pasitraukė į Rytus, kur be kontakto su Visuotine Bažnyčia mutavo į judaistines erezijas (ebonitai, nazirai ir kt.).


Apaštalui Jokūbui priskiriamas vienas iš laiškų Naujajame Testamente. Šv. Jokūbo teologija savo akcentais ženkliai skiriasi nuo apaštalo Paulius teologijos: Jokūbas pabrėžė doro gyvenimo, Viešpaties įsakų laikymosi, rūpinimosi vargšais ir beturčiais svarbą (judaistiniai motyvai - mesianistinis amžius kaip Dievo Įstatymo ir socialinio teisingumo triumfas). Jokūbas rašo: „Žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu. (ex ergon dikaioutai anthropos, kai ouk ek pisteos monon) (Jok 2,24). Kartu su apaštalo Pauliaus teiginiu, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu (pistei dikaiousthai anthropon -  žmogus nuteisinimas tikėjimu, Rom 3,28), šis teiginys padėjo pagrindą ortodoksų ir katalikų mokymui apie Dievo ir žmogaus sąveiką išganymo procese (synergeia, cooperatio).

Įdomu, kad šv. Jokūbo teologija sukėlė daug problemų Martino Lutherio bandymams sukurti vien Biblija remtą tikėjimą. Pabrėždamas nuteisinimą vien tikėjimu, Lutheris prie Rom 3,28 pridėjo žodį „tik“ (allein durch den Glauben tik per tikėjimą), todėl ši Šventojo Rašto vieta tiesiogiai pradėjo prieštarauti Jok 2,24 (der Mensch durch die Werke gerecht wird, nicht durch den Glauben allein). Lutheris siūlė pašalinti Jokūbo laišką iš Šventojo Rašto kanoną, tačiau nesutiko šalinti savo įterpto allein Rom 3,28. Laiškas liuteronų kanone liko, o teologija buvo suderinta teigiant, kad darbai liudija tikėjimą esant gyvą.

Jūsų dėmesiui taip pat pateikiu ištrauką iš Euzebijaus Cezariečio veikalo „Bažnyčios istorija“, kuriame jis pasakoja apie Viešpaties brolį Jokūbą:


EUZEBIJUS CEZARIETIS

- APIE VIEŠPATIES BROLIU VADINAMO JOKŪBO KANKINYSTĘ

Kai Paulius apeliavo į cezarį, o Festas jį pasiuntė Romon, žydai, kurie buvo suorganizavę sąmokslą, nusivylė. Tada jie sukilo prieš Jokūbą, Viešpaties brolį, kuriam apaštalai buvo patikėję vyskupo sostą Jeruzalėje, štai, ką jie prieš jį sumanė.

Jie pasistatė jį savo akivaizdoje ir pareikalavo, kad jis prieš visą liaudį išsigintų tikėjimo Kristumi. Tačiau šis, kitaip nei jie manė, visiškai laisvai ir dar drąsiau nei jie galvojo, prabilo į minią ir išpažino, kad Jėzus, mūsų Išganytojas ir Viešpats, yra Dievo Sūnus. Jie negalėjo pakęsti šito liudijimo ir atėmė žmogui gyvybę. Jis buvo teisingo žmogaus pavyzdys ir dėl tobulos išminties bei pamaldaus gyvenimo buvo visų gerbiamas. Jo priešams pagelbėjo laikinos anarchijos momentas. Tada Judėjoje pasimirė Festas, ir provincija liko be galvos ir valdžios.

Jokūbo mirties aplinkybes žinome iš jau aukščiau minėto Klemenso pasakojimo, kur bylojama, kad Jokūbas buvęs numestas nuo šventyklos stogo, o po to pribaigtas baslio smūgiais. Jo gyvenimą tiksliai atpasakojo Hegezipas, kuris priklausė pirmajai poapaštalinei kartai. Savo "Dienoraščių" penktoje knygoje jis taip rašo:

"Bažnyčioje valdžią kartu su apaštalais perėmė Viešpaties brolis Jokūbas, tas pats, kurį nuo Kristaus laikų iki mūsų dienų visi vadino Teisinguoju, nes daugelis kitų taip pat turėjo Jokūbo vardą.

Iš pat motinos įsčių jis buvo šventas; negėrė nei vyno, nei svaigalų. Jis nevalgė nė mėsos; skustuvas nepalietė jo galvos, jis nepasitepdavo alyva ir nesinaudojo maudykle.

Jam buvo leista įžengti į šventą vietą, nes jis nenešiojo vilnos drabužių, o tik lino audeklą. Jis vienas įžengdavo į šventovę ir jį atrasdavo klūpantį, besimeldžiantį už žmones. Jo keliai buvo sustorėję tarsi kupranugario, nes jis visuomet klūpėdavo prieš Dievą, melsdamas žmonėms atleidimo.

Dėl nepaprasto jo teisumo jam buvo duota pravardė: Teisingasis ir Oblijas, - tai reiškia graikiškai: tautos apsauginis teisingumo mūras, kaip apie jį skelbė pranašai.

Keli nariai iš liaudyje gyvenančių partijų (apie kurias jau anksčiau rašiau savo "Dienoraščiuose") klausė jį: "Kokie vartai veda į Jėzų?" Jis atsakė, kad Jėzus yra Išganytojas.

Kai kurie iš jų įtikėjo, kad Jėzus yra Kristus. Bet anų partijų nariai nepatikėjo nei jo prisikėlimu, nei tuo, kad ateis atmokėti kiekvienam pagal jo darbus. Bet visi, kurie priėmė tikėjimą, gavo jį per Jokūbą.

O tuomet daugelis įtikėjo, net ir kai kurie vadovai, tada pakilo žydų riksmas; rašeivos ir fariziejai šaukė: "Visai liaudžiai gresia pavojus! Žmonės ims laukti Jėzaus, kaip Kristaus". Tuomet nuėjo pas Jokūbą ir sakė: "Prašome tave: sutramdyk liaudį! Žmonės apsirinka, manydami, kad Jėzus esąs Kristus. Prašome tave, įkvėpk teisingą mintį apie Jėzų visiems, kurie atvyko Velykų švęsti. Tavimi mes pasitikime, tau liudijame kartu su visa liaudimi, jog esi teisingas ir nepaisai asmens.

Todėl prabilk ir įtikink žmones, kad neapsigautų Jėzumi. Visa liaudis ir mes pasitikime tavimi. Tad atsistok ant šventyklos šelmens, kad ten iš aukšto tave galėtų matyti žmonės, kad išgirstų tavo žodžius". Mat Velykų proga buvo susirinkusios visos kartos, atkeliavo netgi pagonys.

Tada anie raštininkai ir fariziejai pastatydino Jokūbą ant šventovės šelmens ir šaukė jam tais žodžiais: "Teisingasis! Kurio visi privalo klausyti! Kai liaudis apsigauna Jėzumi Nukryžiuotoju, pasakyk mums, kokie vartai veda prie Jėzaus?”’

Ir jis atsiliepė didžiu balsu: "Kam mane klausiate apie Žmogaus Sūnų? Jis iš tiesų sėdi danguje Didžiosios Galybės dešinėje, jis ateis dangaus debesyse!"

Daugelis tvirtai įtikėjo ir, priėmę Jokūbo liudijimą, kalbėjo: "Osana Dovydo Sūnui!" Tada vėl tie patys raštininkai ir fariziejai kalbėjo sau: "Blogai padarėme, kad patys paruošėme tokį liudijimą Jėzaus garbei. Lipkime aukštyn ir nutrenkime jį žemėn, kad juos pagautų baimė ir jie nebetikėtų juo".

Jie ėmė šaukti: "O, o, teisingasis, o paklydai!" Ir išsipildė pranašystė, užrašyta pas Izaiją: "Nužudykime teisingąjį, nes jis - mums kliūtis; tada jie valgys savo darbų vaisius". Ir jie užlipo ant viršaus ir nutrenkė teisųjį žemėn.

Ir tarė sau: "Užmuškime Jokūbą teisųjį akmenimis!" Ir pradėjo akmenis laidyti, - mat jis nukrito, bet tebebuvo gyvas. Jis pakilo ant kelių ir meldė: "Prašau tave, Viešpatie, Dieve, Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro".

Jiems taip bemušant akmenimis, vienas iš kunigų, Rechabo

sūnų, sūnaus Rechabino, apie kuriuos liudija pranašas Jeremijas, ėmė šaukti: "Liaukitės! Ką darote! Teisingasis meldžiasi už jus!"

Ir vienas jų, kažkoks mazgotojas, paėmė audeklams lyginti volelį ir užgavo juo teisingojo galvą. Tas mirė kankinio mirtimi ir buvo palaidotas toje vietoje prieš šventyklą. Ir prieš šventyklą dar tebestovi akmeninis antkapis. Jis tapo patikimas liudytojas žydams ir graikams, kad Jėzus yra Kristus. O po to netrukus Vespa- sianas pradėjo jų apsupimą".

šis platus Hegezipo pasakojimas sutinka su Klemensu. Jokūbas pažadino tokį nusistebėjimą ir taip plačiai išgarsėjo dėl savojo teisingumo, kad net protingesni žydai galvojo, jog jo kankinystė tapo Jeruzalės apgulimo priežastimi. Tas apgulimas prasidėjo netrukus ir jis ištiko žydus kaip tik dėl šio kruvino nusikaltimo.

Juozapas tuo neabejojo, rašydamas: "Tos nelaimės ištiko žydus, kaip kerštas už Jokūbą teisųjį, kuris buvo Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis, nes žydai jį užmušė, nors jis buvo teisaus žmogaus pavyzdys".

Juozapas pasakoja apie Jokūbo mirtį taip pat savo "Žydų senovės" dvidešimtoje knygoje tokiu būdu: "Kai cezaris sužinojo apie Festo mirtį, pasiuntė Albiną į Judėją, kaip eparchą. Ananas Jaunesnysis, kuris, kaip jau sakyta, gavo vyriausiojo kunigo vietą, buvo linkęs į prievartą ir rizikavimą, be to, jis priklausė sadukiejų partijai. Kaip minėjau, sadukiejai iš visų žydų, vykdančių teismus, pasižymi didžiausiu žiaurumu.

Kai Festas pasimirė, o Albinas tebebuvo kelionėje, Ananas pagal savo charakterį manė, kad atėjusi tinkama valanda. Jis sušaukė teismą, pastatė jo akivaizdon Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį, vardu Jokūbą, bei kelis kitus, sakydamas, kad jie nusikaltę Įstatymui, ir pasmerkė juos užmušti akmenimis.

Ramius gyventojus, kurie rimtai laikėsi teisėtų įstatymų, toks poelgis labai papiktino. Jie slapčia išsiuntė pas karalių pasiuntinius ir paprašė, kad jis Ananui paskelbtų, jog nevalia taip elgtis, juoba kad jis iki to laiko dar nepadaręs nieko gera. Kai kurie jų net iškeliavo pasitikti Albiną, kuris buvo pakeliui iš Aleksandrijos, šie atkreipė jo dėmesįį tai, kad Ananas be valdytojo sutikimo neturėjo teisės sušaukti sinedriono.

Albinas, pamatęs, jog pranešimas su pagrindu, labai užsirūstino ir laišku prigrasino Ananui jį nubausiąs. Karalius Agripa dėl

šitos priežasties atėmė iš jo vyriausiojo kunigo pareigas, kurias jis vykdė tris mėnesius ir atidavė jas Jėzui, Damėjo sūnui".

Tiek žinių apie Jokūbą, kuriam priskiriamas pirmasis iš vadinamųjų "Visuotinių laiškų".

Reikia žinoti, jog šis laiškas laikomas padirbtas. Iš senųjų rašytojų nedaugelis apie jį kalba, panašiai kaip ir apie laišką priskiriamą Judui, - taip pat vienam iš septynių "visuotinių". Vis dėlto mes žinome, kad vienas ir kitas laiškas viešai skaitomi daugumoje Bažnyčių.

2015 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Stačiatikybės sociologija

„Blackwell“ serijos įvade į Ortodoksų Bažnyčių istoriją skyrius apie ortodoksų sociumą pavadintas „Ortodoksija ir sociologija“ (ne „Ortodoksijos sociologija“). Pasak autorių, apie sociologinius tyrimus šioje srityje kalbėti sunku – jie labai skurdūs. Šiai minčiai pritaria ir vienas šios srities lyderių Nikolajus Mitrochinas, pasak jo, „islamo tyrimai [Rusijoje] išplėtoti nepalyginti geriau nei Ortodoksų Bažnyčios“. Šiame straipsnyje daugiausia kalbėsime apie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios, kurios dalis yra ir Lietuvos vyskupija, vidaus gyvenimą.




2015 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Apreiškimas Jonui (Apokalipsė) - gieda ortodoksai



Apreiškimo Jonui knyga, įgiedota šv. Paraskevės krikščionių ortodoksų parapijos choro. Giedoti pakvietė Marijos radijas, į naktinę adoraciją Gailestingumo šventovėje, gruodžio 5 d.

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Apie didžiausią įsakymą

„Paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. (Mk 12,29-31)
„Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (šv. apaštalo Pauliaus laiškas Gal 5,14)
„Jeigu tik vykdote karališkąjį įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą kaip save patį, jūs gerai darote.“ (šv. apaštalo Jokūbo laiškas Jok 2,8)
Prieš beveik pusmetį man įvyko šioks toks atsivertimas. Jis nebuvo staigus, aplinkybės kaupėsi ilgai, tai buvo prasiveržę užtvankos vandenys. Prasiveržimas taip pat nebuvo staigus, o laipsniškas, nors jam prasidėjus, įvyko kokybinis pokytis.

Būdamas arti Bažnyčios ganytojų, išgyvenau didelį išbandymą. Mačiau daug neteisybių ir neatitikimų, kuriuos ėmiau maskuoti jų pačių siūlytais aiškinimais. Visa tai išvirto į tokią dvasinę tamsą, kai nebetekau pirminio pasitikėjimo Evangelija.

Turbūt vienas pirmųjų didesnių įtrūkių užtvankoje ir buvo svarbaus žmogaus klausimas: „Na, turbūt akivaizdu, kad [tas ir tas] nėra apaštalas?“. Jis ir pasakė: „Vėlyvosios Bizantijos ir vėlesni teologai yra viena, bet dar yra Evangalija. Evangelija yra puikiausias matavimo matas“. 

Daug mąsčiau ir man visada į atmintį grįžta vienas Evangelijos fragmentas, kuris kažkada man giliai įstrigo dar tada, kada pirmą kartą gyvenime skaičiau visą Evangeliją nuo pradžios iki galo:
„Aš jums duodu naują įsakymą,
kad jūs vienas kitą mylėtumėte:
kaip aš jus mylėjau,
kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!
Iš to visi pažins,
kad esate mano mokiniai,
jei mylėsite vieni kitus“.
(Jn 13,34-35)
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ - sako Kristus. Ar ne didžiausias dvasinis paklydimas tiek neturėti savyje meilės, kad net bedieviai turėtų daugiau? Ar ne paprastai pasakyta: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“? Pirmasis man kilęs klausimas: „Ar aš rūpinuosi mylėti artimą? Ar aš myliu artimą?“, o antrasis: „Ar aš galiu pažvelgti tiesai į akis ir pripažinti, kad ne visur savo Bažnyčioje galiu atpažinti tai, apie ką rašo Kristus?“.

Dar baisiau, daugybė neortodoksų bendruomenių ir mane, ir daugelį ortodoksų lenkia krikščioniška meile, agape. Mes turime daugybę ko iš jų išmokt. Taip, mes turim savo šventuosius, bet mums iki jų dar kaip iki žvaigždžių.

Maskvoje vienas kunigas man pasakė išmintingus žodžius: „Reikia pirma išmokti būti žmogumi, paskui mokytis būti ortodoksu“. Mano dvasios palydėtojas man visada sakydavo: „Būk malonus žmonėm, šypsokis, būk tiesiog mandagus, kaip žmogus. Tada jau imkis rimtesnės maldos, dvasinio gyvenimo gelmių“. Vėliau sužinojau, kad ir garsusis Serbijos patriarchas Pavelas kartodavo: „Būkime žmonėmis“.

Šv. Paulius prisako būti tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Bet pradžiai norėčiau išmelsti gebėjimo būti tokiu maloniu, tokiu draugišku ir tokiu mylinčiu, kokiais yra mano matomi netikintys žmonės. Jie rūpinasi vieni kitais, vieni kitiems padeda. Yra ir negerų žmonių, bet netikintieji lenkia meile mane ir mano Bažnyčios brolius, skaitau, kad darau gėdą Kristaus ir krikščionio vardui.

Šiandienos Apaštalo skaitinys: 
„Būkite tvirti Viešpatyje jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti.Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo Žodį.“ (Ef 6,10-17)

2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Mano samprotavimai apie ekumenizmą

„Modernizmas“, „ekumenizmas“ - dažnai šie žodžiai vartojami be jokio apibrėžimo ir tampa emocinėmis abstraktybėmis, todėl iškart norėčiau apibrėžti bent vieną iš jų. Apibrėšiu žodį „ekumenizmas“, o žodį „modernizmas“ paliksiu ateičiai, nors, panašu, modernizmas dažniausiai jo kritikams siejasi su tiesos išsižadėjimu (reliatyvizmu).

Aš suprantu žodį „ekumenzimas“ taip, kaip jį suprato ir katalikų II Vatikano susirinkimas, kuris teigia: „Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užmojai, planuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti pagal įvairias Bažnyčios reikmes ir laiko aplinkybes.“ Katalikai linko vartoti žodį „ekumeninis sąjūdis“, o ne „ekumenizmas“, nes į Tradiciją orientuotų krikščionių tarpe šis „-izmas“ dažniausiai vartojamas pejoratyvine prasme. Jo labai nemėgsta ir ortodoksai.

II Vatikano susirinkime minima frazės „ekumeninis sąjūdis“ prasme, pirmasis ekumenistas buvo Kristus. Ką Jis darė, kai prie šulinio sutiko eretikę ar bent schizmatikę samarietę?

„Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)"
Žydai nebendravo su samariečiais, o Kristus - bendravo. Ir sutikęs nepuolė aiškinti, kad samariečiai - neteisūs, klaidatikiai, o tiesiog paprašė gerti ir bendravo kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Bet kai moteris paklausė:
„Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“
Kristus atsakė:
„Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį Dvasia ir Tiesa“.
Kristus nesigėdijo tiesos ir ją liudijo, tačiau jis neprikaišiojo jos samarietei, o paliudijo tada, kai buvo paklaustas. Jis bandė suvienyti Dievo Tautą - Izraelį. O ekumenizmas, arba ekumeninis sąjūdis - tai pastanga suvienyti susipykusį Naująjį Izraelį, Dievo Tautą - Bažnyčią. Tai nėra tarpreliginis dialogas, tai nėra ir tiesos išsižadėjimas. Tai yra sekimas Kristaus žodžiais: „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17,21).

Nors, pabrėžčiau, ekumenizmas yra tik krikščionių reikalas, ir, visų pirma, Apaštališkosios Tradicijos, Apašališkosios Įpėdinystės sekėjų (ar bent siekiančių ja sekti), tačiau ekumeninio sąjūdžio dvasiai iliustruoti tinka ir šventojo, didžiojo vienuolio Makarijaus Egiptiečio pavyzdys bendraujant su pagoniu:

„Apie abą Makarijų Egiptietį pasakojo, kad kartą jis keliavo iš Skėtės į Nitrijos kalną. Kai jau buvo likę netoli eiti, jis pasiuntė pirma savęs mokinį. Pastarajam nuėjus, jis susitiko pagonių dvasininką. Brolis šaukė jam įkandin: „O, o, šėtone, kur eini?“ Dvasininkas apsigręžė, primušė jį ir paliko leisgyvį tada pasiėmė lazdą ir pabėgo. Pabėgėjęs sutiko abą Makarijų ir šis jam tarė: „Būk pasveikintas! būk pasveikintas pavargėli!“. Labai pastulbęs šis priėjo arčiau ir „Ką gera manyje pamatei, kad taip pasveikinai?“ Senolis atsakė: „Mačiau, kaip varginiesi, pats nežinodamas, jog plūkiesi tuščiai“ Anas jam atsakė: „Tavo sveikinimas mane sujaudino, aš suprantu, kad esi Dievo pusėje. Bet kitas nedoras vienuolis mane įžeidė ir aš jį taip primušiau, kad gali mirti“ Senolis suprato, kad kalbama apie jo mokinį. Dvasininkas puolė jam į kojas ir tarė: „Neleisiu tau eiti, kol nepadarysi manęs vienuoliu.“ Priėję prie gulinčio brolio, jie užkėlė jį ant pečių ir nunešė į bažnyčią ant kalno. Pamatę dvasininką su Makarijumi žmonės labai apstulbo ir priėmė jį vienuoliu. Per jį daug pagonių tapo krikščionimis. Aba Makarijus taip sakė: „Vienas piktas žodis net gerą paverčia piktu, o vienas geras žodis piktą padaro geru“
Manau, kad šventasis Makarijus viską pasakė puikiai. Kodėl iš viso prasidėjo ekumeninis sąjūdis? Pirmasis žingsnis į ekumenizmą buvo tolerancijos atsiradimas, kuris buvo būtinas, nes susiskaldę krikščionys ėmė vienas kitą žiauriai žudyti. Šventojoje žemėje katalikai žudė armėnus, šv. Baltramiejaus naktį Paryžiuje katalikai žiauriai išžudė hugenotus, XVI a. škotai rengė pagromus ir žudė katalikus, kurių metu nužudytas ir katalikų kankinys Jonas Ogilvie. Kražių skerdynių metu ortodoksų kariai išžudė katalikus, gynusius nuo uždarymo vienuolyno bažnyčią ir taip toliau.

Pavyzdžiu - pilna. XVI-XVII a. krauju apšlakstytoje Europoje religinį smurtą sustabdė tik tolerancijos atsiradimas. Buvo sutarta, kad taip toliau tęstis negali.

Kiek šiandien būtų krikščionių, jei jie ir toliau būtų žudę vienas kitą? Dievas tikrai nebūtų labai maloningas tokiems „krikščionims“, kurie visiškai nepaiso Jo įsakymų. Bet nors smurtas vienas kito atžvilgiu apsiramino, įtampa išliko misijose.

Kas dabar vyksta Afrikoje ar Indijoje? Vienu metu veikia daugybė skirtingų konfesijų misijų (koptų, ortodoksų, katalikų, įvairių protestantų). Kiekvienas tvirtina, kad kiti yra klaidatikiai, klausyk tik jo. Ką mato pagonis? Pagonis mato, kad visi misionieriai skelbia „meilės religiją“, o iš tiesų jie tarpusavyje susiskaldę ir net vienas kito nesugeba mylėti, ką kalbėti apie pagonis. Šiandien musulmonai sunitai yra vieningesi nei krikščionys. Ir čia jau tinka šv. Makarijaus pamokymas: „Vienas piktas žodis net gerą paverčia piktu, o vienas geras žodis piktą padaro geru“

Iš ortodoksų apologetų esu prisiklausęs visokių negerų žodžių tiek apie katalikus, tiek apie įvarius protestantus. Jie negaili tų žodžių sakyti ir į akis. Kam iš to nauda? Nebent šėtonui, nes tai sėja tik neapykantą.

Ir apie tarpusavio anatemas yra geras šv. Makarijaus Egiptiečio pamokymas:
„Pasakojo, kad du broliai iš Skėtės įpuolė į nuodėmę ir aba Makarijus Aleksandrietis juos ekskomunikavo. Kiti broliai atėjo pas abą Makarijų Egiptietį ir jam apie tai papasakojo. Jis tarė: „Ne broliai ekskomunikuoti, o Makarijus Aleksandrietis (nes jis jį mylėjo)“. Išgirdęs, kad senolis (Makarijus Egiptietis) jį ekskomunikavo, aba Makarijus Aleksandrietis pabėgo į pelkynus. Tada Makarijus Egiptietis nuėjo ten ir atrado jį, visą sugeltą uodų. Tarė jam: „[...] Atidžiai pažvelk į save, broli, ir patikrink, ar tavimi nepažaidė demonai, nes šiuo atveju pritrūkai įžvalgumo. Bet atgailauk už savo kaltę“ 
Ši istorija moko, kad net ir šventieji gali klysti naudodamiesi galia skirti anatemas (kokia didelė galia!). Matėmė ir iš Bažnyčios istorijos, kad ištisi vyskupų susirinkimai skelbė neteisingas anatemas. 449 m. Efeze 127 vyskupai skelbėsi kalbėję Šventosios Dvasios ir Bažnyčios vardu bei skyrė anatemas, kurios nebuvo pripažintos Bažnyčios. 551 m. susirinkimas Konstantinopolyje, pripažintas Bažnyčios kaip kalbėjęs Šventosios Dvasios ir Bažnyčios vardu, pasmerkė tam tikrus origeniškus mokymus, kurie, neabejotinai, yra erezija, tačiau šiandien galima įtikinamai parodyti, kad abejotina, ar pasmerktieji asmenys tikrai mokė to, ką mini susirinkimas (t.y. Susirinkimas teisingai įvykdė savo tikslą: paskelbė dogmą ir pasmerkė erezija, tik neaišku, ar žmonės, kuriems buvo priskirta erezija, tikrai ją išpažino). Panašus, greičiausiai, buvo ir Nestoro, atskirto Efeze, likimas, nors jis ir tikrai klydo tam tikruose dalykuose.

Turiu omenyje vieną ir tą patį - niekada nei katalikų, nei ortodoksų Bažnyčia ekumeniniame dialoge nekvietė išsižadėti tiesos. Dialogas kalba apie du dalykus: „Vienas piktas žodis net gerą paverčia piktu, o vienas geras žodis piktą padaro geru“ ir bandymą išsiaiškinti, ar mes tikrai dar skirtingai tikime. Kaip sakė ar patriarchas Atenagoras, ar Paulius VI, mes nei vienas nepadarėme nieko, kad Bažnyčia būtų padalyta. Ir jūsų minėtas palaimintasis egzarchas Leonidas Fiodorovas, bandęs ginti Katalikų Bažnyčios dogmas per Rytų liturgikos analizę, darę gerą darbą Bažnyčių susikalbėjimui.

Tik čia lieka dar vienas klausimas: kai daroma prielaida, kad visos schizmos buvo dogminės, teologinės, bet ne politinės, daroma prielaida, esą kita pusė tikrai išpažįsta ereziją ir jai reikia atsiversti. Manau, Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios dialogas su miafizitais (koptais ir kt.) bei Asirijos Rytų Bažnyčia sėkmingai įrodė, kad šis požiūris yra netiesa (mažų mažiausiai, reikia įrodyti, kad prieštaravimas egzistuoja). Ir čia, šv. Morkaus Efeziečio, praminto Bažnyčios sąžine, dvasioje, norėčiau paklausti: kokiame Ortodoksų Bažnyčios Visuotiniame susirinkime buvo priimta kas nors, kas prieštarautų katalikų tikėjimui, jeigu tvirtinama, kad Ortodoksų Bažnyčia yra nuo jo nukrypusi? Mes išpažįstame 7 Nepadalytos Bažnyčios susirinkimus, kurių paskutinysis buvo 787 metais ir nieko daugiau - tai yra Bažnyčios dogminis mokymas.

Ar ši tiesa yra nepilna? Kaip nepilna gali būti Kristaus Tiesa? Ar šventieji, gyvenę iki Nikėjos susirinkimo išpažino nepilną Tiesą? Ar šventieji, gyvenę iki Chalkedono išpažino nepilną Tiesą? Ar krikščionė bobutė iš kaimo, kuri nieko negirdėjo apie jokį susirinkimą, yra prastesnė krikščionė už teologijos daktarą, puikiai išmanantį visus susirinkimų sprendimus? Tikra tiesa, Dievas atskleidžia savo Tiesą Apreiškimu, kurio remiantis Bažnyčia yra paskelbusi dogmas, tačiau Rytų Bažnyčios mokymas skelbia: „Tas kuris turi tikrą maldą, yra teologas; ir tas, kas yra teologas, turi tikrą maldą“ - su tuo sutinka visi Tėvai. Daugelis krikščionių tikėjimą pažįsta ne iš teologijos ar Bažnyčios istorijos studijų, o per gyvenimą Šventojoje Tradicijoje, kuris suformuoja tai, ką rytiečiai vadina phronema, o vakariečiai - sensus fidelium. Tai ne joks asmeninių religinių ieškojimų anapus Bažnyčios ar panašus New Age dalykas, tai visų Tėvų raštuose randamas supratimas apie tai, kad ir beraštis žvejys gali būti išganytas, jei gyvena Bažnyčioje. 

Norint kažką apšaukti eretiku, tai padaryti yra labai lengva. Rusų šventasis Ignotas Briančianinovas rašo: „Visi mes esame dvasiškai paklydę“. Scholastiškai galima būtų sakyt: „Visi mes esame materialioje erezijoje“. O formalia erezija apkaltinti labai lengva - pakanka suformuluoti sudėtingą formuluotę, kurios žmogus nesupras ir tada reikalauti besąlygiško pripažinimo. Ne veltui pats Nestoras, ekskomunikuotas Efeze, vėliau savo „Herakleido Bazaare“ rašė, kad niekada neišpažino nestorijonizmo. Žinoma, jis klydo dėl Dievo Gimdytojos titulo, bet viena jo klaida buvo panaudota tam, kad būtų galima susidoroti su juo galutinai, įdedant į jo lūpas mokymą, kurio jis neišpažino. Jo puikybė susirėmė su Aleksandrijos, Konstantinopolio ir Romos puikybe ir laimėjo tie, kas turėjo didesnę politinę galią (tai nepaneigia, kad Chalkedono visuotinio susirinkimo dogmos yra įkvėptos Šventosios Dvasios).

Nestoro pavyzdys turbūt gali pasirodyti iššaukiantis, nes paprastai teologijos vadovėliuose konfliktas su juo pristatomas labai vienpusiškai. Todėl pereikime prie mūsų, ortodoksų. Kartais prikaišoma ortodoksams, neva jie išpažįsta, kad Šv. Dvasia kyla TIK iš Tėvo ar kitus panašius teiginius. Tai yra netiesa, joks Visuotinis susirinkimas tokių dogmų Ortodoksų Bažnyčioje nepriėmė, ir, vėlgi, kaip pabrėžė šv. Morkus Efezietis, ši Bažnyčia neišpažįsta nieko, ko nebūtų išpažinę Rytų Tėvai iki 787 m. Todėl pirmiausia reikia kalbėtis ir bandyti suprasti vienas kito tikėjimą bei kuo tiksliai jis skiriasi, po to spręsti apie Visuotinę Bažnyčią.

Anatemų panaikinimas buvo tikslingas veiksmas, nes, kaip šv. Makarijaus pavyzdyje, dar neaišku, ar su mumis tiesiog nepažaidė šėtonas.

Taigi, mano kertiniai teiginiai:

1. Katalikiškas ir ortodoksiškas ekumenizmas nėra modernizmas (jei tai suprantame kaip tiesos išsižadėjimą), nes neneigia Šventosios Tradicijos ir Apreiškimo;
2. Tikras ekumeninis suartėjimas turi vykti per atsigręžimą į Šventąją Tradiciją ir per pozicijų suderinimą;
3. Reikia tirti realų realių žmonių tikėjimą ir jį lyginti, realų mūsų Bažnyčių tikėjimą šiandien, o ne ginčytis istorinėmis temomis „kas pirmas pradėjo“, nes pastarasis klausimas neturi prasmės. Iš šiandien gyvenančių žmonių nei vienas nedalyvavo schizmoje.

2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Ekumeninėms pamaldoms Lietuvoje - 50 metų




"Prieš 50 metų – 1965 12 05 (II Advento sekmadienį) Šilutės ev. liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios ekumeninės pamaldos Lietuvoje, kuriose dalyvavo trijų svarbiausiųjų krikščioniškų tradicijų (evangelikų, katalikų ir ortodoksų) aukšti ir aukščiausieji atstovai. Iškilmingos pamaldos surengtos švenčiant tuometinio LELB kunigo senjoro Vilhelmo Burkevičiaus 80-mečio jubiliejų. Kartu su Lietuvos dvasininkais pamaldų liturgijai vadovavo Estijos ir Latvijos ev. liuteronų bažnyčių arkivyskupai. [Smulkiau žiūr. LEK, 2015 Nr.10-11, p.18]. Nuotraukos iš Algirdo M. Žemaitaičio archyvo." (K. Puloko inf.)

Daugiau:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-21-apie-pirmasias-ekumenines-pamaldas-lietuvoje/38845

Kodėl vakariečių Adventas toks orientuotas į Antrąjį Atėjimą, o rytiečių - ne?

Rytiečiai ilgai iš viso nešventė Kalėdų. Dar Origenas III a. liudija, kad rytiečiai nešventė nei savų, nei Kristaus gimtadienio. Antrąjį Atėjimą rytiečiai nuo senovės suprato kaip jau prasidėjusį. Net Tikėjimo išpažinime jie sako, kad tiki į Kristų, „vėl garbėje ateinantį (erchomenon) gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, o ne „ateisiantį“. Šis supratimas suformavo „eschatologinę sąmonę“, gyva iki mūsų dienų.

Kaip pirmieji krikščionys jautė, kad „laikas yra arti“ (Apr 1,3) ir laikų pabaigą suvokė kaip jau prasidėjusią. Tą pačią apokaliptinę nuostatą išsaugojo ir vėlesnių laikų rytiečiai. Jei pažvelgtumėme į jų visų (ir vienuolių, ir pasauliečių) ryte ir vakare asmeniškai skaitomas maldas, ten rastume tokius prašymus, kaip: „duok mums guvia širdimi ir blaivia mintimi pereiti visą šio gyvenimo naktį, belaukiant ateinančios šviesios ir aiškios Tavo Vienatinio Sūnaus, mūsų Viešpaties ir Dievo, ir Išganytojo Jėzaus Kristaus dienos, kada šlovingai ateis visų Teisėjas kiekvienam pagal jo darbus atlyginti; te nebūsime aptikti gulintys ir mieguisti, bet žvalūs ir pakilę darbui, į džiaugsmą ir Dieviškąją Jo šlovės pastogę kartu įeisime, kur švenčiančiųjų nenutylantis balsas ir neišpasakytas saldumas matančiųjų Tavo neapsakomą grožį.“ (šv. Bazilijaus Didžiojo malda) Kadangi kiekvienas rytas rytiečiui yra Kristaus Antrojo Atėjimo atbaigos laukimas, tai nėra būtinybės ir tam išskirti specialų laikotarpį.

Pastebėtina ir tai, kad dėl šios eschatologinės sąmonės vienintelė Šventojo Rašto knyga, niekada neskaitoma bažnyčioje Rytuose, yra Apokalipsė (Apreiškimas Jonui). Liturgiškiausia knyga nėra skaitoma liturgijoje, nes tam, kad Dievo Žodis būtų išgirstas, jis turi būti suprastas. Liturginiame tekste taip pat nėra tiek daug aiškių nuorodų į šį tekstą, kaip katalikų liturgijoje, nors Apreiškimas Jonui labai gausiai nurodo į rytietišką liturgiją. Kitaip tariant, Apreiškimas yra tai, kas yra visapusiškai išgyvenama.

Vakaruose, panašu, būta kitokio santykio su Apreiškimu. Lotyniškame Simbolyje žodis „ateinantį“ išverstas ventúrus est, t.y. panaudotas būsimojo laiko dalyvis su esamojo laiko veiksmažodžiu („yra ateisiantis“). Tai lėmė, kad daugelis vertimų į gimtąsias kalbas paliko tik būsimojo laiko reikšmę („kuris ateis“, „he will come). Jei ortodoksų kalendoriuje visas šventas nustelbia Velykos, o Kalėdos lieka jų šešėlyje, tai Vakaruose, kur vystosi Kristaus žmogystės kontempliacija, jo gimimo diena tampa itin svarbia švente. Jei rytiečiai išlaikė eschatologinį laukimą, ypač pasireiškiantį kaip Bažnyčios ir pasaulio opozicija, tai Vakaruose kažkuriuo metu šis laukimas nutrūko ir į trūkį įsikišo protestantiškieji mokymai apie būsimąją Karalystę. Susidarė vaizdas, kad Antrasis Atėjimas yra ne jau prasidėjęs procesas, o kažkas, kas laukia ateityje.

Visa Dievo Karalystė tapo visiška anapusybe, visiška laukimo viltimi. Tiesa, visada buvo ir kitaip mąstančių vakariečių, o dabar yra įvykęs sugrįžimas prie rytietiškos teologijos. Ši Vakarų kultūros kelionė nuo Kristaus šlovės prie Jo žmogystės ir kančios bei atgal ir lėmė Advento ir Apreiškimo Jonui ypatingą liturginę reikšmę, kurio jis neturi Rytuose.