Ką reiškia: „tu esi Petras – Uola, [...] tau duosiu Dangaus Karalystės raktus?“ (Mt 16,13-19)

Šv. Grigalius Didysis-Dialogas, ortodoksas Romos popiežius, aiškinęs, kad Petro sostas yra bendras visų vyskupų katedroms
Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. (Mt 16,13-19)

Ši eilutė Šventajame Rašte - vienas iš Romos katalikų ir ortodoksų nesutarimo pagrindų. Katalikai teigia, kad Romos vyskupas (popiežius) yra šv. Petro, Uolos, ant kurios pastatyt Bažnyčia, įpėdinis. Popiežystės simboliai - raktai nuo dangaus karalystės, kuriuos gavo Petras. 

Nors ir Ortodoksų Bažnyčia neneigia ypatingo Romos vyskupo katedros garbingumo, bet nepripažįsta popiežiaus jurisdikcinio primato visos Bažnyčios vyskupų atžvilgiu. Popiežius yra autoritetas, tačiau jis - tik pirmas tarp lygių, vienas iš vyskupų. Panagrinėkime, kaip Rytų Tradicijoje interpretuojama ši Evangelijos vieta. 


Jos teiginius galime išskaidyti į tris dalis:

1. Petras-Uola
2. Karalystės raktai
3. Popiežius-įpėdinis

UOLA

- Petros/petra

Kristus sako: 
„Kago de soi lego oti sy ei PETROS“ 
(„Ir aš sakau, kad tu esi UOLA-PETRAS“, vienas žodis, Petros, kuris reiškia ir vardą, ir uolą)
„kai epi taute te PETRA oikodomeso mou ten ekklesian“ 
(ir ant šios UOLOS aš pastatysiu savo Bažnyčią)
Graikiškame tekste yra žodžių žaismas Petros-petra. Klasikinėje graikų kalboje petros reiškia mažą uolą, petra - didelę. Tačiau biblinėje graikų kalboje žodžiai yra sinonimiški, tiesiog petros – vyr. g., petra – mot. g.


Žinoma,  Kristus pamokslavo aramėjiškai, ir tikėtina, kad net pats Mato Evangelijos originalas buvo aramėjiškas, tačiau jis neišliko. Vienas didžiausių Naujojo Testamentų specialistų Joseph A. Fitzmyer savo aramėjiškoje rekonstrukcijoje laikosi nuomonės, kad žodžių  žaismas Petros-petra įmanomas tik graikų kalboje, o aramėjiškai verčia kefa-kefa (pasakyti kitaip aramėjiškai neįmanoma). 

Rekonstrukciją pagal Pešitą: 


„Af ana amar-na lak: dat u KEFA, w'al hade KEFA evneh l'ddati“ (Kefa-Kefa; nėra skirtumo tarp žodžių)

Taigi, pirmoji išvada: vargu ar petros/petra yra svarbus skirtumas, nes aramejiškame originale jo būti negalėjo (mokslininkai, bet kokiu atveju, nesugalvoja kaip tai pasakyti aramėjiškai). Visgi, ši perskyra svarbi, kad suprastume Bažnyčios Tėvų (ypač graikiškai rašiusiųjų) komentarus, nes jie dažnai atskiria petros ir petra.

- Tėvų liudijimai

Teofilaktas Bulgaras (XI a.) pateikia tradicinį Ortodoksų Bažnyčiai žodžių aiškinimą: 
Viešpats duoda Petrui didį apdovanojimą: būtent ant jo bus pastatyta Bažnyčia. Todėl, kad Petras išpažino Jį Dievo Sūnumi, Jis sako: šis išpažinimas, kurį tu išpažinai, bus pamatas tikintiesiems, nes kiekvienas, kas norės statyti tikėjimo pastatą, kaip pamatą pasiklos šį išpažinimą. Jei mes įgijome tūkstančius dorybių, bet neturime kaip pamato tikrojo išpažinimo, mes statome supuvusį statinį. 
Katalikybės kritikai linkę pabrėžti šiame aiškinime tai, kad petra, uola čia pavadinimas Petro išpažinimas. Tačiau ir apie patį Petros pasakyta, kad jis pats - tai, ant ko statoma Bažnyčia. 

Ir šv. Jonas Auksaburnis V a. rašo savo komentare šiai eilutei: „Tu esi Petras-Uola ir ant šios uolos, t.y. ant tikėjimo išpažinimo, pastatysiu savo Bažnyčią“. Atrodytų, Petro kaip Bažnyčios pamato reikšmė sumenkinama, tačiau kitoje vietoje šv. Jonas rašo: „Toks buvo Petras, jų [apaštalų] būryje vyriausias, visų apaštalų burna, brolijos galva, pasaulio pirmininkas, Bažnyčios pamatas“ (Komentaras 2 Tim 3,1)

91 pokalbyje apie apaštalus Petrą ir Paulių Auksaburnis šlovina juos:
„Džiūgauki, Petrai - tikėjimo uola! Džiūgauki, Pauliau - Bažnyčios gyriau! Džiūgauki, Petrai - ortodoksijos pamate! Džiūgauki, Pauliau - Bažnyčios globa! Džiūgauki, Petrai - pasaulio papuošale! Džiūgauki, Pauliau - rojaus durys! Džiūgauki, Petrai - vedly į dangaus karalystę! Džiūgauki, Pauliau - tylus į audrą patekusiųjų uoste!
Mes matome, kad Petras yra suprantamas kaip Bažnyčios pamatas dėl to, kad buvo ortodoksijos išpažinėjas, iš kurio ortodoksijos mokėsi kiti.

Apie tai rašo ir Teodoras Mopsuestietis (V a.):
„Tai buvo būdinga ne tik Petrui, bet buvo skirta visiems žmonėms. Tačiau pasakęs „uola“, Viešpats išpažino Savo [norą būtent] ant Jo pastatyti Bažnyčią, Jo kalboje [suskambėjo] išpažinimas ir pasitikėjimas juo [Petru]. Todėl, Jis, kreipdamasis į tą, kuris Jį prieš tai minėtais žodžiais išpažino, dėl šio išpažinimo jį apgaubė valdžia, kuri jam prisidės, sakydamas, kad tik jo rankose [bus] bendroji ir išskirtinė Bažnyčios gerovė. Nes, kaip dėl išpažinimo, kuris turėjo tapti bendras visiems tikintiesiems, Viešpats davė jam tokį vardą, taip jis [patikėjo] ir jam ir Bažnyčios [gerovę], Jis sako, kad jo rankose bus išskirtinė [Bažnyčios gerovė], nes ji prisidės jam dėka jo išpažinimo. Tokiu būdu Jis parodo, kad tai bus bendra Bažnyčios gerovė, kadangi  Petro išpažinimas turėjo tapti bendru visos Bažnyčios išpažinimu. Taigi, Viešpats sako, kad raktai nuo dangaus karalystės priklauso Bažnyčiai, todėl, kas nors turi santykį su Bažnyčia, tas be abejonės turės santykį su dangiškaisiais [dalykais]. Nes priklausantysis Bažnyčiai ir Jos narys yra ir dangų dalininkas bei paveldėtojas, o kas tapo jai svetimas, neturės jokios bendrystės su dangiškaisiais [dalykais]. Bažnyčios kunigai, sekantys iki šiol šiuo žodžiu, nevertuosius išmeta, o tuos, kurie tapo vertais per atgailą, priima. (Teodoras Mopsuestietis, Fragmentai, 92)
Pats Petras Uola vadina Kristų:
„Ženkite prie Jo, Gyvojo Akmens (lython zonta), tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys (lythoi zontes), statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. Todėl Rašte pasakyta:
Štai aš dedu Sione rinktinį akmenį (lython),
brangų kertinį akmenį;
kas tiki jį, nebus sugėdintas.
Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu,
suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola (petra).
Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.“ (1 Pt 2,4-8)
Čia jis naudojasi Psalmėse dažnai sutinkamu Dievo įvardijimu (pvz. „Juk esi man ir uola, ir tvirtovė“, Ps 31,4) ir cituoja žodžius „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118,22). Uola Kristų vadina ir Paulius („[izraelitai] gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus“ - 1 Kor 10,4). Šie įvardijimai nepaneigia Petro kaip Petros reikšmės, nes Petros tapo Bažnyčios pamatu tik todėl, kad išpažino Kristų esant Dievo Sūnų, t.y. Kristus yra Petrą remianti Uola.

Šv. Grigalius Nazianzietis (IV a.) patį Petrą vadina uola-petra: „Ar pastebėjai, kad iš visų Kristaus mokinių, kurie yra garbingi ir verti išrinkimo, vienas pavadinamas Uola (Petra!) ir jam patikimi Bažnyčios pamatai“ (32 pamokslas, 18).

Prie klausimo, kaip dera Petro ir Kristaus įvardijimas Uola tuo pačiu metu, grįšime nagrinėdami Petro įpėdinystę.

KARALYSTĖS RAKTAI

Evangelijoje pagal Matą, Petrui Kristus sako: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,19). 

Šv. Jonas Auksaburnis, kaip ir kiti Tėvai, raktus supranta kaip galią atleisti nuodėmes. Jonas pabrėžia, kad tai - galia, būdinga tik Dievui. Izaijo knygoje 22 skyriuje apie Mesiją pranašaujama:
„Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą:kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti.“ (Iz 22)
Apreiškimo knygoje Kristus save apibūdina: „Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3,7). Čia jis sako, kad savo dieviškus raktus duos Petrui.

Teofilaktas Bulgaras pabrėžia: „nors ir Kristus sakė TAU, vienam, tačiau sakė DUOSIU, o ne DUODU“. Tai reiškia, kad Petras gaus raktus vėliau. Taip pat jis sako, kad kitoje teksto vietoje matome, jog tas pačias galias Kristus pažada ir kitiems Apaštalams: „Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. Čia Kristus jau kalba daugiskaita. Taigi, raktai duoti visiems vyskupams, per visus Apaštalus, jie duoti po Kristaus prisikėlimo. 

Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad Kristus Petrui suteikia galią „Išrišti nuodėmes, pastatyti audrų nepajudinamą Bažnyčią ir [jį,] žveją parodys esant stipresnį už bet tokią olą, nes ant jo pastatys visą pasaulį. [...] Jeremijas buvo paskirtas tautai, o Petras - visam pasauliui“ (Komentaras Mt 16,19).  Tačiau raktų dovana yra bendra visiems vyskupams. Šv. Augustinas rašo: Nejau raktus gavo tik Petras, o Paulius - ne? Petras gavo , Jonas, Jokūbas ir kiti apaštalai negavo? [...] Šiuos raktus ir teisę surišti ir atrišti gavo ne vienas žmogus, o Viena, Visuotinė Bažnyčia“. Tiesiog Petras yra visų vyskupų pirmtakas: Per Petrą [Kristus] suteikė vyskupams dangiškosios garbės raktus (šv. Grigalius Nisietis). Kiprijonas Kartaginietis rašo: Dievas yra vienas, Kristus yra vienas, viena yra Bažnyčia ir viena krasė, įsteigta Viešpaties galia, kuri įsteigta ant Petro. (Ep. 43,5) 

Taigi, kaip Petras buvo visų tikėjimo išpažinimo, ortodoksijos pamatas, taip jis tapo ir vyskupystės pamatu. 

PETRO ĮPĖDINSYSTĖ

Šv. Grigalius Didysis (VI a.), Romos popiežius, priduria, kad kai Kristus sako:  „ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,17-18), tai kalba ne tik apie Romos vyskupą, bet ir apie kiekvieną katedrą. Kiekvienas vyskupas remiasi ne kūnu ir krauju, o Tikruoju Tikėjimu, Ortodoksija, apreiškimu, kurį apreiškė Tėvas, esantis danguje ir perdavė per Apaštalus, kurių pirmas buvo Petras. Ši Petro funkcija dažniausiai yra pabrėžiama Rytuose.

Derėtų pastebėti, kad ir Mozės krasė (kathedra Moseos) nebuvo vieno žmogaus užimamas postas, o ją užėmę buvo daugybė Rašto aiškintojų ir fariziejų (Mt 23,2), taip ir Petro krasė (kathedra Petrou) yra gali būti interpretuota ne kaip konkretus postas, o visų vyskupų bendros pareigos.  Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje buvo ir dvi konkrečios Petro įsteigtos katedros: viena Romoje, kita - Antiochijoje. Iki šiol Antiochijos patriarchas save teisėtai tituluoja „Petro įpėdiniu“, nes pirmasis Antiochijos vyskupas buvo Petras. 

Kodėl Uola, ant kurio stovi Bažnyčia, gali būti apibūdinta ir kaip Petras, ir kaip Kristus? Nes Kristus yra Uola, ant kurios stovi vyskupai, tačiau jis paliko žemėje vyskupus vietoje savęs, kad jie, kartu su Juo, būtų Bažnyčios akmenys. Šv. Ignotas Antiochietis (I a.) magnesiečiams prisako paklusti vyskupui, sėdinčiajam (pirmininkaujančiajam - G.S.) vietoje Dievo (prokathēmenou tou episkopou eis topon Theou, Magn. 6,1).

Nors Tertulijonas (II a.) Vicarius Christi (Kristaus vietininku) vadina Šventąją Dvasią, Bažnyčia yra ne kas kita, kaip Šventosios Dvasios gyvenimas žemėje, o ji, pasak šv. Kiprijono Kartaginiečio, in episcopo est, t.y. Bažnyčia yra vyskupe. Vyskupai yra vienybėje su Kristumi ir vienybėje su Šventąja Dvasia, todėl pagal šv. Ignoto logiką vietininku galima vadinti tiek Šventąją Dvasią, tiek vyskupus, per kuriuos Viešpats Šventoji Dvasia reiškiasi (šis terminas vyskupams neprigijo, pirmiausia jį sau naudojo Bizantijos imperatorius, po to - Romos popiežius; nedera pamiršti, kad pats žodis episkopos reiškia priežiūrėtoją arba prievaizdą).

APIBENDRINIMAS

Taigi, Bažnyčios Tėvų mokyme šv. Petras tikrai užima ypatingą vietą kaip vyskupų pirmininkas ir ortodoksijos pamatas, vyriausiasis apaštalas, tačiau rytiečiams, viena vertus, nėra akivaizdu, kad Romos vyskupas perėmė Petro įgaliojimus, kita vertus, jiems nėra akivaizdu, kokie tie Romos vyskupo įgaliojimai Bažnyčioje.

Komentarai

  1. Kaip neakivaizdu? Juk jei popiežius nuodėmės neatleidžia, tai nė vienas vyskupas to negali padaryti. Ir keblesniais atvejais vyskupai siunčia nusidėjėlį pas popiežių!
    Dar dėl pasakymo, jog "Bažnyčia yra Šv. Dvasios gyvenimas žemėje" ir kad ji in episcopo est. Tai joks įrodymas, nes Šv. Dvasia yra kiekviename tikinčiajame, jei tik jis yra malonės būsenoje. Be to, nejau Kristus apie Šv. Dvasią galėjo sakyti "ir pragaro vartai jos nenugalės"?
    Ką reiškia Kristaus klausimas Petrui - "ar myli mane labiau negu šitie" ir, gavus teigiamą atsakymą, pavedimas ganyti Jo aveles? Apskritai ypatingą pavedimą Petrui Kristus aiškino pamažu, Jūs tai žinote.
    Rinkdamasis apaštalus (Mk 3,16), Kristus pirmiausia pasivadino Petrą; Jn 1,42 - iš anksto pasakė, jog Petras vadinsis Uola (šį žodį vartodamas ne kaip asmenvardį). Ir Petrą Kristus beveik visada minėdavo pirmuoju - Mt 10,2; Lk 8,51 ir kitur daugybėje Evangelijos vietų. Arba Apd 2,14 - "Tada stojo Petras su Vienuolika" ir pan. Petras yra ta priemonė, kuri neleidžia Bažnyčiai suskilti, jis vienybės ir tapatumo principas. Kristus Petro-Uolos supratimą sieja su sąvokos "mano Bažnyčia" supratimu. O SAVO Bažnyčios raktus kaip vienintelės aukščiausios ir beapeliacinės valdžios simbolį (lyginant Mt 16,19 ir Mt 18,18) Jis pirmiausia pažadėjo Petrui, Galvai, o po to ir apaštalams. Petras niekam, išskyrus Kristų, nepavaldus, o apaštalai pavaldūs jam - niekur Evangelijoje nėra pasakyta apie kokią nors nepriklausomą nuo Petro valdžią.
    O jei Bažnyčia yra viena ir valdoma Petro, Galvos, Popiežiaus (o ne vien niekuo iš kitų vyskupų neišsiskiriančio Romos vyskupo), tai ir ekumenizmas, toks, koks jis yra dabar, atkrinta. Ekumenizmas yra vienakryptis - į Petro Bažnyčią.
    Mano supratimu, Jūs klaidinate tikinčiuosius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Juk jei popiežius nuodėmės neatleidžia, tai nė vienas vyskupas to negali padaryti. "

      Tokia tvarka galioja Katalikų Bažnyčioje šiandien, bet senovėje tokios kanoninės normos nebuvo.

      "Be to, nejau Kristus apie Šv. Dvasią galėjo sakyti "ir pragaro vartai jos nenugalės"? "

      Taip. Kas jus stebina šitame sakinyje? Kad šėtonas meta iššūkį Dievui? Evangelijoje šėtonas bando nugalėti įsikūnijusį Antrąjį Asmenį - Dievo Žodį, gundydamas dykumoje, ir nukryžiavimo metu Kristus sako: "...ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios..." (Jn 14,30). Lygiai taip pat atėjus Kitam Guodėjui, šėtonas Jį puola. Bažnyčia nėra Šventoji Dvasia, bet tai Šventosios Dvasios gyvenimas žemėje. Kadangi ji yra ne iš šio pasaulio, pasaulis jos nekenčia.

      "vienintelės aukščiausios ir beapeliacinės valdžios simbolį"

      Kuris iš Bažnyčios Tėvų to moko?

      "Petras niekam, išskyrus Kristų, nepavaldus, o apaštalai pavaldūs jam - niekur Evangelijoje nėra pasakyta apie kokią nors nepriklausomą nuo Petro valdžią. "

      Yra pasakyta apie apaštalą Jokūbą, kuris Jeruzalės susirinkime visos Bažnyčios sprendimą skelbia žodžiais: dio egō krinō („šitaip aš nusprendžiu“, Apd 15, 19)

      Apie tai, kodėl Petro tarnystės sąsaja su popiežiaus tarnyste yra mažų mažiausiai neaiški, mintis esu išdėstęs čia:

      http://www.satenai.lt/2016/02/13/politika-baznycioje-schizmos-erezijos-ir-dialogas/

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą